Atskleidė tikrąją Valentino dienos reikšmę: daugelis to nežino

Šv. Valentino dienos ir jos globėjo istoriją gaubia paslaptys. Tikrai žinome, kad vasaris jau ilgą laiką minimas kaip įsimylėjėlių mėnuo, o Šv. Valentino diena, kokią mes ją švenčiame šiandien, turi ir krikščioniškų ir Senovės Romos tradicijų. Vis dėlto lieka neaišku, kas buvo Šventasis Valentinas ir kaip jis susijęs su senovinėmis apeigomis?

Katalikų bažnyčios Šventųjų sąrašuose yra bent trys Valentinai, kurie buvo nukankinti. Vienoje legendoje pasakojama, kad Šv. Valentinas gyveno Romoje ir buvo kunigas. Tuo metu imperatorius Klaudijus II nutarė, kad vieniši vyrai yra geresni kariai, nei susituokę, todėl tuokti jaunus žmones uždraudė, praneša history.com.

Valentinui toks imperatoriaus įsakymas atrodė neteisingas, todėl jis tuokė žmones slapčia. Vis dėlto tokia Valentino veikla išaiškėjo ir jis buvo nuteistas mirties bausme. Su šia Valentino istorija sutinka ne visi: kai kurių teigimu, tikrasis Šv. Valentinas buvo Terni miestelio vyskupas, kuriam, imperatoriaus įsakymu, taip pat buvo nukirsdinta galva.  

Dar kitos istorijos pasakoja, kad Valentinas buvo nužudytas dėl bandymo padėti krikščionims pabėgti iš Romos kalėjimų, kuriuose jie buvo mušami ir kankinami. Pasak kitos legendos, Valentinas buvo įkalintas ir įsimylėjo vyro, kuris jį įkalino, dukterį, lankiusią jį kalėjime. Tuomet Valentinas ir išsiuntė pirmą Valentino dienos sveikinimą: laišką. Manoma, kad prieš mirtį siųstame laiške jis pasirašė posakiu, naudojamu iki šiol: „Nuo tavo Valentino.“

Nors visos šios legendos miglotos, jose Valentinas pažymimas kaip empatiška, herojiška ir svarbiausia – romantiška figūra. Galbūt dėl šios savybės Šv. Valentinas jau viduramžiais buvo bene populiariausias Šventasis Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje.

Pagoniškas „Lupercalia“ festivalis

Nors kai kurie mano, kad Šv. Valentino diena viduryje vasario švenčiama dėl Valentino mirties metinių, kiti teigia, kad šią datą bažnyčia pasirinko siekdama sukrikščioninti pagoniškąją „Lupercalia“ šventę. Vasario 15 švenčiamas „Lupercalia“ festivalis buvo vaisingumo šventė, skirta Faunui, romėnų laukų, miškų, gyvulių dievui, taip pat Senovės Romos atradėjams, dvyniams broliams, Romului ir Remui, teigia history.com.

REKLAMA

Prasidedant šventei romėnų kunigų ordino „Luperci“ nariai susirinkdavo šalia švento urvo, kuriame, kaip manoma, Romos įkūrėjus Romulą ir Remų kūdikystėje globojo vilkė. Kunigai paaukodavo avį, kuri simbolizavo vaisingumą, ir šunį, kuris simbolizavo apsivalymą. Ožkos kailį kunigai pamirkydavo neva šventame kraujyje ir eidavo į miestą, kur šiuo kailiu šventindavo moteris ir pasėlius.

Romėnės tokio ritualo ne tik nesibaidė, tačiau netgi juo džiaugdavosi: buvo tikima, kad tai padės moterims greičiau pastoti. Vėliau, pasak legendos, visos jaunos moterys užrašydavo savo vardus ir juos sudėdavo į urną. Mieste esantys vyrai pasirinkdavo vardus ir metams tapdavo pora su moterimi, kurios vardą pasirinko, o šios draugystės įprastai užsibaigdavo vedybomis, rašo history.com

Valentino dienos sveikinimų istorija

Pagoniškas „Lupercalia“ festivalis ištvėrė krikščionybės plitimą, tačiau 5-ojo amžiaus pabaigoje popiežius Gelasijus jį uždraudė kaip nekrikščionišką ir paskelbė vasario 14-ąją Šv. Valentino diena. Greitai ši diena tapo meilės švente. Viduramžiais, ypač Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje, buvo tikima, kad vasario 14-oji buvo paukščių poravimosi sezono pradžia, o tai dar labiau paskatino vasario 14-osios, kaip meilės dienos, pripažinimą. Pirmą kartą Šv. Valentino diena literatūroje paminėta 1375 metais, Džefrio Čoserio poemoje „Paukščių parlamentas“.

Valentino dienos sveikinimai buvo populiarūs dar viduramžiais, nors rašytiniai sveikinimai prasidėjo tik apie 1400 metus. Seniausias žinomas sveikinimas yra poema, parašyta Čarlzo, Orleano kunigaikščio. 1415 metais kunigaikštis, dėl dalyvavimo Aginkorto mūšyje, buvo įkalintas Londono Taueryje, iš kurio ir parašė mylimajai sveikinimą. Šis laiškas vis dar yra saugomas Londono bibliotekoje. Manoma, kad po kelerių metų karalius Henrikas V taip pat pasamdė rašytoją, kuris turėjo sukurti Šv. Valentino dienos sveikinimą jo mylimajai Kotrynai Valua.

REKLAMA

Kas tas Kupidonas?

Valentino dienos atvirutėse Kupidonas dažnai vaizduojamas kaip mažas, nuogas angelas, šaudantis strėles į kol kas dar nieko nesuprantančius įsimylėjėlius. Vis dėlto romėnų dievo Kupidono šaknys prasideda nuo graikų meilės dievo, Eroto. Dėl šio dievo atsiradimo mitologijoje kol kas dar nėra susitarta: kai kurie sako, kad Kupidonas yra Niktės ir Erebo sūnus, kiti mano, kad Kupidono tėvai Afroditė ir Arėjas.

Pasak graikų poetų, Erotas buvo išvaizdus ir nemirtingas žmogus, žaidęs su dievų ir žmonių jausmais ir naudojęs auksines strėles tam, kad sukeltų žavesį, ir švinines tam, kad sukeltų pasibjaurėjimą. Tik helenizmo laikotarpiu jis pradėtas vaizduoti kaip putlus ir jaunas išdykėlis, kokį mes jį šiandien matome ant Valentino dienos atviručių.

Valentino dienos atvirutės ir dovanos

Šiais laikais Valentino diena švenčiama daugelyje valstybių, tačiau apsikeisti ranka rašytais laiškeliais buvo įprasta jau 18 a. viduryje. Patobulėjus spausdinimo technologijai, maždaug 1900 metais spausdintos atvirutės po truputį pakeitė ranka rašytus sveikinimus. Jau paruoštos atvirutės tapo lengvu būdu išreikšti savo jausmus, ypač anuomet, kai reikšti jausmus buvo vengiama. Prie vis didėjančio atvirukų populiarumo prisidėjo ir pingančios pašto paslaugos.

Keitimąsi rankų darbo dovanėlėmis apie 1700 metus, spėjama, pradėjo amerikiečiai, o maždaug 1840 metais verslininkė Esther Howland pirmoji pradėjo masinę prekybą Valentino dienai skirtomis dovanėlėmis. Valentino diena tapo švente, kuri išsiunčiamų atvirukų kiekiu nusileidžia tik Kalėdoms: per šią šventę išsiunčiama maždaug 145 milijonai atviručių.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų