„Kiekvienas konkurso dalyvis turėjo viešai pristatyti savo socialinio verslo idėją. Tada, kalbėdama apie savo idėją „Adaptuoti šokiai specialiųjų poreikių vaikams“, pirmą sykį viešai papasakojau apie savo vaikystę su psichikos sutrikimą turinčia mama. Visi mane priėmė, niekas nepasmerkė, nenusisuko. Tai ir paskatino apie tai kalbėti tiek su draugais, tiek ir su aplinkiniais“, – sako Rita.
Apie mamos ligą suprato anksti
Šizofrenija Ritos mamai diagnozuota jaunystėje. Besilaukdama dukros ji vaistų nevartojo – tuo metu liga dar nebuvo toli pažengusi, remisijos laikotarpiai buvo gana dažni ir ilgi. „Jau vėliau gydytojų klausinėdavau – ar mano sveikatai atsilieps tai, kad mama serga sunkia psichikos liga? Gydytojai ramino – viskas bus gerai, vaikas mamos įsčiose pasiima visas jam reikalingas gerąsias medžiagas. Gal kuris organas ir dirbs silpniau, bet taip būna daugumai žmonių“, – pasakoja moteris.
Tai, kad jos mama kitokia, Rita suprato anksti. Ji nežinojo, kokia liga mamai diagnozuota, bet matė, kad jai daug laiko tenka praleisti ligoninėje. Tėvai išsiskyrė anksti, iš pradžių mergaitė liko augti su mama. „Tai buvo sunkus laikotarpis, – prisimena Rita. – Vaikystėje kiekvienam labai svarbus stabilumo jausmas, o aš niekada nežinodavau, kada mama atsiguls į ligoninę. Gydymosi laikotarpiai būdavo ilgi – po mėnesį bent du kartus per metus. Tėtis ir močiutė stengdavosi, kad nebūčiau šalia mamos, kai jos liga paūmėja, vis dėlto keletą kartų teko matyti priepuolius. Mama nebuvo nuožmi ar pikta, nepuldavo ir nesimušdavo, bet trankydavo daiktus, tapdavo nevaldoma.“
Pašnekovės teigimu, augdamas su mama, kuri silpnesnė už jį, vaikas priverstas per greitai suaugti. Dar būdama mažytė Rita suprato, kad turi būti stipresnė už mamą. „Buvau vėtytas ir mėtytas vaikas. Kurį laiką, kai mama atsiguldavo į ligoninę, augau pas mamos seseris, tik paskui mane pasiėmė tėtis. Žinoma, grįždavau ir pas mamą, nakvodavau pas ją savaitgaliais, mūsų santykiai visada buvo geri. Vėliau, kai paaugau, mama prašydavo, kad atsikraustyčiau pas ją gyventi, bet visada atsisakydavau. Man reikėjo stabilumo, ramios aplinkos. Šeima vaikui turi būti saugus uostas. Jį radau pas tėtį, močiutę“, – sako Rita.
25 proc.
36 proc.
47 proc.
Pagalbos reikėjo
Moteris pasakoja, jog gyvendama su psichikos sutrikimą turinčia mama jautėsi stipri, bet dabar supranta, kad psichologo, psichiatro, psichoterapeuto patarimų jai labai trūko. Kai jau ūgtelėjusi pateko pas psichologą, suprato, kaip giliai savyje buvo uždariusi jausmus ir išgyvenimus dėl mamos ligos. „Iki šiol nesuprantu – kodėl tylėjau? Galbūt tai buvo baimė, kad aplinkiniai manęs nesupras, kitaip bendraus, tyčiosis? Augdamas tokioje situacijoje, tarsi užsiblokuoji“, – svarsto pašnekovė.
Ritos vaikystė nebuvo lengva ir dėlto, kad mamai anksti teko mesti darbą. Kurį laiką ji dirbo darželyje, vėliau prižiūrėjo vaikus, paskui mezgė ir pardavinėjo kojines. Ligai pasunkėjus, visų darbų teko atsisakyti. Nepriteklius lydėjo ne tik mamą – sunkiai vertėsi ir mergaitės tėtis. Vis dėlto Rita pasidžiaugia, kad jai niekada netrūko artimųjų meilės: „Mane labai myli tėtis, močiutė, taip pat ir mama. Manau, kiekvieno vaiko, augančio su psichikos negalią turinčia mama, situacija yra skirtinga. Man pasisekė, kad turėjau daugiau artimųjų – tai suteikė tvirtumo. Jei būčiau augusi tik su mama, galbūt psichologinių problemų turėčiau daugiau.“
Rita sako, kad susitaikyti su mamos liga nebuvo lengva: „Kai esi tik vaikas, nesupranti, kodėl mama elgiasi vienaip ar kitaip, pyksti ant jos. Sunku priimti, kad ji kitokia. Vis dėlto, ištikus ligos paūmėjimui, stengdavausi galvoti, kad mano mama nėra tokia. Taip elgtis ją verčia liga.“
Moteris mena, kad bene sudėtingiausias laikotarpis buvo tada, kai mama bandė pasitraukti iš gyvenimo: „Kartą, dar vaikystėje, kalbėjome su mama apie tai, kad gyvenimas yra gražus, o kelti ranką prieš save yra blogai. Maždaug po savaitės ji pabandė nusižudyti. Tokiais atvejais suvoki, kad gali kalbėtis, nesikalbėti – vis tiek neaišku, kokį sprendimą veikiama negalios priims mama.“
Gydytis – svarbu
Sunkiausia Ritai visada buvo tai, kad ligai paūmėjus ji niekuo negalėdavo mamai padėti. Artimieji, kitaip nei sergant kita liga, negali tiesiog iškviesti greitosios pagalbos – be sergančiojo sutikimo į ligoninę galima guldyti tik įsikišus policininkams. Pats žmogus, apimtas psichozės, savo būklės nebesuvokia, nesupranta, kad jam reikia gydytis.
„Pažįstu mamą, matau, kada jos sveikata blogėja. Iš pradžių prasideda ilgalaikė nemiga, kuri stipriai iškankina. Kartą paguldžiau į ligoninę mamą tik prasidėjus paūmėjimui, bet sulaukiau artimųjų priekaištų – neva išvežiau ją gydytis be reikalo. Mama taip pat kartais priekaištauja, o kartais supranta, kad gydytis – būtina. Tai priklauso nuo to, kaip stipriai paūmėja liga“, – sako pašnekovė.
Pasak jos, žmonėms, kuriems diagnozuota šizofrenija, labai svarbu nuolat vartoti vaistus: „Gydytojai man aiškina – kai sergantis žmogus nustoja vartoti vaistus, žūsta tam tikros jungtys smegenyse, jos nebeatsikuria, todėl po kiekvieno paūmėjimo tampa blogiau. Galiu pasidžiaugti, kad mano mamai, jau daug metų vartojančiai stiprius vaistus, remisijos laikotarpiai vis dar būna gana ilgi.“
Sergantiems psichikos ligomis trūksta paslaugų
R. Žogelės teigimu, žmonėms, sergantiems psichikos ligomis, labai trūksta įvairių paslaugų, jų tęstinumo. Iš ligoninės jie parvyksta prislopinti vaistų, sunkiai geba pasirūpinti savimi, užtrunka, kol grįžta turėti kasdienio gyvenimo įgūdžiai. Gydymo įstaigose, ypač – rajonuose, stinga įvairių terapijų, kurios padeda psichikos negalią turintiems žmonėms pasijusti geriau.
Šiuo metu Ritos mama gyvena Alytuje, ji turi gyvenimo draugą. Šiame mieste bendrijos, kuri vienytų psichikos negalią turinčius žmones, nėra.
„Mama bandė lankytis Alytaus Psichikos sveikatos centre, bet užsibuvo ten neilgai. Bandau ją vestis į šokių užsiėmimus negalią turintiems žmonėms, vis dėlto prikalbinti ją išeiti iš namų būna sunku, nors po šių užsiėmimų žmonės pasijunta geriau tiek fiziškai, tiek psichologiškai, – sako pašnekovė. – Turintiems psichikos sutrikimų turėtų būti siūloma daugiau ir įvairesnių veiklų. Pavyzdžiui, Naujosios Vilnios ligoninėje, kur mama dažnai gydosi, yra didelė teritorija su žaliaisiais plotais, kur, mano manymu, būtų galima sodinti įvairius augalus, juos prižiūrėti, taip pat žaisti krepšinį, tinklinį. Tai labai praverstų besigydantiems.“
Svarbu bendrauti
Rita pasidžiaugia, kad pastaruoju metu požiūris į žmones, turinčius negalią, keičiasi, vis dėlto apie psichikos sveikatą ir psichikos sutrikimus kalbama pernelyg mažai.
„Kai pradėjau kalbėti apie savo patirtį atvirai, pasijutau kur kas geriau. Nebejaučiu baimės, nerimo. Būtų puiku, jei atsirastų daugiau grupių, kur tarpusavyje galėtų bendrauti ir sergančiųjų artimieji. Taip būtų galima dalintis informacija apie gydymą, vaistus. Ypač daug dėmesio derėtų skirti vaikams, kurių tėvai serga sunkiomis psichikos ligomis. Neretai jie jaučiasi sutrikę, nesupranta, kas jų gyvenime vyksta“, – tvirtina Rita.
Jos teigimu, vaikams, kurių tėvai serga, kyla įvairiausių baimių. Pavyzdžiui, juos kankina klausimas, ar psichikos sutrikimai paveldimi. „Daug domėjausi šia tema, skaičiau literatūros, naršiau internete. Tikimybė bet kuriam žmogui susirgti psichikos liga sudaro 1 proc. Man ji – šiek tiek didesnė, apie 9 proc. Tai nėra daug. Jei galvosi, kad turi didesnę riziką, taip ir pragyvensi bijodamas. Stengiuosi paleisti sunkias mintis“, – sako Rita.
Pati nuėjusi nelengvą kelią, Rita nori paskatinti psichikos sutrikimų turinčiųjų artimuosius nebijoti atsiverti: „Kai sunku, svarbiausia nebūti vienam, neužsisklęsti savyje. Iš savo patirties žinau – niekas už kalbėjimą viešai nepasmerks. Tiems, kuriems reikia patarimo ar patirties, siūlau susirasti mane socialiniuose tinkluose, „Unic dance“ grupėje. Esu pasirengusi padėti kuo galėdama.“
Autorė: Lina Jakubauskienė
