Margarita PŪDŽIUVIENĖ
„Maniau, kad mirsiu. Širdis permušė, jaučiausi siaubingai. Ropodamas pasiekiau telefoną ir paskambinau draugui, kuris mane nuvežė į ligoninę“, – dienos fragmentą, kai po daugiadienių išgertuvių pajuto pasiekęs dugną, pasakoja alkoholikas. Jau metai, kai jo lūpos nesiekė nė vienos taurelės ar butelio. Prisimindamas praeitį vyras šiurpsta pagalvojęs apie pagirias, kai tekdavo atlyginti žalą už baruose išdaužytus langus, jo kumščio ragavusiems pažįstamiems, kurių vėliau vengdavo gatvėje. Ir tą artimųjų baimę, kai jam grįžus namo šeima krūpteldavo vien trinktelėjus automobilio durelėms.
Apie grupę sprendė pagal pažįstamojo išvaizdą
Sakoma – neatsispirsi, kol nepasieksi duobės dugno. Tauragiškis Žymantas verčiasi prekyba automobiliais. Pinigų, draugų vyrui netrūksta, įtampa ir nuovargis uždirbant vis daugiau neretai būdavo „atpalaiduojami“ prie taurelės. Paskutinį kartą, prieš dėl apsinuodijimo alkoholiu patekdamas į ligoninę, vyras dešimt dienų gėrė vienas namuose.
– Iš ligoninės grįžau į tuščius namus. Šeima buvo išvykoje, kur ir aš turėjau važiuoti. Ėmiau mąstyti, ką daryti. Tada pykau ant gydytojų. Anksčiau taikyti „kodavimai“ man buvo neveiksmingi. Pažinojau vieną žmogų, kuris visuomet atrodydavo pasitempęs, gerai apsirengęs ir lankė anoniminių alkoholikų susirinkimus. Padariau išvadą, kad jis gal normalus. Tada dar žmones vertinau pagal jų socialinį statusą, turtą. Pagalvojau, gal ir ta anoniminių alkoholikų grupė bus normali, – pasakoja Žymantas.
Žymantas – išgalvotas mano pašnekovo vardas. Tiek kiti anoniminiai alkoholikai (AA), tiek jis nenori viešinti savo tapatybių, nes tai formuoja jų gyvenime svarbių asmenų neigiamą nuomonę, kaip vyras sako, gali pakenkti verslui, keisti darbdavių požiūrį.
Žymantas, lydimas, kaip jis apibūdino, „normaliai atrodančio“ pažįstamojo, ryžosi nueiti į AA susitikimą.
Atsisakė vaistų
– Kambaryje prie stalo buvo šeši žmonės. Vedėjas pristatė mane, aš papasakojau savo istoriją. Man prisistatė kiti. Susitikimas truko apie valandą. Visą laiką virpėjau iš jaudulio. Stebėjau kitus. Visi atrodė normalūs, tvarkingi, kultūringi žmonės, – pirmojo AA susitikimo įspūdžiais dalijosi Žymantas.
Vyrui buvo pasiūlyta parsinešti paskaitinėti literatūros apie alkoholizmą. Žymantas sirgo depresija, prastai miegodavo, vartojo vaistus. Vakare po susitikimo su AA vyras įniko skaityti, sako knygoje „Anoniminiai alkoholikai“ alkoholikų pateikiamose istorijose atpažinęs save. Pervargęs nuo įspūdžių alkoholikas nuėjo miegoti pamiršęs išgerti tabletę „prieš miegą“.
„Vėl tapdavau karaliumi...“
Alkoholikas. Duodamas interviu Žymantas taip save vadina.
– Alkoholizmas – liga, nuo kurios niekada nepasveiksi, tačiau gali išlikti blaivus, – sako jis.
Tarsi versdamas knygos puslapius Žymantas pasakoja apie savo gyvenimą prieš ir po to, kai nustojo gerti. Jo lūpomis skamba dešimtys priežasčių, kodėl nebenorėtų patirti to, ką jam teikė nevaldomas potraukis apsvaigti nuo alkoholio. Viena jų – moralinės pagirios, kai po sveikatą atėmusių išgertuvių, neretai daugiadienių, apimdavo dar ir savigrauža.
– Ryte, kai išsiblaivydavau, tapdavau gerutis. Stengdavausi atlyginti visas artimųjų patirtas kančias. Tapdavau pats nuolankiausias. Stengdavausi tarsi kompensuoti žalą. Tačiau vos fiziškai atsigaudavau, vėl tapdavau „karaliumi“ ir imdavau „reguliuoti reikalus“, – dėsto vyras.
Žymanto pasakojimu, jį valdė pyktis ir nuolatinis nepasitenkinimas, kurį išliedavo siekdamas pakeisti kitus: dukrai nurodinėdavo, kuo ji turi domėtis ir kaip mokytis, žmonai – kaip „deramai“ elgtis.
Gyveno su pagieža
– Visuomet gyvenau su pagieža. Ką kas bedarytų, man neįtikdavo. Net darbe savo vadovą norėdavau „pastatyti“ į vietą. Pavydėjau. Pykau. Būdamas girtas įsiveldavau į muštynes, o ryte būdavo gėda gatvėje sutikti žmones, kuriuos sumušiau. Yra tekę ir barui atlyginti žalą už išdaužtą langą, – atvirauja alkoholikas.
Ir po ilgų mėnesių blaivybės, už nugaros paliktų audringų išgertuvių vyras sako dar ilgai nejutęs dvasios ramybės, kol po apsilankymo AA stovykloje susipažino su „12 žingsnių programa“ ir pradėjo ja vadovautis.
– Susipažinau su savo sąžine – apie vieną programoje pateikiamų savigydos patarimų ima pasakoti jis. – Sudariau sąrašą žmonių, kuriems padariau ką nors bloga. Jų – apie dvidešimt. Vienam jų prieš 17 metų buvau sulaužęs žandikaulį. Jis ilgai gydėsi, gulėjo vienoje Klaipėdos ligoninių. Nuėjau į to vyro darbovietę. Jis manęs nepažino. Pasikviečiau jį pokalbiui. Papasakojau, kas esu ir kas man neduoda ramybės. Nuoširdžiai atsiprašiau ir paklausiau, kuo galėčiau atlyginti jam žalą. Mes draugiškai atsisveikinome. Dabar man nebegėda jį susitikti gatvėje, šiandien susitikę mes galime ir pasišnekėti.
Norėjo pakeisti kitus
Kaip sako Žymantas, laikui bėgant, taisant savo klaidas, nebeliko baimės, įtampos, netikrumo ir pykčio.
– Siekdamas, kad viskas vyktų pagal tai, kaip noriu aš, turėjau daug kaukių, kurias užsidėdavau pagal aplinkybes: šeimoje buvau vienoks, darbe – kitoks, pirtyje su draugais – dar kitoks. Kūriau taisykles, visada norėjau, kad viskas vyktų pagal mano planą. Visus norėjau pakeisti, tik ne save.
Nekęsdavau, kai gatvėje man kas nors automobilį „užkiša“, pasivydavau ir pagrasindavau. Jei reikėdavo „išrišti“ kokį reikalą, vykdamas pas tą žmogų pasiimdavau beisbolo lazdą. Važinėdamas motociklu niekada nemūvėdavau šalmo. Buvau erelis. Bet juokinga, tuo pačiu bijodavau, kad policininkai sustabdys ir nubaus. Anksčiau savo gatvėje mėginau įvesti savas taisykles. Dabar pats laikausi taisyklių. Prisisegu saugos diržą, nebeviršiju greičio, – šypsosi vyras.
„Augintinis“, suėdęs energiją ir pinigus
Vyras negeria metus. Sako esąs dėkingas už kiekvieną blaivią dieną. Atvirauja, jog garantijų, kad kada nors „neatkris“, – nėra, sako, svarbiausia, kad kol kas sekasi išlikti blaiviam. Jei kas paklausia, kaip Žymantas atsipalaiduoja, ar jam nekyla noras išgerti, jis atsako, kad atsipalaiduoti jam nėra poreikio – ir taip gyvena be įtampos.
– Anksčiau gyvenome aš, mano šeima ir augintinis „ką žmonės pasakys“. Žinot, būtent jis „suėdė“ daugiausiai pinigų. Buvo svarbu, kokia mašina važinėju, kokiais drabužiais rengiuosi aš, žmona. Daug kas Tauragėje gyvena su tuo „augintiniu“. Jis kelia įtampą. Kai tokio požiūrio atsikratėme, patiriame kur kas mažiau išlaidų, nebeliko priežasčių nervintis. Kai pasikeičiau aš, viskas šeimoje pasikeitė. Dabar beveik nesipykstam, šios ramybės nekeisčiau į nieką, – šypsosi vyras, besidžiaugiantis, kad pasiekęs duobės dugną rado jėgų atsispirti.
