Mokslininkai nustatė, kad didžiausią žmogaus organizmo kūno svorio (apie 60–70 proc.) sudaro vanduo. Organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti svarbu, kad kasdien būtų gaunamas pakankamas geriamojo vandens kiekis. Jau ir nedidelis troškulys įspėja, kad organizmui trūksta vandens. Kasdien mes prarandame apie 3 litrus vandens: 0,6 litro netenkame su prakaitu, 0,2 litro su išmatomis, 1,5 litro per inkstus ir apie 0,3 litro su iškvėptu oru. Visi gyvybiniai procesai mūsų organizme gali vykti tik tada, kai ląstelėse yra pakankamas kiekis vandens. Jis yra būtinas maisto virškinimui – vidutiniškai per dieną yra išskiriama 1,5 litro seilių, 2,5 litro skrandžio sulčių, 0,5 litro tulžies, 0,7 litro kasos sulčių ir apie 3 litrai plonojo žarnyno sulčių.
Vanduo yra vienas iš geriausių maisto produktų, mineralinių medžiagų ir vitaminų tirpiklis. Jei organizmui trūksta bent 1 proc. vandens, kyla pavojus širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemai, o netekus apie 15 proc. vandens, organizmas gali žūti apsinuodijęs savo medžiagų apykaitos produktais.
Pasak mokslininkų, dehidratacija (vandens netekimas) skatina nuodingų medžiagų kaupimąsi inkstuose, smegenyse, odoje, sąnariuose, kepenyse ir kituose organuose. Vanduo perneša įvairias toksines medžiagas iš įvairių organų į kepenis ar inkstus, kurie jas pašalina. Jis padeda sumažinti širdies priepuolių ir insulto riziką, nes skystina kraują ir apsaugo nuo krešulių susidarymo. Žmogaus kūnas neturi vandens atsargų, kuriomis galėtų pasinaudoti netekęs daug skysčių, todėl privalome kiekvieną dieną išgerti prarastą vandens kiekį. Be to, su geriamuoju vandeniu gauname apie pusę reikiamos mineralinių medžiagų paros normos.
Sveikatos apsaugos ministerija yra parengusi maisto pasirinkimo piramidę, kurios apačioje yra nupieštos 8 stiklinės vandens – tai yra gyvybiškai būtinas kiekis, kuris reikalingas ląstelėms, atliekančioms labai svarbias fiziologines funkcijas. Vandens gauname ir su įvairiais maisto produktais: daržovėse ir vaisiuose jis sudaro apie 90 proc. masės, duonoje – 40 proc., mėsoje 45–65 proc.
Lietuva yra vienintelė iš Baltijos ir Europos šalių, naudojanti viešajam vandens tiekimui tik požeminį (giluminį) geriamąjį vandenį. Požeminio vandens kokybė yra geresnė negu paviršinio, nes požeminis vanduo yra daug geriau apsaugotas nuo mikrobiologinės bei cheminės taršos – aplinkos tarša esminės neigiamos įtakos jam neturi, be to, vandens kokybė yra nuolat tikrinama ir kontroliuojama. Tai yra nacionalinis turtas, kurį Lietuvai padovanojo gamta, o kartu ir didžiulis privalumas kitų valstybių atžvilgiu, nes jos dažniausiai naudoja valytą ir cheminiu būdu apdorotą paviršinį upių ar ežerų vandenį. Net tokia išsivysčiusi valstybė kaip JAV savo piliečiams tiekia apie 80 proc. cheminiu būdu apdoroto paviršinio vandens.
Geriamojo vandens problemos Lietuvoje
Lietuvoje irgi yra geriamojo vandens problemų. Specialistams rūpestį kelia tai, kad kai kuriuose šalies rajonuose vandentiekių (ypač mažų) tiekiamo geriamojo vandens kokybė yra nepakankama dėl pernelyg didelio geležies, mangano, sulfatų, amonio kiekio ir drumstumo. Tai nekelia pavojaus žmogaus sveikatai, bet gali pabloginti vandens juslines savybes: kvapą, skonį, spalvą. Nuo per didelio geležies kiekio vanduo tampa rusvas ir drumstas, blogėja jo skonis, paruduoja vonios, kriauklės, blogiau skalbiasi skalbiniai. Taip pat nemažą rūpestį kelia Šiaurės Vakarų Lietuvos vandenvietėse esantis per didelis fluoro kiekis. Pakankamas fluoro kiekis apsaugo dantis nuo ėduonies, o perteklius yra labai kenksmingas, nes sukelia fluorozę bei sutrikdo kalcio ir magnio apykaitą. Ypač jis gali būti pavojingas ikimokyklinio amžiaus vaikams, nes gali išsivystyti dantų fluorozė bei antinksčių, kasos ir skydliaukės veiklos sutrikimai.
Fluorozės pažengimo laipsnis priklauso nuo fluoro poveikio trukmės bei individualaus jautrumo. Jos požymis – ant pažeisto dantų emalio atsiradusios baltos linijos ir įvairių spalvų dėmės. PSO rekomenduojama optimali fluorido koncentraciją geriamajame vandenyje – 0,5–08 mg/l. Todėl labai atsakingai reikia pasirinkti dantų pastą, dantų želę, burnos skalavimo skysčius ir maisto produktus, turinčius fluoro (jūros kopūstai, žalioji arbata, salotos, špinatai, krevetės, jūros žuvys, žirniai, žuvies konservai), nes per didelis jų kiekis gali kenkti mūsų sveikatai. Reikia atsiminti tai, kad fluoras veikia dvejopai: maži jo kiekiai saugo dantis, o dideli juos žeidžia, gadindami emalį, kietuosius danties audinius ir keisdami spalvą. Todėl būkite budrūs ir pasirinkite tinkamas profilaktines priemones.
Ar kietas vanduo kenkia sveikatai?
Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tarp gyventojų vyrauja klaidinga nuomonė, kad kietas vanduo kenkia sveikatai. Vandens kietumo norma galiojo sovietmečiu dėl susidarančių nuosėdų žalos buitinei technikai ir vamzdynams. Vandens kietumą lemia kalcio ir magnio druskų koncentracija. Jei ji didelė, nuosėdomis apsineša vamzdynai, genda buitinė technika, o virinant vandenį šios druskos nusėda ant puodų ar arbatinukų sienelių. Bet žmogus – ne puodas ir ne arbatinukas, jame kalkės neišsiskiria ir nenusėda, todėl ir nekenkia sveikatai. Pagal statistinius duomenis, žmonių, vartojančių kietą vandenį, mirštamumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų yra net 25 proc. mažesnis nei kitų. Atskirais atvejais per didelis kalcio kiekis, dažniausiai gaunamas su įvairiais maisto produktais (ypač pieno), gali prisidėti prie aterosklerozės ar inkstų akmenligės vystymosi.
Šulinių vandenyje – mirtinas pavojus
Bene didžiausią rūpestį Lietuvos sveikatos specialistams kelia tai, kad apie 1 mln. kaimo gyventojų vis dar vartoja ne centralizuotai tiekiamą, o šachtinių šulinių vandenį. Negiliuose šuliniuose gruntinis vanduo renkasi iš paviršinių sluoksnių, kurie yra teršiami įvairiomis cheminėmis, organinėmis medžiagomis bei pavasarinio polaidžio vandenimis. Todėl šachtinių šulinių vandenyje dažnai randama ne tik mikrobinė, bet ir cheminė tarša, kuri yra pavojinga žmonių sveikatai. Per didelis nitratų kiekis net gali sukelti kūdikių mirtį ar vėžinius susirgimus. Tokį šulinio vandenį geriau būtų vartoti tik buitiniams darbams atlikti (namų ruošos, daržų laistymui ir t.t.), o maisto gaminimui ar troškuliui numalšinti patartina vartoti prekybos vietose įsigytą vandenį.
Vanduo yra būtinas gyvybei palaikyti, todėl vienu iš svarbiausių vyriausybės ir suinteresuotų nevyriausybinių organizacijų tikslu ir prioritetu turi tapti siekis užtikrinti pakankamą kokybiško ir saugaus geriamojo vandens tiekimą. Be to, patys žmonės kasdieniniame savo gyvenime gali ir turi išmokti neteršti gamtos, savo aplinkos ir gamtinių vandens išteklių bei stengtis išsaugoti juos ateinančioms kartoms neužterštus, kokybiškus ir saugius. Sanitarijos ir geros higienos propagavimas bendruomenėse gali padėti pagerinti jos narių sveikatą ir užkirsti kelią įvairioms per geriamąjį vandenį plintančioms ligoms. Paprastos, bet labai ekonomiškai efektyvios priemonės, galinčios sumažinti viduriavimo (diarėjos) atvejų skaičių net 45 proc., yra sveikatos ugdymas ir tinkamas rankų plovimo skatinimas.
Vanduo bus saugus ir kokybiškas tik tuomet, kai bus gerų organoleptinių (juslinių) savybių, nebus užterštas jokiais cheminiais, fiziniais, mikrobiniais ir kitokiais teršalais.
Informaciją pagal Pasaulio sveikatos organizacijos medžiagą ir kitus šaltinius parengė:
Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Sveikatos mokyklos Metodinės pagalbos ir strategijos formavimo skyriaus visuomenės sveikatos administratorė Liucija Urbonienė
