Visą tai jis iškeitęs į fotografavimo ir filmavimo verslą, šiandien Tomas gali pasigirti, kartu su žmona Akvile jiedu profesionaliai fotografuoja ir filmuoja ne tik vestuves, bet ir įvairius verslo projektus, kurie kuriami įvairiuose pasaulio šalyse.
Viso gyvenimo svajonė
Tomas visą gyvenimą svajojo sukurti kažką savo: „Norėjosi savo amato ar verslo, kurį gerai išmanyčiau, kurį galėčiau auginti ir kuriuo galėčiau gyventi. Tokių savirealizacijos galimybių ieškojau gan plačiai, bet net nenutuokiau, kad jos visiškai šalia - mano rankose.“
Atėjus laikui vyras stačia galva nėrė į fotografiją ir į videografiją: „Žinoma, negaliu nepaminėti ir savo žmonos, kuri buvo mano tiltas į pasikeitimus. Ji pirmoji, augindama vaikus savarankiškai ėmėsi fotografijos. Labai džiaugiausi už ją, kad begalinių pastangų dėka subūrė savo klientų ratą.
Aš tuomet dar tęsiau karjerą valstybės tarnyboje, nes nežinojome ar fotografija galės būti visos šeimos pragyvenimo šaltinis. Tačiau sukūrus tam tikrą veiklos stabilumą nusprendžiau išbandyti ir save savarankiškoje veikloje. Fotografijos paslauga jau buvo gerokai išvystyta, todėl savo tikslą mačiau amatą paversti mažu verslu, išplėsti paslaugų galimybes, o fotografavimo paslaugas pateikti ne tik fiziniams asmenims, bet ir verslo atstovams.“
Adatytė from Tomas Razauskas on Vimeo.
Kelias į sėkmę – per nesėkmę
Užuomazgos atsirado atėjus krizei: ,,Buvo kilusi mintis kurti elektroninę parduotuvę, kurioje būtume pasauliui pristatinėję lietuviškus rankdarbius – juk tiek daug jų yra prigaminama, tik pateikimas yra prastokas – nufotografuoja ant sofos, kompiuterinio stalo ar ant laminuotų grindų, dažnai blyškiai ir tamsokai.
Todėl mačiau pridėtinę vertę sukuriant profesionalų pristatymą. Bet tik pradėjus kurti šią parduotuvę supratau kiek investicijų reikia įrangai, prekėms, reklamai, todėl tokio sumanymo teko atsisakyti. Šis sumanymas man atvėrė akis, kad profesionalus vaizdas yra didelė vertybė, gali būti gerai apmokama, pati nuotrauka gali sukurti didelę pridėtinę vertę. Todėl sraigės greičiu, nes būtinas investicijas į techniką teko rinkti ilgai, kartu su žmona, augindami mažus vaikus, auginome ir fotografavimo paslaugą, kuri dabar jau tapo mūsų šeimos amatas.“
„Supratau viena, kad į sėkmę kelias gali būti per nesėkmę ar nusivylimą, o galimybės gali būti visai šalia – tik apsidairyti reikia,“ – optimizmo nestokojo vyras.
Tomas sako, kad pasikeitė jo gyvenimas: „Nesvarbu, ar būčiau fotografas, ar picų pardavėjas. Svarbu, kad iš samdomo darbuotojo tapau laisvai samdomu kūrėju. Čia kai iš nuomojamo būsto persikeli į nuosavą namą ar gyvenant su tėvais pradėti kurti ateitį savarankiškai. Visur savi pliusai ir savi minusai, bet pats gyvenimo būdas pasikeičia kardinaliai, t.y. pasikeičia darbo ir forma, ir turinys.“
Kitokia darbo forma
Darbo forma yra didžiausias pokytis vyro gyvenime: „Labiausiai pasikeičia laiko, vietos ir veiklos planavimas. Šiuo aspektu patenki tarsi į tylą.
Visą gyvenimą buvau auklėjamas pagal įprastą discipliną. Keista, bet tokiu ritmu pradedi gyventi nuo pat darželio. O dabar apibrėžto veiklos laiko nebelieka – kiek susiplanuoji, tiek ir turi. Nėra pavėlavimų, nėra per ilgų pietų pertraukų, nėra viršvalandžių, nėra nusiskundimų - yra tik nepadaryti darbai.
Ir kai apie darbotvarkę kritiškai atsiliepia žmonės, nesvarbu ar samdomi darbuotojai, ar savarankiškai dirbantys, aš jiems sakau, kad jei pramiegojai rytą, pravaikštinėjai pietus – turėsi dirbti gerokai ilgiau vakare, o kartais iki nakties, kas nemenkai atsiliepia kitos dienos produktyvumui. Todėl dabar iš visų jėgų stengiuosi laikytis įprastos darbotvarkės, tam, žinoma, padeda ir vaikų mokyklos ir darželio ritmas.“
Kardinaliai pasikeitė ir darbo turinys: „Ankščiau darbo pobūdis buvo pristatyti medžiagą aukšto rango valstybės tarnautojų ar politikų pasitarimams, teikti siūlymus vienu ar kitu klausimu ieškant sprendimų Lietuvos mastu, tai dabar tokio aukšto lygio susitikimų nėra.
Dabar tai šeimos verslas, kuriame diskusiniai klausimai sprendžiami gan paprastai – pokalbiu prie arbatos arba dar dažniau vykstant automobiliu. Bet nuo to aptariamų klausimų ir užduočių sudėtingumo randu ne mažiau.
Ankstesnėje darbovietėje buvau didelės organizacijos mažas veikėjas, o jei nesi politikas, tuomet viešajame sektoriuje esi tik žmogus vykdantis tam tikras funkcijas. Juo labiau, politikoje visuomet yra daug nežinomųjų, todėl mūsų rengtos pažymos ir siūlymai politikams, žinantiems daugiau aplinkybių, spėju, kartais sukeldavo šypsenas.“
Dabar vyro galvoje sukasi kiti klausimai: „Mąstau, kaip finansuoti naujos įrangos įsigijimą, kokiems darbams ir kokia apimtimi samdyti darbuotojus, kaip skatinti pardavimus, kaip padaryti efektyvesniu nuotraukų redagavimo procesą, kokias naujas veiklas plėsti. Už šitų klausimų visada yra pinigai, laikas ir pastangos. Na ir žinoma, sėkmė arba nesėkmė, todėl keliesi ir eini miegoti tik apie tai ir galvodamas.“
Abu beviltiški darboholikai
Šiandien fotografas dirba tai, kas jam patinka: „Kitu atveju nebūčiau pasiryžęs tokiems pokyčiams. Aš manau, kad pasirenkant savarankišką veiklą žmogus tikrai turi turėti užsidegimą tam ką darysi. Aš dar mokykloje fotografavau su juostiniais fotoaparatais, lankiau fotografijos būrelį, pats ryškinau nuotraukas ir kūriau kažkokį meną.
Bet niekas į tai rimtai nežiūrėjo, nežiūrėjau ir aš. Bet šis mano hobis lydėjo visada. Tik jei mokyklos laikas fotografavau ir džiaugiausi tiesiog techniškai gerai nufotografuota nuotrauka. Dabar vertinu vaizdo emociją, o ji arba yra arba jos nėra. Būnant samdomu fotografu ji turi būti visada – gi nepasakysiu, atsiprašau – šįkart nepavyko. Tačiau viskam yra savi įgūdžiai ir patirtys, kurios leidžia net stresinėse situacijose išlikti ramiam, kūrybiškam ir profesionaliam.“
Pasak Tomo, aplinkiniai ir draugai suprato, kad jis su žmona yra beviltiški darboholikai: „Su mumis susitikimus planuoti beviltiška. Bet tiesiog kitaip negali – pradžioje stengiesi kuo geriau atlikti savo darbą, kad tave pastebėtų ir kažkas užsakytų, bet vėliau kai pastebi, turi suktis kaip įmanydamas, kad spėtum kokybiškai tą paslaugą suteikti. Neturim nei laisvų savaitgalių, nei atostogų ilgų.“
Tačiau fotografai ar videografai gyvena labai įdomų gyvenimą: „Aplankome daug nuostabių vietų ir sutinkame begalę puikių žmonių, todėl mėgaujamės pažinimu darbo metu. Štai šiemet pradėjome organizuoti fotosesijas užsienyje. Norėjome nuvežti Lietuvos gaminius ir padaryti fotosesijas su jais Paryžiaus gatvėse, Norvegijos kalnuose ar Liuksemburgo vynuogynuose, kad jie atrodytų tarptautiški ir patrauklūs užsienio pirkėjui. Per šias reklamines fotosesijas tiek prisikeliavome ir prisifotografavome, kad darbas namuose atrodė pats geriausias dalykas.“
Needle in Paris from Tomas Razauskas on Vimeo.
Nutraukė dešimties metų lektoriavimo praktiką
Sprendimą išeiti iš valstybės institucijos Tomas priėmė supratęs kiek sukurtas vaizdas svarbus dabartinei visuomenei: „Į fotografiją mes žiūrime ne kaip į atskirą nuotrauką, bet kaip į vizualinį meną, kuris skleidžia žinią ir emociją. Dabar išmaniųjų telefonų laikais, tekstinę žinutę keičia vaizdas. Jis turi būti informatyvus, dominantis ir įsimintinas. Todėl šiemet, pasitelkę visą fotografijos patirtį, pristatėme video paslaugą.
Tačiau pradžia tokia pati nelengva kaip ir su fotografavimo paslaugomis, todėl iš visų jėgų savo darbais bandome įrodyti klientams, kad mokame ne tik fotografuoti, bet ir filmuoti. Iš to išaugo vaizdinės komunikacijos paslauga, kurią teikiame administruodami įmonių socialinius tinklus, rengdami pristatymus konferencijos ar tiesiog vaizdinius prisistatymus jų klientams. Todėl vaizdo kūrimo galimybes mes matome labai plačiai ir savo patirtį bandome pritaikyti kuo universaliau.“
Prieš išeidamas iš valstybės tarnybos vyras nutraukė beveik dešimties metų lektoriavimo praktiką Vilniaus Gedimino technikos universitete: „Pasidalyti patirtimi su akademine visuomene noras vis dar išlikęs ir manau, kad artimiausioje ateityje pasidalysiu patirtimi, kaip mokslinė teorija atrodo praktikoje, kaip viešas ir privatus sektorius keičiasi prisitaikydamas prie globalizacijos procesų.“
Vyras mano, kad fotografavimo meno galima išmokti gana lengvai: „Ne be reikalo fotografų Lietuvoje tiek daug. Šiuolaikinė fotografavimo technika yra labai pritaikyta vartotojui, todėl techniškai labai palengvina patį fotografavimą. Tačiau reikia nepamiršti, kad pats fotografavimas yra tik 20 procentų visos nuotraukos vertės. Vėliau seka nuotraukų rinkimas, kadravimas, ekspozicijos reguliavimas, retušavimas. Todėl, spėju, iš pirmo žvilgsnio daug kam fotografija pasirodo labai romantiškas užsiėmimas ir tik pabandžius rimtai tuo užsiimti pamato kiek čia darbo yra. Todėl daugeliui, įskaitant ir mus, postprodukcija yra sunkiausias laikas.“
Taip pat reiktų nepamiršti ir meniškumo dalies: „Meniškumo taip greitai, kaip fotografavimo technikos neišmoksi. Tam matyt turi įtakos daugybę dalykų - ankstesnės patirtys, skonis, domėjimasis menais, erudicija. Čia tiesiog yra begalė sudedamųjų dalių, o būtent ši dalis padaro jus arba sėkmingu fotografu arba ne. Todėl niekad negali sustoti kurti, bandyti, stebėti, eksperimentuoti, išgirsti patarimus ir, galiausiai, suformuoti savo individualų braižą.“
