Šiandien ji gyvena Vilniuje, kuria meniškas šukuosenas, dalyvauja vaikų šventėse kaip „Princesė Fėja“ ir planuoja atidaryti savo šukuosenų mokyklą.
Ji pati sako, kad svarbiausias jos gyvenimo sprendimas – išdrįsti rinktis save, net jei dėl to nusisuka artimiausi žmonės.
„Augau šeimoje, kuri buvo pavyzdys, kaip nenoriu gyventi“
Noras gyventi kitaip, nei gyveno jos tėvai, J. Mikalauskaitei-Smilgienei atsirado ne iš karto: vaikystėje mergina nė nežinojo, kad įmanoma gyventi geriau.
„Aš augau šeimoje, kuri niekada nekeliaudavo, gyveno labai paprastai, neturėjo jokių didesnių tikslų ar svajonių. Ilgą laiką pati nė neįsivaizduodavau, kad galima keliauti, kad galima turėti daugiau, nei turime mes“, – sako ji.
Vaikystėje ji jautėsi nesuprasta ir nepritapusi:
„Aš buvau tik mergaitė, gyvenanti kaime, niekada nesipuošdavau. Aš niekada nenešiojau gražių batelių, turėjau labai daug kompleksų. Aš turėjau ir regėjimo problemų, dėl kurių dar vaikystėje man buvo atlikta akių operaciją, o vaikai mokykloje juokdavosi iš mano akių. Neturėjau daug draugų... “
Tačiau ši patirtis ilgainiui tapo ne tik skausmu, bet ir orientyru ateičiai.
„Matydama, kaip gyveno mano tėvai, aš laikui bėgant supratau, kad tai yra puikus pavyzdys, kaip nenoriu gyventi. Aš nuo tada vis kartojau sau, kad gyvensiu kitaip ir dirbsiu tai, kas man patinka“, – pasakoja ji.
Ankstyva santuoka ir motinystė
Į suaugusiųjų gyvenimą J. Mikalauskaitė-Smilgienė įžengė labai anksti – būdama 19-os ji ištekėjo ir susilaukė pirmojo sūnaus.
„Aš visada norėjau būti jauna mama. Žinot, tuo metu aš dar gyvenau tokį gyvenimą – buvau ta mergina, kuri neturėjo nei tikslų, nei svajonių. Vis dar turėjau daug kompleksų, kol kas dar nesupratau, kad išvis galima gyventi kitaip“, – prisimena ji.
Pirmasis stiprus lūžis buvo išvykimas į Švediją skinti braškių – pirmas kartas, kai ji išvažiavo iš Lietuvos.
„Man jau tada labai reikėjo papildomų pajamų ir viena pažįstama pasiūlė: „Važiuojam į Švediją, aš padėsiu tau susirasti darbą. Reikės skinti braškes laukuose.“ Sakau – gerai. Ir tai buvo pirmas mano išvažiavimas iš Lietuvos. Aš negalėjau patikėti, kad apskritai būtų galima keliauti, kad galima išvykti iš Lietuvos. Man jau Švedija, kad ir braškių laukuose, atrodė kaip kažkas įspūdingo“, – pasakoja ji.
Vėliau, grįžus į gimtinę, sekė alinantys darbai medienos fabrike, įvairūs sezoniniai ir valymo darbai. Bet sau ji visada kartojo, kad tai – ne galutinis jos kelias:
„Dirbau medienos fabrike, dirbau braškių laukuose ir visada sau kartodavau, kad čia yra laikina. Aš pati nieko neturėjau, visiškai nieko. Turėjau tik svajonę ir sau kartojau visada, kad vieną dieną aš būsiu pati geriausia šukuosenų stilistė ir visi mane žinos.“
Dievo dovana: iš plaukų gimstantys meno kūriniai
Šukuosenų menas į Juditos gyvenimą atėjo ne per mokslus ar kursus, o per vidinį užsidegimą ir valandų valandas naktinės kūrybos.
„Manęs dažnai klausia: „Gal jūs dar vaikystėje pradėjot daryti šukuosenas?“ Sakau – ne. Čia, manau, yra tiesiog Dievo dovana. Aš, nieko nebaigus, jau tada iš plaukų kūriau meniškus dalykus: visokias skrybėles, gėles, kaspinus. Tai, kas nematyta ir neregėta“, – teigia J. Mikalauskaitė-Smilgienė.
Dar gyvendama kaime ji nusipirko plastikinę manekenės galvą ir vakarais, kai vaikai užmigdavo, iki paryčių mokėsi kurti šukuosenas.
„Aš vakarais, kol mano vaikučiai miegodavo, pradėdavau kurti šukuosenas. Iki dviejų–trijų nakties. Žinot, toks degimas iš vidaus – kaip man patinka, kaip aš to noriu, kaip man tai įdomu“, – dalijasi ji.
Socialiniuose tinkluose ji susikūrė paskyrą ir pradėjo kelti savo darbų nuotraukas. Žmonės iš aplinkinių miestelių pastebėjo jos talentą greičiau nei ji pati drįso jį pripažinti.
„Pradėjau kelti savo kūrybą ir žmonės man sako: „Judita, tavęs reikia pasauliui, parodyk save, tu negali užsislėpti, pažiūrėk, kokius tu darbus darai.“ Taip žmonės pirmą kartą sužinojo apie mane.
Man pradėjo rašyti žmonės socialiniam tinkle: „Man reikia šukuosenos.“ O aš galvoju – kaip aš galiu daryti šukuosenas už pinigus, jeigu aš nieko nebaigusi?“ – prisimena stilistė.
Ji prisipažįsta ilgai gėdijusis imti pinigus už savo darbą, tad pirmosios šukuosenos dažnai būdavo atliekamos beveik nemokamai, priimant vos keletą eurų „už kurą“ kaip atlygį.
Išsiskyrė, nes norėjo daugiau
Nors išsvajotas nuosavas namas kaime atrodė lyg gyvenimo tikslas, būtent ten J. Mikalauskaitė-Smilgienė suprato, kad yra nelaiminga.
„Aš visada svajojau turėti didelius namus. Visada norėjau turėti daugiau. Ir aš labai stengdavausi. Dirbdama tuos sunkius darbus taip ir įsigijau tuos namus. Bet mes per daug skirtingi buvom. Aš buvau ta moteris šeimoje, kuri norėjo daugiau. O turėjau vyrą šalia, kuris ne taip stengdavosi, kaip dera vyrams stengtis“, – sako ji.
Apie buvusį vyrą ji kalba ramiai – jis, pasak jos, tikrai nebuvo blogas žmogus, bet jų gyvenimo kryptys buvo visiškai skirtingos.
„Jis yra žmogus, kuris, deja, neišpildė nė vienos mano svajonės. Aš esu moteris, kuri norėjo iš gyvenimo daug daugiau. Aš visada vaikams kartodavau, kad mes turėsim daug kelionių, kad aš jiems parodysiu, koks pasaulis gražus. Aš nenorėjau to tuščio gyvenimo ir būti ta „mirusia“ moterimi, kokia buvau gyvendama su savo vaikų tėvu“, – pasakoja J. Mikalauskaitė-Smilgienė.
Artimieji, įskaitant ir tėvus, tokio jos sprendimo nesuprato ir nepalaikė.
„Kai aš pasakiau tėvams, kad išsikraustau, kad pasiryžau skyryboms, jie manęs visiškai nepalaikė ir iki šiol nesupranta, kodėl taip pasielgiau. Visi nuo manęs nusisuko: „Tai kaip tu palieki savo vyrą, jis juk net nemuša tavęs, nieko blogo nedaro.“ Bet aš išėjau tiesiog todėl, nes nebuvau laiminga.
Tai buvo pats geriausias mano sprendimas gyvenime. Tai buvo pats geriausias mano žingsnis. Nes kada būsiu laiminga, jeigu ne dabar?“ – prisimena ji.
Gyvenimas Klaipėdoje: naktinės pamainos ir užburtas ratas
Po skyrybų ji su visais trimis vaikais išvyko gyventi į Klaipėdą. Ten vėl bandė kurti savo vietą grožio srityje, tačiau realybė pasirodė esanti negailestinga.
„Aš iš pradžių svajojau atidaryti savo grožio studiją Klaipėdoje. Kai išsiskyriau, vaikučių tėvas liko gyventi mūsų dideliuose namuose Rietave, o aš su visais vaikais išsikrausčiau į Klaipėdą, į mažą butą. Pradėjau ieškotis įvairių darbų – valiau butus, tvarkiau daržus“, – pasakoja ji.
Teko laikinai sugrįžti ir į medienos fabriką alinančioms naktinėms pamainoms.
„Pas mane buvo dideli mokesčiai: nuoma, būsto paskola, kurios buvęs vyras pats neišmokėdavo, trys vaikai. Man reikėjo galvoti, negalėjau vaikam pasakyti, kad pinigų tiesiog nėra. O mano vaikučių tėvas už vaikų išlaikymą nori moka, nori nemoka, nes neva neturi iš ko. Jo pasakymas buvo: „Pati norėjai, pati išėjai, ko dabar nori“, – dalijasi J. Mikalauskaitė-Smilgienė.
Ji buvo nuvargusi fiziškai ir emociškai, tačiau net ir dirbdama fabrike sau vis kartojo, kad čia – tik laikina stotelė.
Per didžiausią nuovargį ir neviltį gimė ir dar vienas naujas jos veiklos etapas – vaikų personažas „Princesė Fėja“.
„Buvo labai sunki diena, kai aš pavargau ir psichologiškai, ir fiziškai. Visur dirbi, visur save „taškai“, o pajamų vis tiek trūksta. Aš tą dieną labai stipriai verkiau ir pranešiau socialiniam tinkle, kad baigiu savo šukuosenų karjerą, nes pirmiausia reikia galvoti, kaip išlaikyti vaikus“, – prisimena ji.
Tačiau kitą rytą nubudo su visiškai nauja idėja.
„Atsikėliau ryte ir atėjo toks kaip nušvitimas, kad galiu pamėginti būti „Princese Fėja“ ir važiuoti į vaikų gimtadienius daryti šukuosenų“, – sako J. Mikalauskaitė-Smilgienė.
Paskutiniai 15 eurų tapo tarsi bilietu į naują vaidmenį. Už juos ji nusipirko karnavalinę suknelę dėvėtų rūbų parduotuvėje, o dar už kelis centus – auskarus ir mažą veidrodėlį. Tą pačią dieną ji įkėlė vaizdo įrašą į soc. tinklus ir paskelbė, kad tapo „Princesė Fėja“.
„Tada prasidėjo toks kelias – iš pradžių siūliau paslaugas nemokamai, daug laiškų siunčiau įvairiems žaidimų kambariams. Dirbdama savo valymo darbus iš tų pinigų pasidariau „Fėjos“ plakatą, skrajučių. Ir vėl ant nulio sėdėjau – tai buvo užburtas ratas. Bet aš visada sau kartojau, kad ir šituos sunkumus praeisiu“, – pasakoja ji.
Kai avarijos metu sudaužė automobilį, be kurio negalėjo dirbti, ji suprato: vien pakeisti veiklą neužtenka – čia man sunkiai sekasi, reikia keisti ir miestą.
Vilnius: metai, kurie viską apvertė aukštyn kojom
Sprendimas keltis į Vilnių buvo drąsus – miestas jai buvo visiškai nepažįstamas.
„Vilniaus nepažįstu visiškai, man tai buvo svetimas miestas. Aš iki tol tik vieną kartą gyvenime buvau Vilniuje... Bet aš supratau, kad man reikia keisti miestą. Aš sakiau, kad man reikia ir televizijos, man reikia žurnalų. Aš noriu būti ryški“, – sako J. Mikalauskaitė-Smilgienė.
Per dvi savaites ji susirado vaikams mokyklą ir darželį, nedidelį nuomojamą butą, susitvarkė reikiamus dokumentus ir atvažiavo į sostinę. Pradžia buvo sunki – varganas butas, čiužinys vietoje lovos, tuščias šaldytuvas, trūkstami daiktai.
„Buvo momentas, kai atsisėdau ant maišo su daiktais ir pravirkau. Bet paskui nusivaliau ašaras ir sau pasakiau: „Tu perėjai dar ne tokius sunkumus, pereisi ir šitą“, – prisimena ji.
Per metus Vilniuje ji spėjo įsitvirtinti taip, kad šiandien jau drąsiai kalba apie šukuosenų mokyklą ir savo vardo garsinimą.
„Per metus laiko aš padariau labai labai daug ir labai didelį žingsnį. Mano didžiulė svajonė yra atidaryti šukuosenų mokyklą Vilniuje. Dabar po truputį dirbu keliose grožio studijose, tenka padirbėti ir su žvaigždėmis. Aišku, labai norėtųsi dar daugiau, bet tikiu, kad viskas ateis laiku.
Aš dar labai mažai laiko Vilniuje, mažai kas dar mane žino. Bet aš ką sugalvoju, tą įgyvendinu“, – sako J. Mikalauskaitė-Smilgienė.
„Svarbiausia yra mylėti savo darbą ir viską daryti iš visos širdies. Aš labai daug dalykų iš pradžių dariau nemokamai, kad tik mane išgirstų, kad tik pamatytų“, – sako ji.
„Vaikai nėra kliūtis svajonėms“
Turėdama tris vaikus, J. Mikalauskaitė-Smilgienė dažnai girdi nuostatą, kad „su vaikais nieko neįmanoma pradėti“. Ji pati tai laiko visiškais mitais.
„Aš niekada negalvodavau apie blogus dalykus, aš visada galvoju tik apie gerus dalykus, kad viskas išsipildys, tik reikia tikėti ir nepasiduoti. Ir, žinot, kaip jie sako: vaikai, trys vaikai – kaip čia dar įmanoma kažką susikurti? O gi galima. Vaikai nėra kliūtis pasiekti savo svajonę“, – tvirtina ji.
Moterims, kurios šiandien jaučiasi užstrigusios nelaiminguose santykiuose ar gyvenime, kuris jų nedaro laimingų, ji turi vieną aiškią žinutę:
„Aš visada kitoms moterims sakau – niekada nebūkite toje aplinkoje, kur jums yra blogai. Visada viską galima pakeisti – keisti aplinką, keisti vietą, keisti žmones.
Pradžioje juk pasakojau, kad visi atsisakė manęs, paliko, nepalaikė ir šiai dienai aš dėkoju tiems žmonėms, nes gerai, kad aš neužstrigau toje aplinkoje, kur nebuvau vertinama. Kai tu sieki savo tikslų, svajonių, tu pasidarai tik stipresnė“, – sako J. Mikalauskaitė-Smilgienė.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
