2010 m. vasaris-gegužė. Lėktuve šiek tiek per karšta – gal dėl tų kelių susivilktų megztinių. Tai vis dėl to bandymo dar šiek tiek sutaupyti – juk savaitės atostogoms neimsi lagamino. O vis dėlto žiema. Sutikti Vasario 16-ąją Berlyne gali būti visai įdomu, net ir niekaip ypatingai to nepažymint – tik šiek tiek prisimenant Lietuvą kartu su čia gyvenančiais, kartu diskutuojant apie nacizmą, toleranciją ir kurios tautinės mažumos restorane geriau valgyti. Žiema – nevykęs atostogų pasirinkimas, tačiau dėl lengvos vilnietiškos šlapdribos Berlynas nenustoja patrauklumo. Juo labiau Vilnius – Vilnius man patinka visada. Ypač patinka pavasarį.
Berlynas, krosnys. Lankau draugus – daugiaaukštyje, beveik pačiame miesto centre, malkų krosnimis šildomame bute. Įdomu pirkti malkas miesto prekybos centre, kaip ir daugiabučio laiptinėje matyti dėžę pelenams. Rajonas, kuriame apsistojau, vadinasi Friedrichshain – primena Jakšto gatvę, tik čia visi jauni, daug bariukų, krautuvėlių, užeigėlių ir išpaišytų namų. Šalia draugų buto – visuomet pilnas publikos mažas bariukas, primenantis Užupio ir Kalvarijų gatvės užeigų hibridą: aprasoję, blizgučiais nukabinėti langai ir iš visų pakampių sutempti stalai. Už jų – labai įdomūs personažai. Gėrimai nebrangūs, visi čia truputį pankai. Gretimas namas nuo viršaus iki apačios išpaišytas grafiti. Vietinė administracija niekada nė nebandė jų perdažyti. Beprasmiška.
Vilnius, perspektyvos. Buvusius fabrikus Ševčenkos gatvės apylinkėse gana intensyviai apgyvendina meniškos sielos asmenybės. Tad užsukęs į svečius buvusio fabriko erdvėse, gurkšnodamas arbatą susimąstau – ar ateis diena, kai dairysiuos kavinės, tarkime, Kauno gatvėje, ar galerijos su langais į geležinkelio stotį? Juokauju, kad Naujininkai bus madingiausias Vilniaus rajonas.
Berlynas, dešrelių pardavėjai. Artėjant vakarui nejučia pradedi sukti galvą, kur čia geriau užkandus. Šalia Alexanderplatz traukinių stoties sukiojasi neįtikėtini močiučių su beliašų vagonėliais atitikmenys, stoviniuoja vyriškiai, ant petnešų pasikabinę didelius gaubtus su nedidelėm krosnelėm, ant kurių skrunda vokiškos dešrelės – sumokėjęs 1,20 EUR gali gardžiuotis dviejų delnų ilgio dešrele mažutėje bandelėje, skirtoje, matyt, dešrelę suimti. Nerizikuoju, tačiau žmonės-burbulai džiugina. Tačiau dar geriau yra išbandyti vieną iš gausybės turkų, libaniečių, vietnamiečių, tailandienčių, indų ar kinų restoranėlių. Vokiškus sunku pastebėti. Tad nors visos kelionės metu ir nepavyksta suprasti Vokietijos ir Vietnamo sąsajų – valgiai su kokoso pienu puikūs. Galiausiai vietinių užeigų varžytuves laimi indiška užeiga su dienos pietų pasiūlymu: maistas gardus, aptarnaujantis indas malonus, gal tik angliškas meniu praverstų.
Vilnius, sienų griovimas. Pilies gatvėje išsikirtę didelį sienos gabalą trys turkai siūlo visų rūšių kebabus. Prekyba ūžia – panašu, kad prekė gera. Šeimininkai malonūs, pramokę lietuviškai, šypsosi. Tik kodėl reikėjo išgriauti seno ir tikriausiai saugomo namo dalį? Nepirksiu ir čia nevalgysiu. Ne, turkai manęs nė kiek negąsdina. Tik senamiesčio sienų griovimas.
O kinų restoranai gąsdina. Ir ne tik skonio stiprikliais pagardintais gandais. Kažkaip nesmagu, kad užsidarius bet kuriai maitinimo įstaigai jos vietoje iškart atidaroma kinų užeiga. Ir dar visiškai vienoda tiek išore, tiek vidumi. Bet kažkodėl paprastai su žemėmis lyginamas McDonald's.
Berlynas, raudoni kilimai. Kaip sukurti šventiškumo įspūdį? Reikia patiesti raudoną kilimą! O dar geriau – keliasdešimt raudonų kilimų ir kilimėlių, ir taip – prie kiekvieno miesto kino teatro. O jų daug. Kai kurie – beveik kaip muziejai. Tarkime, Kino International – taip atrodytų kino teatras Šeškinėje, jei veiktų jau kokius trisdešimt metų. Vis dėlto su raudonu kilimu smagiau. Netoliese matau restoraną Moskva ir Fabijoniškių mikrorajoną primenančius namus. Ir čia, ir šviesomis bei žvaigždėmis tviskančioje Berlinale Palast vyksta Berlyno kino festivalis (beje, jubiliejinis). Polanskis ir Bartas beveik greta. Bilietai išpirkti, fotografuojuosi šalia raudono kilimo.
Vilnius, Lietuva. Skalvija, Pasaka, Ozo kino salė? Prisimenu statybinių medžiagų, drabužių parduotuves, klubus arba šaunių gyvenamųjų namų viziją ir valkatėlių tikrovę vienos šalies pavadinimą turėjusio kino teatro vietoje. Tačiau Kino pavasaris vyksta, jau 15-ąjį kartą. Galbūt truputį per daug pačių pačiausių filmų, tačiau kino metų apibendrinimas neblogas. Nors dar kelių raudonų kilimų labai norėtųsi.
Berlynas, Rytai. Po sienos griuvimo visi Vakarų menininkai, neformalai, studentai ir kiti laisvamaniai šturmu ima vieną Rytų dalį po kitos. Principas paprastas: nedidelės nuomos kainos leidžia apsigyventi ar atidaryti studiją, klubą ar barą buvusiame industriniame rajone, miesto administracija to ne tik nedraudžia, bet dar ir skatina. Praėjus dvidešimčiai metų po sienos griuvimo ši rajonų virtimo jaunimo, kultūros, meno erdvėmis banga jau nusirito per kelis rajonus. Tai – miesto energijos šaltinis. Tiesa, ten, kur prieš dešimt metų apleistame name veikė galerija ir čia pat gyveno vietos dailininkas su draugais, šiandien jau veikia prabangi galerija ir stovi prabangūs butai, o pats vietos dailininkas tapo kostiumuotu savininku. Maištingą ir energingą bangą seka kita, komercializacijos banga. Bet neatrastų rajonų Berlyne dar likę nemažai.
Vilnius. Fluxus. Gedimino prospekto mirties zonoje (taip vadinu visą prospektą nuo buvusio Vaikų pasaulio iki pat Seimo) ką tik duris atvėrė nauja erdvė – Fluxus ministerija. Sveikintina vieno, jau kurį laiką buvusio, mero iniciatyva atiduoti apleistą poliklinikos pastatą jauniems menininkams. Kad ir vieneriems metams. Jokių prabangių remontų, jokių skambių pareiškimų. Ir daug dviračių prie kiekvieno aplinkinio medžio. Daug šurmulio net darbo dienų vakarais. Nedidelė energijos injekcija. Tikrai užsuksiu – Fluxus plačiąja prasme, toks, kokį vykdė Mačiūnas ar Mekas.
Prospekto pabaigoje, pusiau tuščiame prabangos bastione – Vilniaus vartuose – paslėptas Jono Meko vizualiųjų menų centras. Užrakintos maištingumo kolekcijos už daug milijonų. Kažkurioje vietoje bangos pas mus prasilenkė. Bet neatrastų rajonų dar daug.
Berlynas, tolerancija (1). Mėgstu elektroninę muziką apleistuose bunkeriuose ir juos primenančiuose pastatuose. Nemėgstu „elektroninės“ muzikos vietose, kur koncerto metu galima užsisakyti kepsnį. Berlynas yra panašiai mąstančiųjų Meka. Išbandau toleranciją – lankome vieną labiausiai legendomis apipintų pusiau gėjų klubų Berghain-Panorama Bar. Nelyg apleistuose Vilniaus profsąjungų rūmuose dreba žmogaus ūgio garsiakalbiai, diskoteka šėlsta iki kitos dienos popietės. Ir lygiai pusė (tiek skaičiumi, tiek išsidėstymu) šokėjų – sunkumų kilnotojai, muskulatūros vyrukai. Nuogi iki pusės. Taip atrodytų šokiai Gražulio pragare. Bet nieko nenutinka – vyrai nepuola, vyrai netvirkina, vyrai nesiūlo prisijungti. Lankytojai jaučiasi jaukiai, tiesą sakant, ne per daug kreipia dėmesį vieni į kitus.
Vilnius, paradai (1). Vilniuje taip pat groja elektroninė muzika, groja ir bunkerius primenančiose patalpose. Iki pusės nuogi vyrukai mankštinasi sporto klubuose. Kaip ir viskas tvarkoje – visiems jauku, nieko nenutinka. Miestas mažesnis, mažiau ir atrakcijų. Dar Vilniuje vyksta paradai – su ubagų lyderiu įtartina uniforma, fašistinėmis vėliavomis ir Seimo nariais, raginančiais susiimti su policija. Kiek dėmesio ir šurmulio! Nuo didesnio vyksmo tik raitoji policija atgraso. O dar kalbama, kad tai jaunimas pašėlęs.
Berlynas, tolerancija (2). Svečiame mieste negėda sudalyvauti ekskursijoje. Free tour tipo (angl. nemokama kelionė; vienintelis mokestis – arbatpinigiai gidui). Beveik keturias valandas trunkanti svarbiausių miesto objektų apžvalga visiškai neprailgsta – žvalus airis įdomiai porina ir apie Reichstagą, ir apie sienos likučius. Stovime virš vaikų žaidimo aikštelės. Nedidelis stendas informuoja, kad čia būta Hitlerio kanceliarijos. Vėliau ant griuvėsių buvę pastatyti nomenklatūriniai daugiabučiai nusipelniusiems Rytų Vokietijos veikėjams, pro viršutinių aukštų langus matydavęsi už sienos esantys Vakarai.
Dar vietiniai draugai pasakoja, kad viešose erdvėse geriau neminėti nacių režimo ar jo lyderio – didelis netaktas, galintis sukelti aplinkinių pasipiktinimą. Taip sakant, tema tabu zonoje. Išimtis leidžiama tik ekskursijose ar muziejuose. Tačiau galima visur klijuoti „triuškinkim“ fašizmą tipo lipdukus ir labai netoleruoti fašizmo. Manau, kad perlenkta, tačiau kai televizorius rodo neonacių eitynes Drezdeno bombardavimo minėjimo dieną, susimąstau, kad galbūt galima ir šiek tiek perlenkti.
Kiek kitaip atrodo komunizmo klausimas. Nemažai objektų išsaugojo sovietinius pavadinimus: Karlo Marxo alėja, Rosos Luxemburg metro stotis, tankų ir karių išlaisvintojų skulptūros. Paramą gaunantys neretai palaiko kairiąsias idėjas. Vietovardžius galima vertinti per lengvą ironijos prizmę, o plačiai siūlomus DDR suvenyrus jau visai su humoru, tačiau kažkodėl džiaugiuosi, kad Vilniuje nereikia į darbą važiuoti Raudonosios armijos prospektu.
Vilnius, paradai (2). Susidaro įspūdis, jog skanduojant Heil Hitler! Juden raus! Lauk emigrantus! Gedimino prospektu pražygiuoti turėtų būti įmanoma. Na, dar įterpiant ką nors apie Lietuvą, gal padainuojant šiek tiek. Lankydamasis Berlyno Žydų memorialo muziejaus ekspozijoje ant sienos mačiau iškalbingus skaičus – tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje nužudyta beveik tiek pat žydų, apie 170 000. Didžioji dalis gyveno Vilniuje. Turime kelias atminimo lenteles.
Dar Vilniuje vyksta veteranų paradai. Beveik be pačių veteranų.
Berlynas man patinka Rytų ir Vakarų trintimi, šėlstančia kultūra, persipynusiais jaunimo sąjūdžiais, muzika, fabrikuose gyvenančiais menininkais, naujai atgimstančiais senais rajonais, energija ir tolerancija. Ir nors su draugais juokavome, kad Vilniuje labiausiai toleruojamos „intelektualinės mažumos“ (arba principas „kvailys žengia jam duotu keliu ryžtingai ir užtikrintai“), tačiau jis man patiko visada, tikiu, patiks ir ateityje. Nors viena kita nemateriali siena dar galėtų būti sugriauta.
O smagiausia čia ir ten vasarą...
Darius Dauguvietis
