Pasakojimą pradėsiu nuo to, jog aš su vyru esame aistringi keliautojai, ir kiekvienais metais stengiamės vis kur nors nukeliauti. Labiau traukia šiltieji kraštai, galbūt todėl, kad pas mus vasaros niūrios ir lietingos, o tos saulutės taip trūksta...
Visuomet keliaujame su draugais keturiese, o šį sykį kadangi nusprendėme keliauti i Graikiją, Chalkidikę, nutarėme, jog keliauti keturiese gali būti nebeįdomu, tai surinkome ištisą keliautojų draugų komandą - viso 17 keliautojų. Artėjo išvykimo diena, o aš su vyru kaip visada kraunu lagaminus paskutinį vakarą, šis kartas taip pat buvo neišskirtinis. Pradėjome krautis lagaminus, buvo jau vėlyvas vakaras (23 val.), ateina vyras ir sako, žinok, aš nerandu mūsų pasų....o aš kadangi turiu asmens tapatybės kortelę, tai nekreipdama dėmesio, pasakiau, kad dėl mano paso nesuktų galvos, lai ieško tik savojo....Taip ir prasidėjo mūsų košmariška, ilgiausia iki šiol turėta naktis....
Nors ir kaip ieškojome to nelemto paso, visur apvažiavome, ir policijoje (su viltim gal kas atnešė), ir namus visus apvertėm aukštyn kojom, bet kur tau....
Atėjus 5 val. ryto, mano suorganizuotos kelionės keliautojams teko paprasčiausiai tik pamojuoti rankomis ir pažadėti, kad vis dėlto mes juos dar pamatysime Graikijoje.
Naktį, lyg ir nujausdama, kad neteks kartu su draugais išvykti, rezervavau kitus bilietus į Atėnus, ryte pradėjome skubų „paso darymą“, ir dar sekančią dieną jau skridome į Graikiją, per Čekiją. Bet tuom mūsų nuotykiai nesibaigė....
Skrydis buvo „jungtinis“, tai mums lagaminais neteko rūpintis, jais pasirūpino čekų kompanija. Nuskridus į Atėnus mūsų laukė staigmena...Lagaminai pasirodo liko Prahoje, o mes stovime Atėnų oro uoste tik su kuprinėle...Norėjosi verkti, kad taip nesiseka mūsų kelionė.
Reikėjo užpildyti dokumentus, nurodyti apsigyvenimo Graikijoje vietą, ir buvo pažadėta, kad lagaminai atkeliaus jau sekančią dieną, nurodytu mūsų adresu. Atrodo pagaliau..., bet dar ne pabaiga...Mums iš Atėnų reikėjo patekti į Salonikus, o iš Salonikų mus turėjo pasiimti išsinuomota mašina vyro sesuo su draugu. Taigi reikėjo susirasti traukinių stotį, kad pasiektume Salonikus.
Oro uosto informacijoje labai sudėtingai mums išaiškino, kur yra traukinių stotis, dar pridūrė, kad paskutinis traukinys išvažiuos už 2 val. ir kitas bus tik ryte....tai vėl mes turim skubėti, dar spėjam pasidžiaugti, kad vis dėlto į naudą išėjo mūsų lagaminų netekimas, mums lengviau skubėti.
Besidairant kaip patekti į metro, ir į kurį galą „patraukti“, pamatėme ateinančius jaunuolius, vieną panelę ir du vaikinus, jų pasiklausėme, kaip patekti i tą nelemtą stotį, o ji puikia anglų kalba pasakė, kad mums padės, iki galo palydės iki stoties, nes kaip tik tai jiems pakeliui. Be to, dar mums pasisekė, nes tą diena buvo valstybinė šventė, ir visuomeninis transportas nemokamas....
Įsėdus į metro ir pavažiavus, mūsų nuomone, nemažą kelio atkarpą, kažkodėl metro sustojo, pasirodo, sugedo, kuo skubiau reikėjo persėsti į kitą, o jų ten galybė! Į kurį niekas nepaaiškino, jeigu ne mūsų šaunioji palydovė, neaišku ar mes būtume pasiekę mums reikalingą galutinę stotelę..Palydėjus iki mūsų reikiamo traukinio, ji nupirko bilietus pasakė, kur įsėsti, atsisveikinome, be galo nuoširdžiai jai padėkoję.
Iki Salonikų mums teko greituoju traukiniu važiuoti dar 5 val., bet mes jau buvome ramūs, kad jau mūsų siekiamas tikslas ne už kalnų. Išlipus Salonikuose mūsų jau laukė vyro sesuo su draugu, juos pamatę be galo apsidžiaugėme...
Istoriją atsiuntė Loreta Šiugždinienė.
