Partnerio turinys
Turinys paruoštas bei kontroliuojamas projekto partnerio
2019.02.06 13:33
Asmeninio asistento paslauga šeimoms, prižiūrinčioms negalią turinčius artimuosius, labai reikalinga. (Aukštelkės socialinės globos namų archyvo nuotr.)

Asmeninio asistento paslauga šeimoms, prižiūrinčioms negalią turinčius artimuosius, labai reikalinga. (Aukštelkės socialinės globos namų archyvo nuotr.)

Šiaulių rajono Aukštelkės socialinės globos namai dalyvauja institucinės globos pertvarkos procese. Vyksta permainos – jau įsteigti trys grupinio gyvenimo namai Kelmėje, kiekvienuose iš jų apgyvendinta po dešimt buvusių globos namų gyventojų, turinčių vidutinę ar sunkią proto ar psichikos negalią. Praėjusių metų spalį pradėta teikti asmeninio asistento paslauga proto ar (ir) psichikos negalią turintiems žmonėms. Projektas truks metus.

Asmeninė asistentė Raimonda Valmienė savo globotinę Ugnę kasdien pasiima po paskaitų Šiaulių profesinio rengimo centre, kur mergina mokosi konditerijos. „Kasdien paimu Ugnę iš mokyklos ir parvežu namo. Važiuoti reikia ne tik miesto, bet ir priemiesčio autobusu, nes ji gyvena kaime. Pasibaigus paskaitoms, tariamės, ką galėtume nuveikti. Jei Ugnė nori užsukti į parduotuvę, įsigyti maisto, drabužių ar kosmetikos, pavaikštome po prekybos centrą. Namie padedu atlikti užduotis, mokau, kaip tvarkyti finansus, laikytis asmeninės higienos“, – pasakoja Raimonda.

REKLAMA

Asmeninė asistentė pasidžiaugia merginos permainomis: „Gražu žiūrėti, kad Ugnė keičiasi, tampa atviresnė, drąsesnė, komunikabilesnė. Ugnės mama prieš keletą metų mirė, ji gyvena tik su tėčiu, todėl moteriškos globos merginai labai reikia. Ugnė labai prie manęs prisirišo, ji maloni, gero būdo, su ja gera bendrauti.“

Pradžia nelengva

Aukštelkės socialinės globos namų direktoriaus pavaduotojas socialiniams reikalams Laimonas Milinavičius sako, kad iš pradžių Šiaulių regione surasti žmonių, kurie norėtų gauti asmeninio asistento paslaugą, nebuvo lengva. „Teko skelbtis spaudoje, pavažinėti po Šiaulių rajono neįgaliųjų organizacijas. Tikėjomės, kad inovatyvi paslauga išsyk sulauks rajono gyventojų susidomėjimo, bet teko pasistengti, kol atrinkome dvidešimt žmonių, atitinkančių numatytus kriterijus“, – tvirtina specialistas.

Parinkti asmeninius asistentus sekėsi kur kas lengviau. Norinčiųjų teikti paslaugas netrūko, visi dvylika atrinktų žmonių turėjo persikvalifikuoti, išklausyti socialinio darbuotojo padėjėjo arba slaugytojo padėjėjo mokymus. Vėliau jie dalyvavo ir asmeninių asistentų mokymuose, kur įgijo daugiau žinių apie paslaugos specifiką, negalią turinčių žmonių ir jų šeimų psichosocialinius poreikius bei jų tenkinimo galimybes. „Džiaugiuosi, kad pavyko surasti motyvuotų, norinčių dirbti žmonių. Vos keletas buvo dirbę panašų darbą su negalią turinčiais žmonėmis, kiti atėjo iš įvairių sričių net nežinodami, ko naujajame darbe tikėtis. Atrinkome dešimt moterų ir du vyrus“, – pasakoja L. Milinavičius.

REKLAMA

Specialistas neslepia, kad kai kurie tėvai į asmeninius asistentus iš pradžių žiūrėjo gana įtariai, ne vienas baiminosi tegu ir suaugusius savo vaikus palikti svetimo žmogaus priežiūrai. „Įstrigo vienos mamos žodžiai: „Trys ar keturios valandos per dieną bus tik mano? Ką per jas reikės veikti? Keturiasdešimt metų mano gyvenimas buvo sudėliotas pagal sūnaus gyvenimo ritmą“... Vis dėlto gana greitai tėvai apsiprato, jaučiasi patenkinti, kad pagaliau turi laiko ir sau, išmoko jį išnaudoti tiek reikalams sutvarkyti, tiek poilsiui“, – kalba pašnekovas.

Jo teigimu, kai kurie tėvai iš pradžių turėjo pernelyg didelių lūkesčių, tikėjosi, kad asmeninis asistentas ne tik bus su jų vaiku, bet ir padės nudirbti įvairius namų ruošos darbus. „Su jais teko pasikalbėti ir dar kartą paaiškinti, kad asmeninis asistentas skiriamas ne šeimai, o neįgaliajam, kad suteiktų jam galimybę gyventi savarankiškiau“, – sako L. Milinavičius.

Su klientais – po keletą valandų per dieną

Pasak L. Milinavičiaus, asmeninius asistentus kiekvienam klientui stengtasi parinkti atsižvelgus į jo pomėgius, charakterio savybes, todėl tarp asmeninių asistentų ir neįgaliųjų šeimų užsimezgė draugiški santykiai, daugelis teigia bendrausią ir toliau, kai bandomasis projektas pasibaigs.

REKLAMA

„Pasakiškas dalykas“, – trumpai drūtai asmeninio asistento paslaugą apibūdina 48-erių sulaukusį Dauno sindromą turintį sūnų prižiūrinti Bronislava. Jos teigimu, tą patį išgirstume ir iš bet kurios kitos projekte dalyvaujančios šeimos.

Bronislava pasakoja, kad jos sūnus niekada nelankė jokios mokymo įstaigos, jis visada gyveno namuose. Gimus kitokiam sūnui, mama turėjo mesti buhalterės darbą, kad galėtų būti su savo vaiku. „Visą gyvenimą labai vargau. Bet, pasirodo, ir mums, neįgalius vaikus auginančioms mamoms, nutinka gerų dalykų. Sulaukusi asmeninio asistento, dabar bent keletui valandų galiu atsipalaiduoti, tiesiog ištiesti kojas. Anksčiau tai atrodė didžiausia prabanga“, – pasakoja moteris.

Ji sako esanti labai patenkinta asistente Daiva, kuri su sūnumi būna keletą valandų per dieną, puikiai su juo sutaria. „Jiedu kartu eina į krepšinio varžybas, žaidžia šaškėmis. Sūnus Daivos visada labai laukia. Kartais į renginius išsiruošiame ir visi trys kartu. Puiku, kad atsiranda žmonių, kurie gali padėti pasirūpinti mūsų vaikais“, – pasakoja mama.

Bronislavos sūnui talkinanti asistentė Daiva Bačiulienė taip pat patenkinta savo darbu. Moteris sako visada buvo linkusi padėti žmonėms, ji savanoriauja ne vienoje organizacijoje. „Kai išgirdau, kad mūsų rajone bus teikiama asmeninio asistento paslauga, išsyk susidomėjau. Prieš tai išklausiau socialinio darbuotojo padėjėjo kursą, taip pat asmeniniams asistentams skirtus mokymus. Įgijau naujų žinių, susipažinau su būsimu darbu“, – aiškina Daiva.

REKLAMA

Moteris džiaugiasi užsimezgusiu nuoširdžiu bendradarbiavimu su savo kliento šeima. „Kai pirmą kartą pasiūliau nusivežti globotinį į Krepšinio akademiją, kurioje dirbu, mama Bronislava šiek tiek baiminosi, ar jis jausis ir elgsis gerai. Bet viskas pavyko, mano kolegos mus nuoširdžiai priėmė. Krepšinio akademijoje dabar esame visada laukiami“, – šypsosi asmeninė asistentė.

Daiva pasakoja išmokiusi globotinį žaisti domino, šaškėmis, be to, moko jį skaičiuoti angliškai iki dešimties. Kaskart asmeninė asistentė stengiasi sugalvoti naujos, įdomios veiklos ir laukia pavasario, kada daugiau laiko galės praleisti gryname ore.

Kiekvienam – pagal poreikius

Asmeniniai asistentai su kiekvienu žmogumi dirba iki 4 valandų per dieną, atsižvelgiant į kliento negalios sunkumą. Darbo laiką galima pasirinkti individualiai, grafikai lankstūs: su vienu negalią turinčiu žmogumi reikia pabūti ryte, su kitu – popiet, dar kitą pasiimti iš dienos centro ir pabendrauti vakare.

Kai kurie asmeninio asistento paslaugą gaunantys žmonės mokosi, juos tenka pasiimti iš mokymo įstaigos, pabūti, kol tėvai grįš namo, arba leisti artimiesiems pailsėti. Iš dienos centro savo globotinį pasiima asmenine asistente puse etato dirbanti Ostana Jasaitienė. Vaikinas turi sunkią proto negalią, autizmo sutrikimą, nekalba. „Su vaikinu ir jo šeima esu pažįstama nuo seno, jis lanko dienos centrą, kuriame dirbu socialine darbuotoja. Jeigu jo nepažinočiau, dirbti būtų labai sunku. Reikia turėti žinių, kaip su tokiu žmogumi bendrauti, mokėti prie jo prieiti, nuraminti krizinėse situacijose“, – tikina Ostana.

REKLAMA

Abu vaikino tėvai dirba, anksčiau po darbo jie buvo priversti visą laisvalaikį skirti sūnui. Dabar tėvai džiaugiasi galėdami nueiti kartu į kiną, koncertą, nuvykti pas gimines, aplankyti kapus. Prireikus Ostana juos išleidžia ir savaitgalį. Moteris patenkinta, kad gali padėti šeimoms, prižiūrinčioms sunkią negalią turinčius artimuosius. „Dirbti nesunku, jei darbas – mylimas ir prasmingas. Gera skleisti gėrį, padėti šeimoms, kurioms pagalbos labai reikia. Tikiuosi, kad ir man kada nors kas nors ateis į pagalbą, jei to prireiks“, – šypsosi Ostana.

Asmeniniai asistentai taip pat dirba ir su neįgalių šeimomis. Danutė Žvirzdinienė padeda trisdešimtmečių šeimai – Erikai ir Vladimirui, kurie augina trejų mergaitę. „Daugiausia dėmesio skiriu finansiniams reikalams tvarkyti. Vladimiras dirba, bet šeimai kartais sudėtinga susidėlioti pinigus taip, kad jų užtektų visą mėnesį. Taip pat savo globotinius palydžiu į polikliniką, kitą įstaigą“, – pasakoja Danutė.

Ji sako, kad šeimai stinga socialinių įgūdžių, dera nuolat priminti, kad reikia susiplauti indus, išnešti šiukšles, atlikti kitus darbus. „Nors dirbu tik tris mėnesius, bet rezultatas neįtikėtinas. Su šeima nuoširdžiai susidraugavome, jie klausia mano patarimų, pasipasakoja bėdas. Taip pat padėjau rasti vaikui darželį arčiau namų, kad jis galėtų ten lankytis kasdien, būtų su kitais vaikais, žmonėmis. Darbas labiausiai patinka todėl, kad yra prasmingas. Jei projektas nebus tęsiamas, tikrai neuždarysiu savo globotinių durų visam – lankysiuosi pas juos, padėsiu kuo galėdama“, – žada Danutė.

REKLAMA

Baiminasi, kas bus projektui pasibaigus

L. Milinavičius sako, kad visi Šiaulių regione atrinkti asmeniniai asistentai labai motyvuoti, dirba „ne valdiškai“, per keturis mėnesius nė vienas neišsigando, nepabėgo, nors atsakomybė už klientus – didžiulė: „Mūsų asistentai dirba tarsi viena komanda. Jie bendrauja tarpusavyje, prireikus tariasi, kartu organizuoja pagalbą klientams, daro viską, kad tiek neįgaliųjų, tiek jų šeimos narių gyvenimas būtų lengvesnis.“

Specialisto teigimu, asmeninio asistento paslauga šeimoms, prižiūrinčioms negalią turinčius artimuosius, labai reikalinga. Gaila, kad projektas Šiaulių regione truks tik iki šių metų spalio. „Kas bus toliau, kol kas neaišku. Bandysime kalbėti su savivaldybe, kad skirtų lėšų paslaugai tęsti. Būtų puiku, jei projektas plėstųsi – įsitikinome, kad paslaugos labai reikia ne tik dabartiniams mūsų klientams, sulaukiame daug skambučių iš kitų rajono žmonių, kurie teiraujasi, ar nėra vietos ir jų artimiesiems“, – sako L. Milinavičius.

Pasak jo, kol vyksta projektas, asmeninio asistento paslauga žmonėms teikiama nemokamai. „Neaišku, ar šeimos išgalės už ją susimokėti, jei ji taps mokama. Niekam ne paslaptis, kad žmonių, turinčių negalią, ir jų šeimų pajamos dažnai būna minimalios. Jei dar tenka mokėti už lankymąsi dienos centre, pirkti vaistų, pinigų kitoms reikmėms lieka labai nedaug. Didžiausia mūsų baimė – kad nelikus asmeninio asistento paslaugos, šeimos su neįgaliaisiais vėl liks įkalintos tarp keturių sienų. Labai norėtųsi tikėti, kad taip nenutiks“, – viliasi specialistas.

REKLAMA

Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė

Kas yra universalus dizainas?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Toks gaminių ir aplinkos kūrimas, kai jais be jokio specialaus pritaikymo gali naudotis visi;
Pastatų ir gaminių pritaikymas specialiųjų poreikių turintiems žmonėms;
Estetiškas dizainas.
BALSUOTI
REZULTATAI
Kas yra universalus dizainas?
Toks gaminių ir aplinkos kūrimas, kai jais be jokio specialaus pritaikymo gali naudotis visi;
74%
Pastatų ir gaminių pritaikymas specialiųjų poreikių turintiems žmonėms;
13,3%
Estetiškas dizainas.
12,7%

KIESA
2019-02-21 17:38:47
PRASOME PANAIKINTI SITA STRAIPSNI , SAKO NENORI BUTI VIESINAMI
Atsakyti
Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!
KIESA 2019-02-21 17:38:47
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
PRASOME PANAIKINTI SITA STRAIPSNI , SAKO NENORI BUTI VIESINAMI   ATSAKYTI
GAUK NEMOKAMĄ tv3.lt NAUJIENLAIŠKĮ Į SAVO PAŠTO DĖŽUTĘ:
UŽSISAKYTI

Top Video

Didžiūnaitytės žūties tyrimas
DABAR RODOMA
Didžiūnaitytės žūties tyrimas
DABAR RODOMA
Kaip išsirinkti kokybišką medų
DABAR RODOMA
Medikai skaičiuoja aukas
DABAR RODOMA
Tarybiniai karščiai Lietuvoje
DABAR RODOMA
Glostyk Bobiką
DABAR RODOMA
Tragedija Balsio ežere: nuskendo du vaikai
DABAR RODOMA
Braškių katastrofa: nespėja skinti
DABAR RODOMA
Nufilmavo krušą: gabalai kėlė pavojų
DABAR RODOMA
Šalčiūtė apžvelgė kauniečių pamėgtą vietą: čia vykdavo erotikos vakarėliai
DABAR RODOMA
Kraupus radinys Pučkorių parke
REKLAMA
Kūdikių gestų užsiėmimą veda ankstyvojo ugdymo pedagogė, kūdikių gestų kalbos specialistė Gintautė Sinkevičienė (dešinėje). Danutės Jurevičienės nuotr.
Ar yra nors viena mama ar tėtis, kurie, sūpuodami savo verkiantį vaikelį ir negalėdami jo nuraminti, nėra klausę savęs: „Kaip sužinoti, kas jam yra?“ Dar 1880 m. JAV ...
Aistė žinojo, kad kūdikis gali gimti turėdamas Dauno sindromą, bet džiaugėsi nuostabiu laukimu. (nuotr. asm. archyvo)
Kalbėdama trimečio Ariano mama Aistė nepaliauja šypsotis. Moteris pasakoja, kad pozityvumu ir gyvenimo džiaugsmu ji vis dėlto tryško ne visuomet. Sužinojusi, jog kūdikis gali ...
Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos vadovė Audra Česonienė. Asmeninio archyvo nuotr.
Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos vadovė Audra Česonienė sako, kad tėvai ne veltui jai davė tokį vardą – gyventi ramiai Audrai nėra lemta. Likimas jai negaili iššūkių, o ji ...
Jubiliejiniame renginyje neapsieita be fejerverkų. Aldonos Milieškienės nuotr.
Daugiau kaip 500 žmonių vienijanti, bendroms veikloms telkianti Ukmergės rajono neįgaliųjų draugija paminėjo savo veiklos 30-metį. Draugijos pirmininkė Zita Kviklienė į šventę ...
Andriaus Lamausko nuotr.
Skaitytojų klausėme, kas labiausiai didina visuomenės informuotumą ir supratimą apie negalią. Apklausoje dalyvavo 166 žmonės. Beveik pusė – 43,9 proc. – dalyvavusiųjų ...
REKLAMA

TELEVIZIJA

×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų