Ilona yra baigusi dailės studijas, dirbo mokykloje dailės mokytoja, tačiau susilaukusi pirmosios dukros Elenos, kuriai buvo nustatyta sutrikusi psichomotorinė raida, pradėjo dirbti su sutrikusio intelekto vaikais. „Gimus pirmajai dukrai mano gyvenimas apsisuko 180 laipsnių“, – sako dvi dukras užauginusi moteris.
Dukros raida vėlavo – jos bendraamžiai jau ropojo, vaikščiojo, kalbėjo, o ji tylėjo, viską darė vėliau. Tuomet, beveik prieš 30 metų, nebuvo literatūros, kaip auginti ir auklėti vaikus, turinčius raidos sutrikimų. Ilona kliovėsi intuicija ir pati daug dirbo su dukra.
„Manęs kartais klausdavo, kodėl tiek daug dirbu su dukra, juk vis tiek ji nebaigs aukštųjų mokslų, vargu ar galės savarankiškai dirbti, o aš atsakydavau, jog noriu, kad mano dukra jaustųsi kuo oriau ir gyventų kuo visavertiškiau, pajustų kuo daugiau džiaugsmo akimirkų. Vėliau, lankydamasi Švedijoje, Lundo mieste, kultūros centre, skirtame proto negalią turintiems žmonėms, supratau, kad intuicija manęs neapgavo. Dukrai vystytis labai padėjo meno terapija“, – pasakoja Ilona.
Elenutė iki puspenktų metukų nekalbėjo, mama stengėsi dukrai kuo daugiau dainuoti, net pati kurdavo dainas, kuriose buvo mažai žodžių. Dainelės buvo apie aplinkos daiktus ir reiškinius. „Kur eidavome, eidavome ne paprastai, o dainuodamos, šokdamos“, – prisimena mama. Dukrytė iš pradžių tik stebėdavo mamos lūpas ir tylėjo. Ilona tuomet dar nenujautė, kad daineles kurs ne tik dukrai, bet ir kitiems vaikams, turintiems įvairių sutrikimų.
Ilona dukrai skaitė pasakas, abi klausydavosi įrašų. Pradėjusi kalbėti Elenutė mintinai išmoko „Raudonkepuraitę“, „Tris paršiukus“. Paaugusi pradėjo lankyti „Vėtrungės“ pradinę mokyklą. Ilona dėkinga pradinių klasių mokytojai, kuri Elenutei skyrė labai daug dėmesio, ir ši jau pirmoje klasėje skaitė. Pagal specialią programą Elenutė tęsė mokslą Juozo Urbšio progimnazijoje. Mokėsi groti fortepijonu, akordeonu. „Niekas nenori mokyti, kai nemato rezultatų“, – sako Ilona. Ji mano, kad svarbu ne rezultatai, o pats mokymosi procesas.
Dabar Elenutei 33-eji. Karaliaus Mindaugo paslaugų centre ji mokėsi žirgininkystės, net ir užrašus apie žirgus rašėsi. Darbo negavo, todėl vėl mokėsi – siuvinėjimo, dailiojo pynimo, o šiuo metu mokosi maisto ruošimo kursuose.
Švietimo sistemos prieinamumas
Fizinės aplinkos prieinamumas
Informacijos prieinamumas
Neįgaliųjų įdarbinimas
Neįgaliųjų sportas
Kultūros ir laisvalaikio prieinamumas
Susidraugavome piešdami portretus
Grįždama į laiką prieš 30 metų Ilona prisimena, kad ieškodama, kur galėtų lavinti savo dukrą, išgirdo apie psichikos sveikatos centrą, tuo laiku buvusį Vilniuje, Valakampiuose. Į šį centrą tuomet atvykusi Australijos lietuvė Danutė Baltutytė pamatė, kad Ilona skambina gitara ir dainuoja su dukra. Ji pakvietė Iloną pamuzikuoti su sutrikusio intelekto vaikais.
„Man pasakė, kad turiu vaiko vardą pakartoti tris kartus, paaiškino ir kitas taisykles, ir pradėjau dirbti“, – prisimena Ilona. Vėliau ji buvo pakviesta dirbti į tuometinius Kauno Vilijampolės socialinės globos namus. „Nebuvo lengva prisibelsti į sutrikusio intelekto vaikų širdis“, – sako Ilona. Ji pasakoja, kad pirmam kartui atsinešė popieriaus ir pieštukų: „Piešiau vieno iš vaikų portretą, o paskui pasiūliau jiems nupiešti mane. Sudominau.“
Ilonai buvo svarbu, kad vaikai jaustųsi saugūs, atsipalaidavę. Ją labai liūdino, kad socialinės globos namuose rado vaikų, nemokančių skaityti. „Jeigu mergaitė skaito nėrimo raštą, tai skaityti tikrai gali išmokti, – tvirtina ji. – Tačiau tuomet specialistai dirbo tik su nuovokesniais vaikais arba su tais, kurie atrodė nuovokesni, o kiti likdavo nemokytini.“
Ilona džiaugiasi, kad dabar intelekto sutrikimų turintys vaikai lavinami ir mokomi nuo mažumės. Pradėjusi dirbti su šiais vaikais ji ėmė jungti įvairių menų elementus: garsą, vaidybą, judesį. „Dirbdama stengiausi sukurti jaukų, kūrybinį mikroklimatą. Parinkdavau įvairių muzikos kūrinių – ir klasikinių, ir šiuolaikinių. Savo ugdytinius per muzikos garsus, lytėjimą, judesį, žaidimą supažindindavau su gamtos reiškiniais – saule, mėnuliu, oru, vandeniu ir kitais“, – pasakoja pašnekovė.
Kartais jai dirbant tekdavo keisti temą, nes patys ugdytiniai pakreipdavo ją savo norima linkme. Mokydama juos Ilona taikė įvairias metodikas. Dirbdama pagal Rudolfo Šteinerio sukurtą metodiką ji mokė raides vaizduoti pirštais ir išdainuoti. Rudenį pradėdami mokslo metus vaikai pavirsdavo medžiais, siūbuodavo lyg vėjo pučiami, „mesdavo lapus“, kuriuos atstodavo rankos ar plonos skarelės. Parinkdama tam tikrą muziką Ilona kurdavo medžių charakterius.
„Su vaikais klausydavomės paukščių giesmių ir paskui įvairiais muzikos instrumentais mėgindavome patys juos atkartoti, o pasitikdami pavasarį žaisdavome skėčiais, gėlių purkštuvais, medžių šakelėmis. Taip atkurdavome lietų, paukščių čiulbėjimą. Vaizduodami šaltą žiemą glamžydavome popierių ir paversdavome sniego gniūžtėmis“, – dalijasi savo atradimais Ilona.
Ji sako, kad nebuvo paprasta išlaikyti vaikų dėmesį, jie blaškydavosi, išbėgdavo iš salės. Kurdama spektakliukus greitai suprato: norint, kad ugdytiniai susikauptų ir dirbtų, reikia turėti žiūrovų: „Bėgdavau net į gatvę prisikviesti žiūrovų. Jų dėmesys vaikams padėjo.“
Ir šiandien dirbdama su sutrikusio intelekto vaikais Ilona pastebi, kad sunkiausia juos išmokyti susikaupti. Jei vaikams sunku išmokti net eilėraščio posmelį ar nors dvi eilutes, ji kiekvieno deklamavimą filmuoja. Ir tai uždega, padeda susikaupti. Ilonai niekada nebuvo svarbu, kad jos ugdytiniai grotų ar pieštų labai taisyklingai. „Mane džiugina, kai vaikas, savo rankomis negalėjęs suimti instrumento ar teptuko, pradeda pats groti, piešti, vaidinti ir pasijunta oresnis“, – sako ji.
Ilonos namų svetainėje ant sienos kabo jos ugdytinio Ramūno Dzerkelio nupieštas jos portretas, kiti jo darbai sudėti ant spintos ilsisi, laukia savo laiko – pasižiūrėti tiems, kuriems bus įdomu. Specialistė apgailestauja, kad šis talentingas žmogus šiuo metu yra Strėvininkų socialinės globos namuose. Jis, kaip ir visi ugdytiniai, kai suėjo 30 metų, buvo perkeltas iš vaikų į suaugusiųjų socialinės globos namus.
Nerimauja dėl dukros ateities
Ilona pasakoja, kad Elenytę labai paveikė pirmasis karantinas, jai buvo per sudėtinga būti tik namuose. Vasarą merginos psichinė sveikata pablogėjo. Ilona ieško specialistų, kurie padėtų dukrai, tačiau šiuo metu sudėtinga gydytis. Mergina dabar mokosi nuotoliniu būdu, bet mama visą laiką turi sėdėti šalia, nes dukra paniro į savo pasaulį, sunku ją prikviesti atgal.
Ilona išgyvena, kad visas jos darbas lavinant dukrą nuėjo veltui, tačiau nepraranda vilties, kad jai pagerės. Gal pagerės, kai baigsis karantinas, kai pasimirš pandemija?
Mamai nerimą kelia dukros ateitis. Dienos centrą, kuriame Elena gerai jaučiasi, ji gali lankyti, kol ją globoja mama. „O kaip ji gyvens, kai manęs nebebus?“ – dažnai pati savęs klausia Ilona ir neturi atsakymo. Jaunėlė dukra turės savo šeimą, savo rūpesčius, o Elena savarankiškai negalės gyventi. Ar gelbėtų kasdien ateinantys ir ją besirūpintis socialiniai darbuotojai? Gal galėtų tokią pat negalią turintys du ar trys žmonės gyventi butuose, kuriuose ne tik lankytųsi, bet ir nakvotų socialiniai darbuotojai?
Socialinių darbuotojų pas mus dar permažai, kad galėtų pasirūpinti visais, kuriems to reikia. Ilona išgyvena ne tik dėl savo dukters, ji supranta ir atjaučia visus panašioje situacijoje atsidūrusius tėvus. Vis dėlto ji neabejoja – kad ir kokią negalią turėtų vaikai, su jais būtina dirbti, juos lavinti ir bendrauti kaip su lygiaverčiais žmonėmis.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
