Ar teisinga nusivylus aukštomis kainomis ir sumažėjusiomis pajamomis rėžti, kad gyvename kaip Afrikoje? Pietų Afrikos Respublikoje su vaikais ir jaunuoliais padirbėjusiai JAV gyvenančiai buvusiai panevėžietei Lilianai Merkytei atsivėrė kelionių organizatorių nepagražintas šalies vaizdas: duonos kąsnį priversti susirasti našlaičiai – nuo AIDS mirusių tėvų vaikai, brolių, dėdžių, artimiausių giminaičių išprievartautos mažametės, milijonus gyventojų glaudžiantys lūšnynai, kur net tualetas – prabanga, ir kasdien dėl išgyvenimo kovojančių afrikiečių neišmatuojama pagarba protėviams šventai laikantis šimtamečių tradicijų.
Legendomis virtusiais keliautojų pasakojimais apipinta egzotiškoji Afrika L.Merkytę viliojo nuo vaikystės. Panevėžietės nedomino kelionių agentūrų pasiūlymai aplankyti šalį.
Moteris žinojo, kad per trumpą viešnagę nespės pajusti tikrojo afrikiečių gyvenimo ritmo. Todėl kai vienoje tarptautinėje konferencijoje vaikų ir paauglių reabilitacinės stovyklos Pietų Afrikoje įkūrėjas Filas Lilientalis priėjęs pasiteiravo, ar nenorėtų padirbėti su gyvenimo nelepinamais afrikiečiais, L.Merkytė nesuabejojo, kad likimas jai atsiuntė nepakartojamą šansą. Juo labiau kad tokia galimybė prieinama ne bet kam.
„Į šią stovyklą galima patekti tik gavus asmeninį kvietimą ar įrodžius, kad tikrai gali įnešti dalelę gėrio į likimo nuskriaustų vaikų ir paauglių gyvenimą. Reikia būti pasiruošus su jais gyventi viename kambaryje, dažniausiai vienoje patalpoje glaudžiasi 2–3 suaugusieji ir 14–16 paauglių, dalintis su jais vienu ar, geriausiu atveju, dviem dušais, nesiskųsti, jei nėra tualetinio popieriaus“, – „Sekundei“ pasakojo L.Merkytė.
Viešbutis primena kareivines
Keletą stovyklų neturtingiems vaikams ir paaugliams Etiopijoje ir Pietų Afrikoje įkūrusio F.Lilientalio pasitikėjimą buvusi panevėžietė nusipelnė darbu. Jau daugiau kaip 30 metų L.Merkytė kartu su vyru dalyvauja panašioje veikloje – darbuojasi savanoriais įvairiose šalyse. Kaip tikino moteris, jai dar neteko padirbėti nebent Antarktidoje.
Pasak L.Merkytės, jos vaizduotėje Afrika atrodė gerokai primityvesnė nei pamatytoji.
Išlipusią iš lėktuvo Johanesburgo oro uoste lietuvę nustebino moderni aplinka ir mandagūs darbuotojai.
„Manęs jau laukė vairuotojas ,iškėlęs plakatą su užrašu: „Keliautojų su kuprinėmis viešbutis RITZ“. Labai malonu, kad į tarptautinio pigaus bendrabučio paslaugas įeina ir keliautojų pasitikimas bei nuvežimas į oro uostą“, – pažymi L.Merkytė.
Vadinamasis viešbutis nė iš tolo neprimena ne tik europietiškųjų, jis net nepanašus į mūsiškius bendrabučius. Į Pietų Afriką atvažiavę užsieniečiai buvo apgyvendinti 15–20 žmonių galinčiose priglausti salėse su išrikiuotomis dviaukštėmis lovomis.
Tokiame „viešbutyje“ nuolatos apsistoję maždaug 40 klientų. Tiesa, anot L.Merkytės, norintiesiems privatumo paruošta ir keletas kambarių, tačiau dauguma renkasi nakvynę kareivines primenančioje salėje.
Į stovyklą viliojo ir maistas
Amerikiečio įkurta stovykla – rojus Johanesburgo itin skurdaus Soveto priemiesčio vaikams. Čia jie randa lūšnynų gyventojams neįtikėtiną prabangą – iš čiaupų tenkantį vandenį, dušus, tualetą.
Mažiesiems afrikiečiams svarbu ir tai, kad gali tris kartus per dieną pavalgyti. Sovete augančiam vaikui tiek kartų maitintis dažniausiai – sunkiai įsivaizduojama prabanga.
„Dauguma vaikų ir jaunuolių našlaičiai, nes tėvai mirę nuo AIDS. Dažniausiai jie patys dar išlaiko jaunesnius broliukus ir sesutes. Normaliai pavalgo gal vos porą kartų per savaitę“, – pasakojo L.Merkytė.
Nuo Johanesburgo 15 kilometrų nutolęs Sovetas, pasak keliautojos, lūšnų ir sąvartynų derinys, kur vienu tualetu naudojasi maždaug 300 lūšnų.
Panašus kiekis šeimų dalijasi ir viena vandentiekio kolonėle. Oficialiai skelbiama, kad Soveto lūšnynuose glaudžiasi per 2 mln. gyventojų, tačiau varguolių niekas nėra tiksliai suskaičiavęs.
Priemiestyje, pasak L.Merkytės, yra ir gana padorių kvartalų, kuriuose saugu. Tačiau yra vietų, kur be vietinių palydos užsieniečiui geriau nesirodyti. Dažnas vietinis gyvenime nėra matęs baltojo.
„Jei lydi vietinis gyventojas, vadinasi, esi patikimas. Matydami svečią, lydimą savo žmogaus, afrikiečiai mielai prieina pasišnekėti ir kone su visais įmanoma susikalbėti angliškai“, – pasakojo L.Merkytė.
Našlaičių amatas – vogti
Pietų Afrikos Respublikoje anglų kalba mokyklose dėstoma kaip užsienio, bet kai kurie vadovėliai – algebros, geometrijos – angliški. Tačiau istorijos, literatūros, biologijos vadovėliai spausdinami afrikiečių gimtosiomis kalbomis. Jų priskaičiuojama net vienuolika, populiariausia – zulu kalba.
Oficialiai Pietų Afrikos Respublikoje mokslas prieinamas visiems. Tačiau mažieji afrikiečiai daugiau laiko praleidžia gatvėje nei mokykliniame suole.
„Geresniuose rajonuose veikia turtingiesiems skirtos privačios mokyklos ir viešosios, kurias lanko beveik visi ten gyvenantys vaikai. Bet lūšnynų kvartaluose vyresni vaikai privalo pasirūpinti jaunesniais broliukais ir sesutėmis. Jiems nėra jokios galimybės lankyti mokyklos, nes priversti ieškoti maisto“, – pasakojo L.Merkytė.
Anot jos, „ieškoti maisto“ reiškia tiesiog vogti.
„Labai graudu buvo pirmąją stovyklos dieną, kai vaikai surašo elgesio stovykloje taisykles. Pirmasis punktas visada skamba vienodai: prižadu nevogti“, – įspūdžiais dalijosi Liliana. Ir tikrai, pašnekovės teigimu, per visą stovyklos penkerių metų gyvavimo laiką niekam nėra dingęs nė vienas daiktas.
Kadangi pamokas varguoliai priversti derinti su „amatu“ vogti, Sovete nieko nestebina mokykliniame suole sėdintys 20-mečiai ar vyresni jaunuoliai, dažnai patys sulaukę atžalų.
Sovete nieko nestebina ir ankstyvas suaugusiųjų gyvenimas. Motinomis tampa net vienuolikmetės.
Vaikystė paženklinta prievartos
L.Merkytės teigimu, 35–55 metų žmonių karta išretinta mirtinojo AIDS. Pietų Afrikos Respublikoje, turinčioje apie 50 mln. gyventojų, kas septintas serga AIDS arba yra užkrėstas mirtinu virusu. Tarp jų – jaunimas ir net vaikai. Dauguma mergaičių tapo užkrėstosiomis po išprievartavimų.
„Baisiausia, kad prievartautojai dažniausiai yra patys artimiausi žmonės – broliai, dėdės. Jie lieka nebaudžiami, nes mergaitės nesiskundžia. Apie savo kraupią patirtį jos prabyla labai retai, nebent tokioms pat nuskriaustosioms, kai žino, kad iš jų nepasijuoks“, – teigė L.Merkytė.
Prieš darbą stovykloje savanorei teko išklausyti daugybę paskaitų apie ŽIV. Labiausiai jai buvo netikėta, kad kūdikį nuo mirtinojo viruso gali išgelbėti motinos pienas. Tačiau Sovete galimybė maitinti kūdikį savo pienu moterims kone neįmanoma. Užuot atsidavusios motinystei, jos priverstos ieškoti būdų išgyventi, nes vyro šeimoje dažniausiai nėra.
Stovykloje vaikus ir paauglius auklėjantys vadovai, dažnai patys užsikrėtę ŽIV, bet pasiekę gerbiamą statusą, moko, kaip išgyventi su šia neganda.
Demonstruojant ant manekenų vaikai mokomi, kaip naudotis apsaugos priemonėmis lytinių santykių metu, kaip pelnyti pagarbą visuomenėje. „Mūsų, stovyklos vadovų, tikslas buvo bent truputį pakelti vaikų ir paauglių savo vertės suvokimą, kuris būna nepaprastai žemas. Kai vaikų pirmomis dienomis paprašiau nupiešti savąjį aš, beveik visi save piešė labai mažyčiu lopinėliu popieriaus lapo kampelyje. Stovyklos pabaigoje „aš“ jau buvo tolygus supančiai aplinkai“, – pastebi L.Merkytė.
Atleido už apiplėšimą
Neturtingam Soveto jaunimui tris kartus per metus amerikiečio organizuojama stovykla afrikiečių itin vertinama. Ką reiškia jaunuoliui joje pabūti, L.Merkytė įsitikino sužinojusi vieno jos dalyvio istoriją.
Stovykloje savaitę praleido 19–20 metų jaunuolis. Vadovai apie jį žinojo tik tiek, kad vaikinas buvo geriausias mokinys klasėje. Kai pasibaigus stovyklos laikui vaikus autobusas parvežė į miestą, kai kuriuos pasitiko giminės, kiti būrėsi į grupeles ieškodami taksi.
Vienintelį 20-metį pasitiko būrys pagyvenusių vyrų, puolusių sveikinti ir glėbesčiuoti jaunuolį. Tik tuomet Liliana išgirdo, kad vaikinas stovyklos išvakarėse dalyvavo apiplėšiant parduotuvę ir šovė į žmogų.
Inga Kontrimavičiūtė
