Indrės gyvenimą išgelbėjo sūnų palaidojusi moteris: emocijas išliejo laiške

Dabar su šypsena prie savęs glaudžianti savo dešimties mėnesių dvynukus, trakiškė Indrė Simonovienė dar prieš keletą metų net nebūtų pagalvojusi, jog ji taps pirmoji moteris Lietuvoje, susilaukusi dvynukų po organų transplantacijos. Ne tik už savo, bet ir savo berniukų gyvybes moteris iki šiol yra dėkinga mirusio šešiolikmečio vaikino motinai.

11

Trakuose gyvenanti Indrė Simonovienė (27) čia yra įsikūrusi drauge su savo šeima. Dvynukus auginanti pora, šiuo metu yra vaikų priežiūros atostogose, todėl Indrei prižiūrėti vaikus itin padeda jos vyras.

(11 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Suteikė gyvenimą trims širdims: Indrės šeima liks dėkinga amžinai

Nors dabar Indrė yra laimingai pasinėrusi į motinystę ir kiekvieną dieną šypsosi stebėdama savo berniukus Neimantą ir Melaną, vis dėlto galbūt viso laimingo šeimyninio gyvenimo moteris nebūtų susikūrusi, jeigu reikiamu metu ji nebūtų sulaukusi inksto donoro.

Viskas pasikeitė vieną rytą

Prieš septynerius metus, tuomet būdama vos dvidešimtmetė mergina, Indrė vieną rytą atsibudo patinusiu veidu, rankomis ir kojomis, o po gero pusmečio jau turėjo ir pirmąją savo dializę.

„Viskas įvyko žaibišku greičiu. Medikai iki dabar negali paaiškinti, kodėl man taip greitai atsisakė inkstai. Viskas vyko taip greitai, o per penkis mėnesius neturėjau galimybės net išeiti iš ligoninės. Gydytojai mane turėjo nuolatos stebėti, visi tyrimai su kiekviena diena vis blogėjo“, – jautrias akimirkas dabar prisimena dviejų berniukų mama.

Iki tol Indrės artimame šeimos rate niekas nebuvo susidūręs su inkstų problemomis, todėl tai buvo didžiulė staigmena visai giminei. Nors iš karto Indrei paaukoti savo inkstą norėjo merginos abu tėvai, medikai rekomendavo šeimai taip greitai neskubėti priimti tokio svarbaus sprendimo.

„Tiek mano mama, tiek tėtis, jeigu tik būtų kažkurio tikęs, norėjo paaukoti savo inkstą. Tačiau gydytojas patikino, kad nereikia taip skubėti, pasiūlė palaukti donoro.

Tuomet jis tikino, kad jeigu donoras neatsiras kokius metus, du, tada galime bandyti su tėvais. Nors namuose vis tiek apie tai pasvarstydavome, tačiau gavosi taip, kad labai greitai sulaukiau donoro, man pasisekė“, – laimės neslepia moteris.

REKLAMA

Skambučio sulaukė naktį

Nors Indrė sulaukė inksto vos po penkių mėnesių laukimo, moteris iki dabar prisimena tas varginančias ir vilties kupinas laukimo akimirkas. Indrė tikina, kad labiausiai už palaikyma ji yra dėkinga savo tėvams, o ypač mamai.

„Mano mama buvo tas žmogus, kuris labai mane palaikė, neleido pasiduoti ir vis kartodavo, kad viskas bus gerai. Iš tikrųjų buvo labai sunku, buvo ir ašarų, skausmo, liūdesio. Yra sakoma, kad reikia su liga susitaikyti, nes jeigu jai priešinsiesi, bus tik sunkiau. Aišku, tas noras greičiau sulaukti donoro buvo labai didelis, bet tokių dalykų nepaskubinsi, yra likimas“, – sako pašnekovė.

Inksto transplantaciją patyrusi moteris viso pokalbio metu kalba itin nuoširdžiai ir net kelis kartus pakartoja, kad jai gyvenime iš tiesų pasisekė. Indrė iki šiol prisimena tą lemtingą naktį, kai jai pranešė, kad atsirado galbūt tinkamas donoras.

„Buvo naktis. Kai man paskambino pirmą kartą, aš skambutį tiesiog atmečiau, nes miegojau. Kadangi nepakėliau aš, tuomet paskambino mano mamai. Ji mane pakėlė, tuomet net nesupratau, kas skambina ir kodėl, bet kai pasakė, kad atsirado donoras, supratau, kad reikia ruoštis. Ta kelionė į Kauną tada man atrodė, kad trunka visą amžinybę“, – šypteli ji.

Indrė pasakoja, kad įprastai tokios inksto persodinimo operacijos trunka apie 4 – 4,5 valandas, bet jos operacija užtruko net 6,5 valandas. Po atliktos operacijos, mergina iš karto buvo pervežta į  atskirą palatą, kuri buvo itin sterili.

Tačiau jau trečiąją parą merginai pasidarė bloga ir gydytojai greitai pastebėjo besikaupiančius skysčius plaučiuose. Tai buvo įvardijama kaip komplikacija po operacijos, kurią medikai laiku pastebėjo.

Pilve plakančios dvi širdys

Po trijų savaičių Indrė į savo namus grįžo jau su sveiku inkstu, todėl visam laikui galėjo pamiršti taip ją varginusias dializes. Pirmus metus po transplantacijos Indrė stengėsi gyventi labai saugiai ir prižiūrėti save:

REKLAMA

„Pirmi metai yra tas laikas, kai turi būti saugesnis, labiau prisižiūrėti. Atsiranda ir nauji vaistai, organizmas būna silpnesnis, imlesnis įvairioms ligoms. Praėjus kiek laiko grįžau į mokslus, o po dviejų metų grįžau ir į savo darbą“, – paaiškina Indrė.

Taip merginos gyvenimas pamažu vėl sugrįžo į įprastas vėžes. Mergina vėl dirbo padavėja, o po kurio laiko susipažino ir su savo gyvenimo meile. Netrukus pora ėmė planuoti nėštumą, tačiau norint pastoti, teko pakeisti ir Indrės vartojamus vaistus:

„Po vedybų medikams turėjau pasakyti, kad planuoju nėštumą, nes reikėjo pakeisti vaistus. Po vaistų pakeitimo tris mėnesius negalėjau planuoti nėštumo, kol organizmas neišsivalė, bet vėliau pastojau labai greitai“.

Indrė neslepia, kad nėštumą su vyru jie iš tiesų planavo, todėl teigiama žinia labai pradžiugino porą. Tačiau paklausus, kokie jausmai apėmė, sužinojus, kad pilve plaka ne viena, o net dvi širdys, Indrė šypteli – „Buvo baisu“:

„Kai sužinojome, kad laukiamės, labai apsidžiaugėme, bet kai sužinojome, kad du – pasidarė tikrai baisu. Tačiau tai mes supratome kaip Dievo dovaną“.

Pasaulis – aplink dvynukus

Dabar visas Indrės gyvenimas sukasi apie du svarbiausius jos vyrus gyvenime – dešimties mėnesių dvynukus Neimantą ir Melaną. Moteris džiaugiasi, kad augindama vaikus ji turi visą pastiprinimo pagalbą – vyrą bei savo mamą.

„Dabar drauge su vyru esame vaikų priežiūros atostogose, todėl viskas yra paprasčiau, kai auginame dviese. Tačiau netrukus vyras žada grįžti į darbą, šiek tiek bijau. Tiesą sakant, aš neturiu su kuo palyginti, nes vienu metu gavau du vaikus, nežinau, kaip yra, kai augini tik vieną vaiką.

Mes turime labai griežtą režimą – abu jie eina miegoti, kartu valgo ir žaidžia. Jeigu nebūtų režimo, tikriausiai tada neliktų laiko ir sau“, - šypteli moteris ir patikina, kad sugaudyti du vaikus vienu metu iš tiesų reikia daug valios:

„Tarkime, jeigu aš esu viena namuose, kol aprengiu vieną, kitas jau pabėga. Turiu vieną gaudyti, po to kitą. Tiesą sakant, esu prisiderinusi prie jų jau“.

REKLAMA

Indrė iki šiol yra dėkinga savo inksto donorui, kuris gyvybę suteikė net trims žmonėms – Indrei ir jos dvynukams. Praėjus penkiems metams po transplantacijos, Indrė nutarė parašyti laišką donoro artimiesiems ir taip atsidėkoti už suteiktą viltį gyventi.

Jautrus laiškas donoro motinai

Moteris pasakoja, kad kiekvienas, gyvenantis su transplantuotu organu, turi galimybę parašyti laišką donoro artimiesiems per Nacionalį transplantacijos biurą. Tiesa, tiek organo gavusio, tiek donoro tapatybės Lietuvoje yra ypač slepiamos, todėl laiške negali būti jokių detalių, kurios leistų identifikuoti žmogų.

„Laiške turėjau pažymėti transplantacijos dieną ir tam tikrus dalykus. Darbuotojai tokius laiškus peržiūri labai atidžiai, jeigu nėra jokios tikslios informacijos, kuri leistų atskleisti tapatybę, jie laišką persiunčia giminaičiams. Po transplantacijos buvo praėję penki metai, parašiau laišką ir sulaukiau atsakymo“, – atvirauja Indrė.

Netrukus Indrė sulaukė laiško iš savo donoro artimojo, jai atsakymą parašė šešiolikmečio vaikino motina, kuri po jo mirties sutiko paaukoti sūnaus organus ir taip išgelbėjo gyvybę ne vienam žmogui:

„Žinau, kad gavau jauno vaikino inkstą, tuo metu jam buvo apie šešiolika metų. Laiške nerašė, kas jam nutiko, parašė tiek, kiek galėjo, papasakojo, koks jis buvo. Yra dalykų, kurių negalime sakyti, gal, pavyzdžiui, to vaikino mirtį rodė per televiziją ir tam tikros detalės laiške galėtų atskleisti jo tapatybę. Aš laiške taip pat parašiau tik tiek, kad esu mergina, ruošiuosi vestuvėms, bet daugiau nieko smulkmeniškai“.

Norėtų susitikti ir atsidėkoti

Indrės nuomone, iš tiesų toks duomenų slėpimas nėra labai geras. Moteris džiaugiasi, kad užsienyje tokie žmonės turi galimybę bendrauti, susitikti ir išreikšti dėkingumą.


Rašyti komentarą...
G
Gražina N.
2019-05-11 20:06:56
Pranešti apie netinkamą komentarą
Štai apie tokius ir panašius GĖRĮ LIUDIJANČIUS dalykus informacija ir turi būti kuo plačiau skleidžiama , o ne apie visokias tuštybės apraiškas, arba neigiami dalykai paverčiami vyraujančia mūsų gyvenimo terpe.
Atsakyti
0

P
Pedagogė Gražina N.
2019-05-11 20:11:43
Pranešti apie netinkamą komentarą
Labai užjaučiu Jus ir gerbiu Jūsų nuomonę, bet be reikalo Jūs taip reaguojat...Ta jauna moteris ne tik TURI teisę kalbėt, kad ir kiti nebijotų AUKOT tai, kas brangiausia, ir taip padaryt tuos brangiausius tam tikra prasme nemirtingus..., bet gal net pareigą taip daryt...
Atsakyti
-2

V
Veronika
2019-05-11 20:48:36
Pranešti apie netinkamą komentarą
Sėkmės gražiai šeimai ir sveikatos.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (7)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų