Viena iš muziejaus įkūrėjų Edita Gilė pasakoja, kad svarbiausias „Vikingų kaimo“ tikslas leisti žmonėms prisiliesti prie protėvių kasdienybės ir kviečia susipažinti su tų laikų svarbiausiomis kasdienybės veiklomis.
Įkūrė dvi šeimos
Patyrimų muziejus – šeimos projektas, prie kurio savo rankomis prisideda pati Edita su šeima ir jos brolis Mindaugas su žmona Judita. Čia dažniausiai darbuojasi patys jo įkūrėjai, pagalbininkai atkeliauja tik tada, kai susirenka didesnės žmonių grupės ir reikia papildomų rankų.
„Daugumoj, mes visose veiklose ir kuriame, ir dalyvaujame, visas branduoliukas yra išlikęs šeimos, dviejų šeimų. Man tai vis tiek yra šeima, mes kartu bandome kurti ir bandome daryti, kas mums patiems yra svarbu“, – šypsosi pašnekovė.
Tokio muziejaus įkūrimo idėja nekilo atsitiktinai, veikiau priešingai – mintys kurpėsi metų metus, o galiausiai dviejų šeimų rankomis tapo realybe.
„Idėja kilo iš to, kad norėjome gyventi gamtoje ir įsikurti tokią veiklą, kurioje degtume iš vidaus, darytume tai, kas yra svarbu. Susidėliojom visi kartu, ką mes mokam ir galim, kas mums teikia džiaugsmą. Visi turime didelę patirtį darbo su vaikais iš skirtingų specialybių ir profesijų, visiems yra labai svarbu santykis su protėviais“, – kalbėjo moteris.
Edita šypsosi prisimindama, jog jos ir brolio mama visuomet pasakodavo apie bočių gyvenimą, kaip atrodė jų kasdienybė. Tai sukurdavo gyvą vaizdą, leisdavo geriau suprasti, koks gyvenimas buvo anksčiau:
„Man mama be galo daug pasakodavo apie savo šeimą, apie praeitį ir toks jausmas, kad, kai nuolat girdi savo giminės istorijas gyvai, tau jie ir atrodo gyvi, neatrodo kaip iš vadovėlio. Tai yra šeimos dalis, tavo istorijos dalis ir ji labai tikra.
Sugalvojome įkurti erdvę, muziejų, kuriame būtų galima absoliučiai viską liesti, kad nėra nei vieno elemento, eksponato, prie kurio nebūtų galima prisiliesti.“
Lietuviškieji vikingai
Ir išties, atvykus čia viskas dvelkia autentika, sukuria įspūdį, kad atkeliaujate į laikus, kai dar tik kūrėsi valstybingumo užuomazgos. O viskas čia kuriama kelių žmonių rankomis, įdedant ne tik rankų darbą, bet ir širdį.
„Mes eksperimentavome, per tuos metus augome, mokėmės ir tobulėjoem, darėm savo klaidas, statėme – visa erdvė, kurią esame įkūrę „Vikingų kaime“, yra sukurta mūsų rankomis.
Galbūt yra dalykai, kuriuos mes įsigyjame iš amatininkų, kurie pagamina ar iš ūkininkų, kurie užaugina, bet statiniai ir visos idėjos, kurias susidėliojam – iš savo resursų, savo rankomis visa tai kuriame ir puoselėjame“, – šypsosi E. Gilė.
Viena iš įkūrėjų pasakoja, kad sugalvotas pavadinimas „Vikingų kaimas“ iš pradžių buvo skambus ir patrauklus, o laikui bėgant žmonėms pradėjo asocijuotis su skandinavais. Nors Lietuvoje gyvenę Kuršiai vis dažniau tapatinami su baltų vikingais, o ir gyvenimas Skandinavijoje ir Lietuvos pajūryje iš esmės buvo panašus.
„Mums pasirinktas pavadinimas labai užduoda toną ir mus visada priima kaip skandinavus. Iš tos pusės, jeigu žiūrėti labai bendrai, kaip jie gyveno, labai reikšmingų skirtumų prieš tūkstantį metų nebuvo. Galbūt skyrėsi, kaip jie rengėsi, kaip puošdavosi, bet gyvensena – maistas, žaidimai, karyba turėjo pakankamai daug panašumo“, – pasakojo pašnekovė.
Begalės edukacinių programų čia nerasite, tačiau galite išbandyti tris skirtingas sritis, prie kurių prisilesti ir pajausti užtrunka laiko:
„Mūsų edukacijų yra pakankamai mažai, bet mes stengiamės sudėti maksimaliai, kiek galime, įvairios ir tikslingos patirties. Pagrindinis dalykas, ką norime, kad išsineštų lankytojai – patyrimą, kad jie suprastų, jog tai yra gyvos istorijos forma, kad nereikia bandyti įsivaizduoti, kaip senovėje gyveno žmonės, bet visa tai patyrinėti.“
Kviečia paragauti
Atkeliavę pamatyti, kaip atrodė gyvenimas tūkstantį metų atgal, kviečiami išbandyti tris patyrimines edukacijas. Tiesa, pirmiausia, greičiausiai, didelį įspūdį paliks pati aplinka – daug kur neliesta žmogaus rankų, o kelionė į slėnį daugeliui palieka geriausius prisiminimus:
„Vikingų kaimas“ yra slėnyje, kur nėra nei elektros, nieko, tai labai autentiška vieta. Didžiausią įspūdį palieka tai, kad svečiai turi iki kaimo nusileisti į slėnį, pamato jį kitaip. Bandome išlaikyti jį autentišką, vietose, kuriose nieko nedarom, griūna medžiai, samanoja, atrodo kaip gūdi vieta, bet iš tikrųjų yra labai smagi.“
Nusileidę ten, kur nėra elektros ir visa aplinka alsuoja senais laikais, galėsite pasisukioti tų laikų virtuvėje, kurioje tuomet karaliavo grūdai. Tiesa, čia niekas neleis stovėti ir žiūrėti, teks raitotis rankoves ir kibti prie darbų – galbūt malti grūdus, minkyti tešlą, o gal ir prižiūrėti ugnį.
„Turime didelę virtuvę, kurioje visa komanda, kuri pas mus ateina, išskirstoma į mažas komandas ir kiekviena jų pasiskirsto darbus. Virtuvės edukacijos metu gaminame įvairius patiekalus, o pabaigoje visi susirinkę juos ragaujame ir tyrinėjame, kokie tie skoniai buvo prieš tūkstantį metų“, – apie vieną iš edukacijų pasakojo E. Gilė.
Pažindinantis su virtuve, tenka susipažinti ir su aplinkinėse pievose augančiais augalais – edukacijos metu jie renkami arbatai, kurią visi ragauja:
„Daugeliui tai būna neįprastas dalykas, nes pirmiausiai visi matom tiesiog nenupjautą žolę, o staiga ta žolė tampa pažinimo vieta, kurioje atsiveria vaistažolių lobiai, iš kurių galima pasigaminti įvairiausių skanių arbatų.“
Ir žaisti, ir mokytis karo meno
Taip pat čia supažindinama ir su karyba – edukatoriai kviečia ne tik išgirsti apie tai, kokios taktikos naudotos, bet ir patiems įsikūnyti į kario vaidmenį ir išbandyti visa tai realybėje. E. Gilė pasakoja, kad iki karantino svečiai net galėdavo pasimatuoti sermėgas, kurios dar labiau sustiprino įspūdį.
„Yra įvairiausių rekvizitų – ir šalmų, ir ginklų, kuriuos vaikai gali apsirengti, pasimatuoti, pačiupinėti, koks buvo svoris, kaip su jais judėti. Turime pasigaminę edukacinių skydų ir kalavijų, yra pasakojama ir realiai rodoma, išbandoma, kokios buvo tuo metu strategijos, kaip gintasi ir kokie karių triukai, kad jie galėtų laimėti prieš kitas kariaunas.
Yra ir vikrumo žaidimai, treniruotės, pasigalynėjimai. Tai yra interaktyvios, judrios, veiklios edukacijos, kurių pagrindinis tikslas – išsinešti patyrimą, vaizdą, galbūt mėlynę“, – kalbėjo moteris ir pridūrė, jog eksponatai čia atkeliauja iš amatininkų ir yra atkurti pagal tikrus radinius iš tų laikų.
Ir smagiausioji edukacijos dalis – žaidimai, kur svečiai supažindinami su žaidimų istorija nuo seniausių laikų ir siūloma išbandyti vikingų laikų žaidimų, kurie atrodo itin paprasti, tačiau visus įtraukiantys:
„Yra stalo žaidimai, kurie yra strateginiai, ugdomieji, lavinamieji, kur reikia pagalvoti, išmąstyti. Taip pat vikrumo, visokie žaidimai, kur svarbu greitai sugauti, stipriai patraukti, kad ir su tais pačiais kojūkais prasieiti – atrodo paprasta, kol nereikia ant jų užlipti (juokiasi).“
Su edukacijomis „Vikingų kaimas“ keliauja ir į mokyklas, kur daugeliui jau yra gerai pažįstami ir sulaukia geriausių atsiliepimų, o vaikams potyriai ir prisilietimas prie istorijos padeda geriau įsisavinti informaciją ir palieka didesnį įspūdį. Taip pat vasarą, sezono metu, kviečia vaikus į stovyklas, kur nuodugniai tyrinėja protėvių gyvenimą.
Tiesa, norintiems apsilankyti nepakaks sėsti į automobilį ir keliauti į Širvintų rajoną – kadangi muziejus nėra atidarytas visą laiką, reikės susitarti dėl apsilankymo laiko.
