Penktoji kelionės diena nepraėjo be nuotykių – policija, aborigenų užrašai ir rožinis ežeras, bet apie viską iš eilės. Kėlėmės anksti, dar prieš 7 ryto, o 8-ą ryto išvykome į priešingas puses kartu su latviais – latviai 500 km į šiaurės vakarus link „Urulu“, o mes 450 km į pietryčius link Adelaidės. Vėl apsilankėme išmirusiame „Hawker“ miestelyje. Šį kartą tai buvo rytas. Išsukome iš kelio ir 10 km pavažiavome link kalnų, kur yra įrengtas 500 metrų žygio kelias („hike trail“) iki apžvalgos taško, nuo kurio atsiveria bene viso „Flinders Ranges“ panorama. Puiki atodanga ir nuostabūs vaizdai, rašo kelionių tinklalapis makalius.lt.
Pavažiavome dar apie 15 kilometrų ir nusukome apžiūrėti vienoje vietoje esančių 3 autentiškų Australijos aborigenų urvų su jų piešiniais, pavadinimu „Yourambulla Caves“. Buvo daug kengūros pėdučių pripaišyta. Patys piešiniai atitverti grotomis, o norint pasiekti urvus reikėjo lipti itin stačiais laiptais. Pakeliui grįžtant link automobilio sutikome 3 kitus keliautojus. Su jais pasisveikinome, ir patariau, kad pirmasis urvas yra geriausias. Po kokios minutės išgirdome šūkį tolumoje – LI-THU-ANIA. Matyt ilgai galvoję jie pagaliau prisiminė kokios šalies vėliavą pritvirtinta ant mūsų automobilio matė.
Tuo metu visi jau buvome išalkę, o degalai buvo beveik pasibaigę, tai įveikę dar apie 100 kilometrų nusprendėme sustoti vos tik įvažiavę į „Flinders Ranges“ regiono sostinę – Quorn miestelį. Čia radome tiek puikią nebrangią parduotuvę, tiek muziejų, tiek informacinį centrą. Pamatėme ir policijos būstinę kartu su valdžios pagrindine būstine. Užkandome ir prisipylėme dar vieną sklidiną baką degalų. Nuo kelionės pradžios jau buvome įveikę per 800 kilometrų. Quorn‘e pabandėme aplankyti senovinį traukinių muziejų, bet radome tik gelžgalių krūvų sumestą toje vietoje, kur neva turėtų būti muziejus – galbūt aborigenai pridavė traukinį į metalo laužą? Lygiai taip pat neradome ir kupranugarių fermos.
Išvažiuojant iš miestelio pamatėme policijos reidą. Pirmą sykį gyvenime teko pūsti į alkotesterį. Pastovėjo minutę, pažiūrėjo į mano teises… Teko aiškinti, kad tai Europoje išduotos galiojančios vairuotojo teisės. Atsakymas buvo toks, kad neva turėčiau išsiimti kažkokias „International“ teises, kad mano teisės atrodo kaip teisės, bet jam kažkas neaišku. Kas jam neaišku, sunku buvo suprasti, nes ant teisių yra tik numeriukai, ir lietuviškai parašyta tik „vardas“ ir „pavardė“, o šį dokumentą patvirtinau su ID kortele, kur „vardas“ ir „pavardė“ parašyti ir lietuviškai, ir angliškai. Liepė išlipti iš automobilio, 5 minutes pamokslavo, kad būtinas vertimas iš Lietuvos ambasados. Sakiau, kad Australijoje nėra jokios Lietuvos ambasados, o man dar pora savaičių keliauti, ir niekam pasaulyje iki šiol neprireikė tokio vertimo – užtekdavo pateikti kelis skirtingus ID, jeigu nebūdavo gana teisių. Taigi galiausiai parodė, kad už šį pažeidimą Pietų Australijos valstijoje gresia 300 AUD bauda, bet išrašė tik įspėjimą ir paleido keliauti tolyn. Dieną kelyje vėl sutikome keliaujančius estus. Buvo smagu važiuoti drauge, vis stojant skirtingose vietose, bei vieniems kitus lenkiant kaskart paptelėti. Taip su estais keliavome beveik iki pat Adelaidės. Likus apie 100 km iki Adelaidės, šalia Lochiel miestelio, kairėje magistralės pusėje netikėtai pamatėme milžinišką rožinį ežerą. Greičiausiai tą spalvą sukūrė išdžiūvusi druska. Tikrai gražus gamtos darinys.
Privažiavome Adelaidę ir ją greit pravažiavome, sustoję tik nusipirkti šiek tiek maisto, užsipilti degalų. Išvažiavus iš Adelaidės, važiavome daugiausia autostrada. Pradėjo lyti. Vis stipriau ir stipriau. Lijo beveik iki pat kempingo vietos. Per šią dieną viso įveikėme net 750 kilometrų – tai buvo daugiausiai per vieną dieną įveiktų kilometrų per visą kelionę. 10 minučių po 9 vakaro pasiekėme mūsų nakvynės vietą – kempingą prie „Lake Albert“ ežero. Norint įsibrauti nepavyktų, nes visa sistema elektroninė. Teko skambinti į registratūrą ant uždarytų durų nurodytu numeriu. Laimei ragelį pakėlė. Tiesa, reikėjo mokėti tik grynais pinigais, nes tuo metu visi mokėjimo aparatai buvo išjungti. Pasiekėme savo palapinės statymo vietą. Bevažiuojant per kempingą matėme ženklus, kad šiame kempinge kažkada buvo pastebėta gyvačių. Lyginant vakarų dykumas ir savanas, šis vakaras buvo tikrai šaltas. Prieš einant miegoti dar kurį laiką stebėjome žvaigždes su atspindžiais į ežerą.
Šeštadienis turėjo būti „Great Ocean Road“ diena. Bet dienos pradžioje pora valandų filmavau kiekvieno iš mūsų interviu. Tad iš kempingo po pusryčių pajudėjome tik per pietus. Visą dieną keliavome netoli vandenyno. Pirmiausia užsukome į Coorong nacionalinį parką ir apžiūrėjome dar kelis rausvus ir baltus ežerus, bei pamatėme milžiniškas smėlio kopas. Deja, kopos buvo kitoje įlankos pusėje, o apvažiuoti įlanką prireiktų visų 50 kilometrų. Iš kurių 25 kilometrus reikėtų eiti pėstiems, nes žemėlapyje buvo nepažymėtas joks kelias kitoje įlankos pusėje esančiame pusiasalyje. Pavažiavome dar porą šimtų kilometrų. Tuomet sustojome į užkeltų kainų degalinę – jei mieste 1 litras mūsų benzino kainavo 1,38 AUD, tai šioje degalinėje kaina buvo 1,65 AUD. Antroje dienos pusėje pradėjo lyti. Neužilgo kelyje sutikome daugybę dviratininkų. Galvojome ko čia tiek dviratininkų per tokį orą važinėjasi. Vėliau sužinojome, kad kitame miestelyje šie dviratininkai tądien treniravosi rytoj vyksiančioms „The RACV Great Victorian Bike Ride“ dviratininkų lenktynėms. Vakare pasiekėme Portlendą – mažą miestelį ant vandenyno kranto. Kurortiniu jo nepavadinčiau, tai buvo uosto ir laivų darbininkų miestas. Bet šio miestelio centre radome vietą kurioje galėjome jaukiai pavakarieniauti.
Pačiame Portlendo miestelyje tarp vietinių gyventojų vyrauja stiprus australiškas akcentas su tam tikroms australų bendruomenėms būdingu itin kandžiu humoru. Taigi buvo įdomu trumpai pabendrauti su vietiniais. Jų sakiniuose kiekvienas veiksmažodis turėjo būdvardį iš F raidės. Kempingą Port Ferry miestelyje pasiekėme apie 10 valandą vakaro. Vėl skambinome į registratūrą. Vėl pabarė už tai, kad naktinėjame, o už kempingą susimokėsime kitą dieną. Tą ir padarėme.
Septinta dieną pagaliau keliavome per Great Ocean Road. Buvo apsiniaukę, bet nelijo. Stojome ir vaikščiojome išties daug. Ryte apžiūrėjome netoli Port Ferry esantį „Tower Hill“ kalną viduryje „Tower Hill Lake“ ežero – tai buvo tarsi lietuviškosios Trakų pilies salos kopija. Pakeliui radome „Woolworths“ parduotuvę, tad porai valandų sustojome, prisipirkome maisto ir pavalgėme.
Likusią dienos dalį iki pats sutemų ir sutemus keliavome „Great Ocean Road“ keliu prie pat vandenyno. Jame matėme ir dvylika apaštalų „Twelve Apostles“, ir Londono tiltą iš uolų „London Bridge“ ir „Loch and Arch“ gamtos sukurtus paminklus. Taip pat apžiūrėjome ir griaustinio urvus „Thunder Caves“. Galiausiai vėl važiavome per įvairius kalnus palei pakrantę ir apie 7 vakaro išlindome prie vandenyno, kur ties „Cape Patton“, maždaug 200 metrų aukštyje virš vandens, stebėjome, fotografavome ir grožėjomės nuostabiu saulėlydžiu su bangomis ir kalnų keliuku itin vingiuotojo „Great Ocean Road“ atkarpoje. Tai tikrai buvo dar vienas įsimintinas saulėlydis. Pajudėjome tolyn. Buvo ir kelmų atrodančių it kengūros ir tikrų kengūrų. Kelias buvo statūs ir vingiuotas, tai kylantis, tai besileidžiantis, daug gazavimo ir stabdymo. Ir galiausiai nutiko tai, ko mažiausiai norėjome – perkaito automobilio maksimalios ribos. Buvo išgaravęs visas aušinimo skystis, supyliau jo beveik 5 litrus. Buvo naktis. Pakeliui bent pora sykių privažiavo policija, įspėjo, kad pavojingai stovime. Paklausus policininkų, koks atstumas yra iki artimiausių miestelių, sakė ne viena valanda ėjimo, ar maždaug 20 kilometrų. Daviau atvėsti automobilio varikliui, tada nusprendėme važiuoti toliau. Porą kartų stojus patikrinti, aušinimo skystis lyg ir niekur nebedingo. Melburno centre esantį hostelį pasiekėme daug vėliau nei planavome – vietoje 10 vakaro, buvo tik po vidurnakčio. Įsiminiau, kad kirtome mokamą kelią, ir kad reikės „susiguglinti“, kaip susimokėti automatizuotą mokestį, kuris kaip vėliau sužinojau yra 15 AUD ir galima sumokėti ne vėliau kaip 3 dienos po važiavimo. Parkavimas šalia hostelio buvo nemokamas nuo 6 valandos vakaro iki 7:30 ryto. Rytoj mūsų laukė pirmadienis – aštuntoji kelionės aplink Australiją diena – per kurį turėjome apžiūrėti Melburną.
Bus daugiau… Kęstutis Matuliauskas
