• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Išpuoselėtas rožynas – bene didžiausia mūsų sodų puošmena. Tačiau norint grožėtis gausiai žydinčiais žiedais teks padirbėti, mat rožės gana lepus augalas, mėgstantis sodininko dėmesį. Taip pat reikėtų būti atidiems stebint rožių lapus, nes būtent jie išduoda, kokių mikroelementų jiems trūksta labiausiai.

Išpuoselėtas rožynas – bene didžiausia mūsų sodų puošmena. Tačiau norint grožėtis gausiai žydinčiais žiedais teks padirbėti, mat rožės gana lepus augalas, mėgstantis sodininko dėmesį. Taip pat reikėtų būti atidiems stebint rožių lapus, nes būtent jie išduoda, kokių mikroelementų jiems trūksta labiausiai.

REKLAMA

Užėjus sausrai Lietuvoje, dažnam kilo klausimas – kaip dažnai laistyti rožes? Suaugusios rožės turi ilgas šaknis ir vandenį paima iš gilių dirvos sluoksnių, todėl jos laistomos retai, t.y. maždaug kartą per savaitę, nelygu koks oras, bet gausiai. Dažnas ir negilus laistymas rožėms nėra palankus, nes skatina paviršutinių šaknų susidarymą. Tokios rožės būna jautresnės vandens trūkumui sausringą vasarą, purenant žemę aplink jas greičiau pažeidžiamos šaknys, jos blogiau žiemoja.

Perlieti rožių nereikėtų ir dėl to, kad joms gali būti sunkiau įsisavinti geležį. Esant šios medžiagos stygiui, lapai pagelsta tolygiai, tačiau jų gyslos lieka žalios. Visų pirma geležies trūkumas pasireiškia ant jaunų lapų. Geležies trūkumas gali pasireikšti, pavyzdžiui, nuolat drėgname dirvožemyje, todėl rožėms sunku įsisavinti šį mikroelementą.

REKLAMA
REKLAMA

Laistyti rožes reikėtų palengva, laistytuvu, nuėmus galvutę. Lieti rekomenduojama ne į krūmo centrą, o žemę aplink jį, stengiantis nesušlapinti lapų ir žiedų. Gerai būtų aplink krūmą ar kelis krūmelius iš žemių padaryti neaukštus bortelius, kad vanduo nenubėgtų į šalis ir susigertų į gruntą. Laistymui geriausiai tinka lietaus vanduo ar iš natūralių telkinių: kūdros, ežero. Naudojant vandentiekio vandenį, pradžioje reikia jį įpilti į turimą talpą ir palaukti ne trumpiau kaip 30 minučių, kol išgaruos chloras ir vanduo šiek tiek sušils.

REKLAMA

Kad iš dirvos išgaruotų mažiau vandens, ją reikia atsargiai išpurenti ir apmulčiuoti. Tam labiausiai tinka 4–8 cm storio sluoksnis nurūgštintų durpių (gali būti ir su kompleksinėmis trąšomis). Taip pat neprašausite pro šalį, jei pasirinksite gerą sodo kompostą, susmulkintą medžių žievę, perpuvusį raguočių mėšlą, perpuvusius miško lapus, medžio drožles.

Sausros pasekmes išduoda tik žiedai

Paliejus rožes šaltu vandeniu, ypač esant karštiems orams ir dirvai gerai įšilus, šaknys staigiai atšąla ir sunkiai įsiurbia vandenį, todėl laistymas neduos norimo efekto. Taip rožių krūmai gali net apvysti, lyg trūktų vandens, nors jie yra gausiai pagirdyti. Esant sausam orui rožės, kurios seniai nebuvo laistomos, pradžioje niekaip neišduoda savo troškulio: lapai būna tokie pat švieži ir sveiki, kaip ir reguliariai laistant. Tačiau pradėjus žydėti, iškart pastebimos pasekmės – žiedai yra smulkūs ir greitai nuvysta.

REKLAMA
REKLAMA

Išskinti nužydėjusius žiedus

Vasarą taip pat reikėtų išskinti nužydėjusius žiedus, nukirpti silpnus, aklus, neproduktyvius ūglius. Kirpti rekomenduojama virš 2–3 akutės su gerai išsivysčiusia akute, nukreipta į išorę. Nuo rugpjūčio vidurio vertėtų nustoti šalinti nužydėjusius žiedus, kad nustotų stimuliuoti naujų ūglių susidarymą, nes jie nespės sumedėti iki žiemos. Puokštėms rožės skinamos ilgesniais kotais, tačiau negalima skinti ūglio, ilgesnio nei trečdalis viso jo ilgio.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Patikrinkite rožių šakeles. Nuo pusiau laipiojančių ar pilnai laipiojančių rožių krūmelių pašalinkite tik senas, pažeistas šakas. Floribundinės rožės genimos taip, jog liktų maždaug penki pumpurai, pašalinamos silpnos, senos šakos, vėliau vasarą nukarpomi tik peržydėję žiedai. O štai genint kamienines rožes, tai svarbu atlikti atsižvelgiant į jų veislę. Taip pat būtina pašalinti ūglius, kurie auga į karūnos vidų. Genėjimo darbus rekomenduojama atlikti specialiomis sodo žirklėmis.

REKLAMA

Ar vasarą tręšti?

Baigiantis vegetacijai, liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje, paskutinį kartą rožes reikėtų patręšti kalio ir fosforo trąšomis. Tokiu būdu krūmeliai geriau pasiruošia žiemai, sutvirtėja šaknų sistema, maisto medžiagos kaupiasi storosiose šaknyse, šaknies kaklelyje ir stiebų apatinėse dalyse, o ląstelių sultys būna labiau koncentruotos ir rožių krūmelis „perneša“ didesnius šalčius. Rudenį, nors rožės dar apsipylusios žiedais, jos jau pradeda ruoštis žiemos poilsiui, dėl to rožių reikėtų nebetręšti. Taip pat ir laistyti rečiau, tik esant būtinybei.

REKLAMA

Kaip suprasti, ko trūksta rožėms?

Kadangi rožės yra gana lepus augalas, reikia mokėti pažinti jų rodomus ženklus, ko joms trūksta. Štai magnio trūkumą augalas pirmiausia parodo ant senų lapų. Ligos požymiai atsiranda senuose lapuose, o vėliau ir ant jaunų lapelių. Tarp lapų gyslų išryškėja rausvai geltonos dėmės, lapų kraštai žali, ilgai netrukus, lapai ima kristi. Magnis yra būtinas rožių medžiagų apykaitai, kartais jis nėra absorbuojamas dėl kalio pertekliaus. Laistykite rožes magnio sulfato tirpalu arba purkšite per lapus paruošta purškimui priemone.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Azoto trūkumą rožės išduoda taip pat per lapus. Rožių lapai tampa šviesiai žalios arba geltonos spalvos. Atsiranda siauri, raudoni taškai lapo viduryje. Lėtėja augimas. Augalų augimui labai reikalingas azotas, todėl tręškite azoto trąšomis. Rekomenduojama prieš rožių žydėjimą pašalinti dalį lapų.

Jeigu jaunų rožių lapai ruduoja – joms trūksta kalio. Pritrūkus šios medžiagos, didesnė tikimybė, kad žiemą rožių ūgliai iššals, taps neatsparūs ligoms. Kalis atlieka didžiulį vaidmenį medėjimo procese. Kalio trūkumą sukelia aukštas kalkių, smėlio ar durpių kiekis dirvožemyje.

REKLAMA

Fosforo deficitą galite pastebėti, kai rožių lapų kraštuose susiformuoja rudos, violetinio atspalvio juostos ir dėmės. Lapai ima kristi anksčiau, silpnai auga ūgliai. Fosforas ypač svarbus pumpurų formavimui. Būtina į dirvą pridėti durpės, taip pat patręšti augalus fosforo trąšomis.

Ką daryti rudenį?

Žiemai rožės pakerpamos spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje. Anksti nukirpus, ypač esant šiltam ir ilgam rudeniui, dalis krūmelių sprogsta iš naujo, pradeda augti ūgliai, kurie nespėja sumedėti ir pasiruošti žiemai. Besidriekiančių rožių karpyti beveik nereikia, nukarpomi tik ilgų, „išbėgusių“ ūglių galai. Miniatiūrinių rožių patrumpinami nesumedėję stiebų galiukai, nedaugiau 1/3 ilgio.

REKLAMA

Arbatinių-hibridinių rožių krūmeliai apkarpomi paliekant 20–30 cm, floribundinių – šiek tiek ilgesni – 30–40 cm. Kamieninės rožės apkarpomos paliekant 20–25 cm nuo skiepijimo vietos. Parko rožių iškarpomi tik seni, ligoti ir kreivi stiebai. Vijoklinių rožių šakų taip pat nereikia trumpinti, nes gausiai jos žydi ant antramečių ūglių, tik pavasarį nukerpami pajuodę šakelių galiukai. Pakirptos rožės iki šalčių spėja užsigydyti ir apdžiūti, nes šviežiai nupjautų ir iškart uždengtų stiebų sultingi galai daugiau iššąla.

Baigiant genėti, likusius lapus, žiedpumpurius ir žiedus reikia nukarpyti. Nuo žemės aplink krūmelį nurinkti ir nugrėbti gulinčias šakeles, lapus, žiedlapius ir kt. Visa tai surinkus sudeginti, nes tai yra tikras grybinių ligų ir kenkėjų prieglobstis.

Parengė Monika Kazlauskaitė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų