Žiemą laukiniams paukščiams tenka bene sunkiausia dalia. Šaltis pats savaime jiems nėra didžiausias priešas. Kur kas pavojingesnis tampa maisto trūkumas.
Maistas – tai energija
Daugelis paukščių, likusių žiemoti Lietuvoje, kasdien privalo turėti pakankamai energijos, kad išlaikytų kūno šilumą. Jų kūneliai maži, energijos atsargos ribotos, todėl kiekviena diena tampa išbandymu. Ilgesnis šaltis, storas sniego sluoksnis ar apledėjusi dirva gali reikšti badą net ir toms rūšims, kurios paprastai laikomos atspariomis.
Būtent čia žmogus gali tapti labai svarbiu pagalbininku. Tinkamai lesinami paukščiai turi didesnes galimybes išgyventi, sulaukti pavasario ir vėl sugrįžti į mūsų sodus, sodybas, laukus.
Tačiau pagalba turi būti atsakinga. Netinkamas lesinimas gali padaryti daugiau žalos nei naudos.
Lesinimas žiemą – svarbus
Laukiniai paukščiai evoliuciškai prisitaikė gyventi be žmogaus pagalbos, tačiau dabartinis kraštovaizdis labai skiriasi nuo natūralaus. Intensyvus žemės ūkis, dideli laukai, melioracija, iškirsti krūmynai ir šienaujamos pakelės sumažino natūralių maisto šaltinių kiekį. Tai ypač juntama žiemą.
Sėklų, uogų ir vabzdžių paukščiai randa vis sunkiau. Daugelis augalų, kurie anksčiau žiemą teikdavo maisto, yra išnykę. Todėl lesyklos tampa savotiškomis „energijos stotelėmis“, kurios padeda paukščiams išgyventi sunkiausią laiką.
Lesinimas svarbus ne tik pavieniams paukščiams, bet ir visai ekosistemai. Išgyvenę paukščiai pavasarį naikina kenkėjus, apdulkina augalus, palaiko biologinę pusiausvyrą. Kaimo vietovėse tai ypač aktualu, nes paukščiai yra natūralūs ūkininkų sąjungininkai.
Kada pradėti ir kada sustoti
Viena dažniausių klaidų – pradėti lesinti per anksti arba lesinti nenuosekliai. Paukščius reikėtų pradėti lesinti tada, kai natūralūs maisto šaltiniai tampa sunkiai pasiekiami. Paprastai tai nutinka, kai žemę padengia pirmasis sniego sluoksnis arba užsitęsia šalčiai.
Pradėjus lesinti, labai svarbu laikytis pastovumo. Paukščiai greitai pripranta prie lesyklų ir pradeda planuoti savo kasdienius maršrutus pagal jas. Staigus maisto dingimas gali tapti rimta problema, ypač speiguotomis dienomis. Todėl jei lesinate, reikėtų tai daryti visą žiemą, kol gamtoje vėl atsiranda natūralaus maisto.
Kita taisyklė – lesyklos turi būti saugios, kad jų nepasiektų paukščių priešai, pavyzdžiui, katės. Lesyklas geriausia įrengti netoli krūmų, gyvatvorių, kad, iškilus pavojui, paukščiai turėtų kur pasislėpti.
Lesinimą baigti reikėtų palaipsniui, artėjant pavasariui, kai nutirpsta sniegas ir pradeda kaltis žolė. Tada paukščiai vėl gali patys rasti maisto.
Kuo lesinti?
Pagrindinė taisyklė – lesalas turi būti natūralus, kaloringas ir tinkamas konkrečioms paukščių rūšims. Universaliausias pasirinkimas yra saulėgrąžų sėklos. Jos turi daug riebalų, lengvai virškinamos ir tinka daugeliui smulkiųjų paukščių.
Ne mažiau vertingi yra įvairūs grūdai. Avižos, kviečiai, miežiai patinka žvirbliams, startoms, karveliams. Tačiau grūdai turi būti neapdoroti, be druskos ar priedų.
Lašiniai be druskos – tikras žiemos lobis zylėms, bukučiams, lipučiams. Riebalai suteikia daug energijos, reikalingos išlaikyti kūno šilumą. Svarbu, kad lašiniai būtų kabinami taip, kad paukščiai jų netryptų ir nesuterštų.
Džiovintos uogos, obuolių gabalėliai, šermukšnių kekės ypač patinka strazdams, svirbeliams ir kitiems vaisėdžiams paukščiams. Tai natūralus ir saugus maistas, panašus į tą, kurį jie randa gamtoje.
Skirtingas maistas skirtingiems paukščiams
Smulkieji paukščiai, tokie kaip zylės, sniegenos, kikiliai, labiausiai vertina sėklas ir riebalus. Jie dažnai lankosi pakabinamose lesyklėlėse, pritvirtintose prie medžių ar pastatų.
Žvirbliai ir startos mieliau renkasi atviras vietas, kur galima lesti grūdus, pabertus ant žemės arba plačiose platforminėse lesyklose. Šiems paukščiams svarbu turėti galimybę maitintis būriu.
Geniai žiemą dažnai lankosi lesyklose, kuriose yra lašinių ar riešutų. Jie taip pat gali būti viliojami specialiais riebalų kamuoliukais.
Varniniai paukščiai, tokie kaip kovai ar kuosos, dažniau renkasi maisto likučius atvirose vietose, tačiau juos lesinti reikėtų atsargiai, nes jie gali išstumti smulkesnius paukščius.
Ko jokiu būdu negalima duoti paukščiams
Didžiausias pavojus paukščiams – žmogaus stalo atliekos. Sūdyta duona, bandelės, sausainiai, rūkytos mėsos gaminiai jiems yra pavojingi. Druska paukščiams yra nuodas, sukeliantis dehidrataciją ir organų pažeidimus.
Supelijusi duona ar grūdai taip pat kelia rimtą grėsmę. Pelėsiai gali sukelti apsinuodijimą, kuris dažnai baigiasi paukščio žūtimi.
Netinka kepti, skrudinti ar kitaip termiškai apdoroti produktai, nes paukščių virškinimo sistema nėra pritaikyta tokiam maistui.
Netinkamai lesinant paukščius, galima sukelti rimtų problemų. Viena jų – ligų plitimas. Nešvariose, nereguliariai valomose lesyklose kaupiasi išmatos ir maisto likučiai, kurie tampa bakterijų ir parazitų židiniais.
Per didelė maisto koncentracija vienoje vietoje gali pritraukti plėšrūnus, pavyzdžiui, kates ar vanagus. Todėl lesyklas reikėtų įrengti taip, kad paukščiai turėtų galimybę greitai pasislėpti.
Dar viena problema – paukščių priklausomybė nuo žmogaus. Nors žiemą lesinti yra būtina, svarbu lesyklų nepaversti vieninteliu maisto šaltiniu, ypač pavasarį.
Kaip įrengti saugią lesyklą
Lesykla turėtų būti įrengta ramioje vietoje, apsaugotoje nuo vėjo. Ji turi būti lengvai pasiekiama paukščiams, bet ne katėms. Reguliarus valymas yra būtinas – bent kartą per savaitę reikėtų pašalinti seną maistą ir nuvalyti paviršius.
Svarbu pasirūpinti ir vandeniu. Žiemą paukščiams sunku rasti neužšalusio vandens, todėl indelis su šiltu vandeniu gali būti gyvybiškai svarbus.
Vandens paukščiams lesalą reikia berti prie properšų, į neseklų vandenį, dėti ant plaukiojančių padėklų. Gulbei per dieną reikia iki kilogramo lesalo, šie paukščiai reikalauja būti lesinami tris kartus per dieną, antis užtenka palesinti ir vieną kartą.
Miškininkai žiemą lesina įvairius paukščius: kurapkoms stato specialias užuovėjas – lesyklas, pelėdoms įrengia vadinamąsias „pelių duobes“, mėsos liekanomis ir žuvimis maitina jūrinius erelius. Lietuvoje dažniausiai maitinamos pelėdos ir jūriniai ereliai.
Pastariesiems miške, tose vietose, kur jie dažniausiai lankosi, įrengiamos aikštelės ir į jas nuolat atvežama gyvulių skerdienos arba žuvų. Kad paukščiai mėsos neištampytų po krūmus ir medžius, ji pririšama prie specialiai įkaltų kuolų. Šių paukščių maitinimas žiemą yra labai svarbus, nes maitinimą derinant su dirbtinių lizdaviečių įrengimu galima padidinti jų populiaciją.
Pelėdoms labai šaltomis žiemomis taip pat reikia pagalbos. Jų buvimo vietose įrengiamos šiaudais uždengtos aikštelės, priberiama grūdų, kurie privilioja peles, ir gyvas maistas – čia pat. Paukščiams galima pagelbėti ir želdinant savo namų aplinką, pasodinant medžių ar krūmų, ilgai išlaikančių vaisius, uogas, sėklytes. Tam tinka gudobelės, raugerškiai, šaltalankiai.
Maža pagalba, didelė nauda
Lesinimas žiemą dažnai tampa šeimos ir bendruomenės veikla. Vaikai mokosi rūpintis gyvąja gamta, senjorai randa džiaugsmo stebėdami paukščius, ūkininkai mato realią naudą pavasarį.
Paukščiai, išgyvenę žiemą, sugrįžta į tuos pačius kiemus, lizdavietes, laukus. Jie tampa savotiškais kaimo sargais ir gyvybės simboliais.
Žiema paukščiams yra išbandymas, tačiau kartu tai ir laikas, kai žmogus gali daug nulemti. Sauja tinkamų sėklų, pakabintas lašinių gabalėlis ar šermukšnių kekė gali reikšti gyvybę vietoj mirties.
Atsakingas lesinimas – tai pagarba gamtai, tradicijoms ir ateičiai. Tai tylus, bet labai svarbus darbas, kurio rezultatas – paukščių giesmės virš pavasarį atbundančių laukų.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
