Kaip atsikratyti potrauminio streso

Po ne­lai­min­gų at­si­ti­ki­mų ke­ly­je žmo­nės daž­nai pra­ran­da no­rą sės­ti prie au­to­mo­bi­lio vai­ro ar net bū­ti ve­ža­mi. Bai­mė, ne­ri­mas, su­tri­kęs mie­go re­ži­mas, sau­gu­mo ir pa­si­ti­kė­ji­mo sto­ka – po­trau­mi­nio stre­so simp­to­mai, ku­rie ne­re­tai ly­di nu­ken­tė­ju­siuo­sius. Kaip jau­čia­si tie, ku­rie pa­ty­rė ava­ri­jos kar­tė­lį, ir kaip jiems pa­dė­ti, do­mė­jo­si „Aly­taus nau­jie­nos“.

Stre­so pa­da­ri­niai vi­sam gy­ve­ni­muiApie 10 proc. as­me­nų, iš­gy­ve­nu­sių au­to­ava­ri­jas, pa­ti­ria sun­kius po­trau­mi­nio stre­so su­tri­ki­mo simp­to­mus, ku­rie ga­li tęs­tis ir vi­są gy­ve­ni­mą. „Kiek­vie­nas žmo­gus stre­są iš­gy­ve­na in­di­vi­du­a­liai, to­dėl ga­li pa­si­rink­ti ir in­di­vi­du­a­lius jo įvei­ki­mo bū­dus. Ži­no­ma, eg­zis­tuo­ja ir ben­dro­sios re­ak­ci­jų į stre­si­nį įvy­kį ten­den­ci­jos, bet kon­kre­tūs spren­di­mai ir stre­so įvei­ki­mas, jo truk­mė pri­klau­so nuo kon­kre­taus žmo­gaus“, – sa­ko Aly­taus ap­skri­ties Sta­sio Ku­dir­kos li­go­ni­nės me­di­ci­nos psi­cho­lo­gas Vy­tau­tas Vi­ži­nis.

„Į ava­ri­ją pa­te­kau ma­ža, to­dėl ne vis­ką pri­si­me­nu. Ta­čiau vi­są gy­ve­ni­mą, ka­da ten­ka va­žiuo­ti au­to­mo­bi­liu, au­to­bu­su ar net trau­ki­niu, ma­ne ap­nin­ka leng­va pa­ni­ka, kū­ną kre­čia dre­bu­lys, ap­ima ne­ri­mas, ar pa­siek­siu ke­lio­nės tiks­lą“, – pa­sa­ko­jo 21-erių me­tų aly­tiš­kė Ri­ma Bu­ne­vi­čiū­tė.

Pa­sak V.Vi­ži­nio, jei­gu re­ak­ci­ja į stre­są už­si­tę­sia, trun­ka il­gai ir in­ten­sy­viai, rei­kia kreip­tis pa­gal­bos į pro­fe­sio­na­lą: „Po įvai­rių stre­si­nių si­tu­a­ci­jų: va­gys­čių, api­plė­ši­mų, stai­gios ar­ti­mo­jo mir­ties, žmo­nės krei­pia­si pa­gal­bos. Pa­si­tai­ko, kad iš­gy­ve­na stre­so pa­sek­mes ir po ava­ri­jų, ypač jei jos bai­gia­si ki­tų žmo­nių mir­ti­mi. Emo­ci­nių iš­gy­ve­ni­mų truk­mė ir in­ten­sy­vu­mas, stre­so įvei­ki­mo truk­mė ga­li kis­ti.“

Ge­riau­sias vais­tas – lai­kas

Pa­grin­di­niai po­žy­miai, kad jums po­trau­mi­nio stre­so su­tri­ki­mas: ne­ti­kė­ji­mas tuo, kas įvy­ko, pyk­čio pro­trū­kiai, ne­ri­mas, su­si­rū­pi­ni­mas, bai­mė, įtam­pa, kal­tės jaus­mas, mie­go su­tri­ki­mas, so­cia­li­nė izo­lia­ci­ja.

Jei­gu žmo­gus il­gai ir nuo­la­tos me­na ava­ri­jos ap­lin­ky­bes, tai yra vie­nas iš po­trau­mi­nio stre­so su­tri­ki­mo po­žy­mių. Spe­cia­lis­tų nuo­mo­ne, au­to­ava­ri­jos me­tu su­kel­ti po­jū­čiai lai­kui bė­gant tu­ri blės­ti ir iš­nyk­ti. Pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai įvy­kis pa­kei­čia įpras­tą žmo­gaus gy­ve­ni­mą, – jis ne­be­ga­li grįž­ti prie nor­ma­lios kas­die­ni­nės veik­los, ne­įsten­gia dirb­ti. Jei­gu ava­ri­jo­je žū­va žmo­nės, ki­tas as­muo dėl to jau­čia kal­tę. Kal­tės jaus­mas daug stip­res­nis ne­gu ne­ri­mo.

Aly­tiš­kė Ilo­na įsi­ti­ki­nu­si, jog lai­kas – ge­riau­sias vais­tas nuo stre­so ir dep­re­si­jos: „Po ava­ri­jos tiek dėl fi­zi­nės ne­ga­lios, tiek dėl emo­ci­nio iš­se­ki­mo il­gai ne­ga­lė­jau da­ry­ti įpras­tų dar­bų. Kan­ki­no jaus­mas, kad esu kal­ta, kad ga­lė­jau pa­da­ry­ti ki­taip, pa­suk­ti, ne­slys­ti. Rei­kė­jo daug lai­ko, kad su­vok­čiau, kas įvy­ko, ir pra­dė­čiau gy­ven­ti įpras­tą gy­ve­ni­mą.“

Žmo­gaus, ku­ris pa­ti­ria stre­są po eis­mo įvy­kio, iš­gy­ve­ni­mus ga­li­ma ly­gin­ti su iš­gy­ve­ni­mais, ku­rių pa­si­reiš­kia ir po ki­tų psi­chot­rau­muo­jan­čių įvy­kių. „Žmo­gus daž­nai ne­igia įvy­ku­sį fak­tą, vė­liau iš­gy­ve­na ne­ri­mą, dep­re­si­ją, ta­da – su­si­tai­ky­mo sta­di­ją“, – stre­so įvei­ki­mo eta­pus var­di­jo V.Vi­ži­nis.

Svar­bu iš­si­pa­sa­ko­ti

„Prieš pen­ke­rius me­tus pa­te­kau į au­to­ava­ri­ją. Man bu­vo su­ža­lo­ta ran­ka ir su­lau­žy­ta ko­ja. Au­to­mo­bi­lį vai­ra­vo ma­no gi­mi­nai­tė. Nors ne­lai­mės pa­da­ri­nius jau­čiu iki šiol, va­žiuo­ti ma­ši­na tik­rai ne­bi­jau. Vis­kas pri­klau­so nuo žmo­gaus psi­chi­kos, ar jis su­ge­ba su­si­tvar­ky­ti su sa­vo ner­vais, ar ne“, – įsi­ti­ki­nu­si 29-erių me­tų aly­tiš­kė Ag­nė Juo­zė­nai­tė.

De­šim­to­kė Ma­ri­ja taip pat sa­ko, kad po ava­ri­jos jo­kios bai­mės va­žiuo­ti au­to­mo­bi­liu ne­jau­čia, ta­čiau da­bar vi­sa­da už­si­se­ga sau­gos dir­žą: „Jau­čiuo­si sau­gi, ta­čiau vis­kas pri­klau­so nuo to, kas vai­ruo­ja.“

Pri­si­min­ti to, kas įvy­ko, ar juo­lab pa­pa­sa­ko­ti ava­ri­jos smul­kme­nas ne­no­ri nie­kas. Ta­čiau kal­bė­ti bū­ti­na, nes tai ga­li pa­dė­ti at­si­kra­ty­ti blo­gų pri­si­mi­ni­mų ir ypač stre­so. „Ne­ri­mas – daž­nas to­kių iš­gy­ve­ni­mų pa­ly­do­vas. Tad svar­bu, kad ne­ri­mą iš­gy­ve­nan­tis žmo­gus tu­rė­tų į ką kreip­tis emo­ci­nės pa­gal­bos. Pa­dė­ti jam ga­li drau­gai ir ar­ti­mie­ji, leis­da­mi iš­si­pa­sa­ko­ti ir iš­gy­ven­ti ky­lan­čias emo­ci­jas tiek, kiek rei­kia. Iš­klau­san­tie­ji tu­ri bū­ti kan­trūs“, – pa­sa­ko­jo me­di­ci­nos psi­cho­lo­gas V.Vi­ži­nis.

Prieš sep­ty­ne­rius me­tus į ava­ri­ją pa­kliu­vu­si Lai­ma Len­kie­nė tvir­ti­na, kad vai­ruo­ti jai la­bai pa­tin­ka: „Da­rau tai drą­siai ir pa­si­ti­kė­da­ma. Juo­kau­ju, jog no­rė­čiau da­ly­vau­ti ra­ly­je. Dep­re­si­jos aš ne­iš­gy­ve­nau. Dep­re­si­ją iš­gy­ve­nan­čiam žmo­gui pa­tar­čiau tu­rė­ti aiš­kų tiks­lą ir sie­kių. La­bai są­ži­nin­gai, drą­siai klaus­ti sa­vęs, ar blo­gos min­tys po ava­ri­jos, stre­sas, bai­mė yra tie jaus­mai, ku­rie pa­de­da man gy­ven­ti ir ei­ti į prie­kį, ar stab­do, truk­do. Rei­kia pri­si­min­ti ki­tų pa­vyz­džius, ku­rie pa­neig­tų ta­vo bai­mes. Aš pri­si­me­nu ame­ri­kie­tę, ku­ri vai­ruo­ja be ran­kų –ko­jo­mis. Įvy­kus to­kiam įvy­kiui, tu­ri įvyk­ti ir lū­žis są­mo­nė­je, pa­krei­pian­tis mąs­ty­mą ki­ta lin­kme, ve­dan­čia į vi­sa­ver­čio gy­ve­ni­mo su­sig­rą­ži­ni­mą.“

Ką da­ry­ti no­rint at­si­kra­ty­ti stre­so po ava­ri­jos?

1. Iš­si­kal­bė­ti. Po­kal­bis su ar­ti­mu žmo­gu­mi ar drau­gu ga­li pa­dė­ti. Pa­pa­sa­ko­ki­te ava­ri­jos ap­lin­ky­bes, de­ta­les, ką jau­tė­te, ką gal­vo­jo­te ava­ri­jos me­tu ir po jos.

2. Dirb­ki­te. Da­ry­ki­te tai, ką da­rė­te anksčiau. Ne­ap­ri­bo­ki­te sa­vo gy­ve­ni­mo. Kas­die­ni­nė veik­la ga­li ati­trauk­ti nuo minčių.

3. Mo­ky­ki­tės. Sau­giai vai­ruo­ti ga­li­ma iš­mok­ti – tai pa­dės la­biau sa­vi­mi pa­si­ti­kė­ti. Įvei­ki­te šią bai­mę.

4. Bū­ki­te vi­suo­me­niš­kas. Ne­sė­dė­ki­te na­mie, bū­ki­te tarp žmo­nių. Ben­drau­ki­te ir nuo­la­tos tu­rė­ki­te veik­los – bū­ki­te ak­ty­vus.

I. Mikelionytė