Viskas prasideda nuo idėjos. Kelionė motociklais – ne išimtis. Žiemą keturių draugų – Vaido, Kęstučio, Mindaugo ir Tomo – galvose kilo išganinga mintis: sėsti ant „plieninių žirgų“ ir leistis į nuotykį Skandinavijos serpantinais. Kaip tarę, vaikinai ėmė ir padarė. Rugpjūčio pradžioje, pasikinkę „Yamaha“, „Aprilia“, „Kawasaki“ gatvės žirgus bei vieną „Suzuki“ „britvą“, odiniais, neperšlampamais kostiumais apsitaisę keliauninkai pasinėrė į dvi savaites trukusį iššūkį.
Nakvynės „hytose“ ir konservai
Kelionės vedliu kompanija paskyrė Vaidą. Ne tik dėl to, kad 2006 metais jis jau buvo apsilankęs Norvegijoje – Vaidas vienintelis turėjo navigacinę sistemą, parodančią posūkius ir nakvynės vietas.
– Nemokami ir geri keliai važiuojantiems motociklais, mažai sunkiasvorių mašinų. Gali pravažiuoti didelį miestą ir net nepajusti, kad jį pravažiavai. Kartu tai – ir nemažas iššūkis: riedėti Lietuvos keliais yra paprasta, o ten tu laviruoji siaurais serpantinais, – paklaustas, kodėl pasirinko maršrutą per Norvegiją, atsakė Vaidas.
Pasak jo, nė vienas nebuvo patyręs tokio nuotykio, o ir konkretaus tikslo keliauninkai neturėjo.
Dažniausiai tekdavo važiuoti 70 km/h greičiu, tik Švedijoje jie buvo greitesni – spidometras rodė 120 km/h.
– Nors pristatyta daug stacionarių greičio matavimo aparatų ir prasižengus gresia didelės baudos, greitį dažniausiai viršydavome kokiais 5 km/h. Ten kitaip neįmanoma. Keldavomės anksti ryte, o nakvynės ieškodavome tik pradėjus temti – apie 22 valandą. Stodavome pailsėti maždaug kas 50 kilometrų. Tad netveriamas nuovargis nekankino, – bendrais kelionės įspūdžiais pasidalino Vaidas.
Pasimesti neleido ir tas faktas, kad norvegai, net ir sulaukę brandaus amžiaus, puikiai kalba angliškai.
Atsargai pasiimtų palapinių, pasak Vaido, prireikė tik kartą – ketveriukė apsistodavo kempinguose įkurtuose nameliuose, vadinamose „hytose“. Pietūs dažniausiai priminė senus turistinių žygių laikus: košės, makaronai ir maistas iš konservų dėžučių.
560 kilometrų per dieną
Išvykę iš Lietuvos su lietumi, vėliau vyrukai keliavo lydimi saulės. Tai – retas reiškinys kalnuotose šiaurinėse vietovėse.
– Visur su savimi veždavomės saulės spindulius. Tik artėdami Lietuvos link vėl pajutome, ką reiškia drabužius merkiantis lietus, – puikiomis oro sąlygomis džiaugėsi Vaidas.
Pavakare atvykę į Rygą, keliauninkai visą naktį kėlėsi keltu į Stokholmą. Antrąją iššūkio dieną teko įveikti net 560 kilometrų. 8–9 valandų kelionė iki Norvegijos sostinės Oslo kiek prailgo. Švedijoje motociklininkai tematė kalvas, traktorius ir senovinius automobilius. Permiegoję pas šalia Oslo įsikūrusį tauragiškį Sigitą, kitą rytą vaikinai kelionę tęsė vienu gražiausių, septintuoju, vikingų šalies keliu. Įveikę 250 km, keliauninkai ėmė jausti lengvą šaltuką (termometro stulpelis nukrito iki 9 laipsnių šilumos). Pasirodo, Geilo miestas, kurį jie tuo metu kirto, įsikūręs 1 kilometro virš jūros lygio aukštyje.
– Navigacija parodė, kad važiuodami toliau dar ilgai nematysime jokių nakvoti skirtų vietų. Temo, tad nusprendėme sugrįžti į neseniai pravažiuotą motelį, – įspūdžiais dalijosi Vaidas.
Vėl išsiruošus į kelionę, septintąjį kelią keitė tryliktasis, vedantis į Norvegijos pietus. Pašnekovui tą dieną labiausiai įsiminė prie netikėtai atrasto nedidelio krioklio gerta arbata.
– Gėrimą virėme pasisėmę tyro krioklio vandens, – teigė Vaidas.
Skardžiai, fiordai, lašiša ir ledynai
Penktąją kelionės dieną motociklininkų ekipažo laukė įspūdingas reginys – Preikestolen („Sakyklos uola“). Nuo mašinų stovėjimo aikštelės įveikęs 3,8 km ilgio į kalną kylantį taką, netikėtai atsiduri ant fiordų apsupto 604 m aukščio skardžio.
Kupini neišdildomų įspūdžių, kitą dieną vaikinai aplankė Stavangerio senamiestyje įsikūrusias ir jau dvejus metus jame gyvenančias tauragiškes Aureliją ir Ingridą. Virėjomis dirbančios moterys pavaišino svečius Norvegijoje populiaria sūdyta lašiša su kiaušiniene. Trumpai paviešėję, išgėrę gardžios kavos, motociklininkai išvyko antrojo pagal dydį Norvegijos miesto Bergeno link.
– Kelias driekėsi pakrante, tad teko net keturis kartus keltis per fiordus. Po trijų valandų jau buvome Bergene. Norėjome susitikti su kitu pažįstamu. Deja, nepavyko, – pasakojo Vaidas.
Septintąją kelionės dieną motociklininkų ekipažas lankėsi Jostedal nacionaliniame parke, kuriame žavėjosi Brigsdale žydrojo ledyno dalimi.
– Tai labai senas ledynas, pamažu besitraukiantis nuo paskutiniojo ledynmečio. Ir spalva jo kitokia: net ne melsva, o tokia žydrai elektrinė. Miegojome nuostabioje vietoje įkurtame kempinge – pro langus atsivėrė vaizdas į ežerą ir ledą, – matytą vaizdą nupasakojo Vaidas.
Aštuntąją kelionės dieną ketvertukui teko susipažinti su dar viena Norvegijos įžymybe – Trolių laiptais (Trollstigen). Tai įspūdingais serpantinais besidriekiantis senas kalnų kelias (RV 63), kuriuo važiuojant kriokliai tampa įprastu vaizdu. Tam tikrose vietose išlikę dešimtmečius menančio RV 63 senieji fragmentai.
Dvi dienos su Sigiu
Apžiūrėję didžiausias kelionės maršruto įžymybes, motociklininkai pasuko namų link. Nuvažiavę 300 km, jie vėl sugrįžo pas netoli Oslo gyvenantį Sigitą.
– Apsistoję pas jį, dieną nieko neveikėme. Tiesiog ilsėjomės. Po to trise – aš, Tomas ir Sigis – išsiruošėme į Dramen miestą. Kęstutis su Mindaugu nusprendė tinginiauti namuose. Tądien įveikėme 200 km. Pirmiausia apsilankėme kavinukėje, iki kurios reikia važiuoti spiralės formos tuneliu, įrengtu uoloje. Labai įdomi vieta. O grįždami atgalios nutarėme užsukti į baikerių „Hell's angels“ klubo narių būstinę. Sutiktas kieme atstovas, deja, neturėjo teisės įsileisti mūsų vidun. Galioja griežtos klubo taisyklės – pašaliniams be vadovo leidimo įeiti draudžiama, – vienuoliktos dienos įspūdžiais pasidalino Vaidas.
Grįžę pas Sigitą į namus, vaikinai surengė pikniką. Kepti ant grotelių pačių išvakarėse marinuoti mėsos gabalėliai vertė apsilaižyti pirštus. Ilgai vakaroti neleido mintis, kad ryt ir vėl laukia ilga kelionė per Švediją.
Įveikę paskutinius 600 kilometrų, motociklininkai nusprendė nakvoti laukymėje netoli Nynashamn miestelio.
– Kai liko apie trys kilometrai iki kelto, nusukome nuo kelio. Įkūrėme laužavietę ir naktį praleidome miegmaišiuose. Buvo keista, nes toje vietoje, atrodė, jau seniai niekas nesilankė, tačiau paruoštos malkos kantriai laukė naujų stovyklautojų, – civilizuotomis laukymių laužavietėmis stebėjosi Vaidas.
Kelionė baigėsi išriedėjus iš kelto Venspilyje.
– Išleistos sumos neskaičiavome, tačiau manau, kad piniginė patuštėjo 3000 Lt. Šiuo metu stengiamės atsigauti finansiškai ir dvasiškai. Tačiau nori nenori mintyse jau dėliojasi kitos kelionės maršrutas. Norėtųsi nuvykti už poliarinio rato, į pačią Skandinavijos šiaurę. Kas ten žino, galbūt kitais metais šį planą įgyvendinsime, – naujomis idėjomis pasidalino Vaidas.
K. Stažytė
