Nepaisant visų pažangiausių technologijų, prieš kai kurias ligas daktarai iki šiol tik bejėgiškai skėsčioja rankomis., negalėdami ne tik jų išgydyti, bet net ir paaiškinti, iš kur jos atsiranda, rašo mixstuff.ru. Pavyzdžiui...
1. Miegligė
Įsivaizduokite: jūsų žmona kažkuo susirgo, lyg būtų stipriai persišaldžiusi. Keletą dienų ji ryja tabletes, ir vis tiek jaučiasi vis blogiau ir blogiau. O paskui staiga ima akmenėti – akys praradusios bet kokią išraišką, burna perkreipta, tarsi norėtų klykti. Ji guli nejudėdama ligoninės lovoje, ir niekas nesupranta, kas su ja darosi ir kuo jai pagelbėti.
O paskui, vieną gražią dieną, ji taip pat staiga prabunda ..., bet elgiasi taip, lyg jos kūne būtų apsigyvenęs koks nors ateivis. Iš pradžių ji viskam tarsi abejinga, paskui laipsniškai tampa vis agresyvesnė ir, galų gale, pradeda pačiu bjauriausiu būdu puldinėti žmones.
Tai ne siužetas siaubo filmui, o realaus ir sunkaus susirgimo, sukėlusio galvos skausmą XX amžiaus pradžios medicinos korifėjams, eigos aprašymas. Liga vadinasi „letarginis encefalitas“, o pirmasis epidemijos protrūkis buvo užfiksuotas 1917 metais.
Niekas iki šiol nežino, iš kur ji atsirado ir kur paskui dingo.
Viskas prasidėdavo nuo banalių skundų gerklės skausmais, o paskui liga greitai virsdavo tikru košmaru, kada aukas kankindavo haliucinacijos ir įniršio priepuoliai, vėliau prasidėdavo stuporas – ligoniai tapdavo nejudrūs ir nekalbūs. Aplinkiniams atrodydavo, kad ligoniai miega, tuo tarpu jie turėdavo pilną sąmonę ir viską puikiai girdėdavo – tiktai negalėdavo pajudėti. Dauguma žmonių šiame etape mirdavo, bet ir tiems, kuriems pavykdavo išsikapstyti, košmaras anaiptol nesibaigdavo.
Išgyvenusių po letarginio encefalito elgesys galėdavo kardinaliai pasikeisti – net visą likusį gyvenimą. Jie galėdavo tapti nepaprastai agresyvūs ir, nepriklausomai nuo lyties – patologiniais smurtautojais. Be to, jie pasidarydavo bejausmiai, visiškai prarasdavo sugebėjimą pajusti, tarkime, dailės kūrinių grožį.
Labiausiai stebina tai, kad praėjus dešimčiai metų nuo epidemijos pradžios, naujų susirgimų netikėtai daugiau nebebuvo užfiksuojama, tarsi ateiviai būtų nutraukę savo projektą, pagal kurį vykdė savo klonų kūrimą Žemėje.
Nuo epidemijos pradžios praėjo bemaž šimtmetis, o daktarai iki šiol neturi jokio supratimo apie tai, kas iš tikrųjų įvyko su visais tais nelaimingaisiais, nors ir suprantama, kad priežastis slypi smegenų pakitimuose.
Pagal vieną iš hipotezių , liga prasidėdavo nuo bakterijos, sukeldavusios faringitą (ryklės uždegimą), kuris, savo ruožtu, paleisdavo imuninės sistemos mechanizmą ir sukeldavo dalies pilkosios medžiagos suirimą. Tačiau dauguma mokslininkų mano, kad epidemijos priežastis buvo kažkoks nežinomas virusas.
2. Strikinėjantys prancūzai iš Meino
Ar tai dėl humoro jausmo pertekliaus, ar dėl nelakios vaizduotės, bet susirgimą, apie kurį kalbėsime, neurologai taip ir vadina – „strikinėjančio prancūzo iš Meino valstijos sindromas“.
Pirmą kartą šią keistą būseną užfiksavo įžymus amerikiečių gydytojas neuropatologas George Birdas 1878 metais. Jis atkreipė dėmesį, kad daugelis medkirčių, ir išimtinai tik prancūzų kilmės kanadiečiai, gyvenę netoli Muschedo ežero Meino valstijos šiaurėje, labai dažnai strikinėja ir spygauja kaip nervingos poniutės, pamačiusios žiurkę.
Šie strikinėjantys prancūzų medkirčiai buvo ne šiaip nepaprastai baikštūs – staigią audringą reakciją galėdavo sukelti bet koks buitinis garsas (šūktelėjimas, beldimas, pliaukštelėjimas) ar net tokio pobūdžio prašymas, toks kaip: „Klausyk, gal pamėtėtum stiklainėlį alučio?“
Susirgimas, matomai, buvo kažkaip susijęs su nepaprastu pasidavimu įtaigai, sujungtu su labai padidėjusiu išgąsčio refleksu. Labai nemaloni būsena, ypač jei atsižvelgsime į tą faktą, kad didžiąją dienos dalį šie žmonės praleidžia su kirviu rankose...
Stebėtina, bet sindromas kažkodėl pasireiškia tik Meino šiaurinėje dalyje ir išimtinai tik prancūzų medkirčiams. Tai yra, jis gali būti susijęs su genetika, arba gali kažkaip būti susijęs su aplinka. Arba su profesija.
Kai kuriems strikinėjantiems medkirčiams pasireiškia dar ir echolalijos – nevalingo mechaniško kitų žmonių žodžių ar garsų kartojimo – simptomai. Iš to mokslininkai padarė išvadą, kad mįslingas susirgimas gali būti ypatinga Tureto sindromo – centrinės nervų sistemos sudirgimo, pasireiškiančio daugybe motorinių tikų (raumenų trūkčiojimų) ir mažiausiai vienu vokaliniu tiku – forma.
3. Linksėjimo sindromas
2010 metais medikų dėmesio centre atsidūrė paslaptingas susirgimas, pakirtęs rytinę Afrikos dalį. Liga buvo pavadinta „linksėjimo sindromu“, ir ne be pagrindo – ji pasireiškia nekontroliuojamais linksėjimais galva lyg į muzikos taktą – muzikos, kurios niekas, išskyrus ligonį, negali girdėti.
Pirmieji linksėjimo sindromo atvejai buvo užfiksuoti Tanzanijoje 1960 metais, bet tada jie nesukėlė didelio profesionalų susidomėjimo. O pastaraisiais metais liga sugrįžo, ir jau kaip epidemija. Ir nepaisant didžiulio susirgusiųjų skaičiaus, mokslininkai kaip ir anksčiau neturi supratimo, kas tai per liga ir iš kur ji atsiranda.
Be nekontroliuojamų linksėjimų susirgimas sustabdo vaikų vystymąsi – jie atrodo žymiai jaunesni, negu yra iš tikrųjų. Dažniausiai priepuoliai prasideda valgant arba kaip reakcija į šaltį. Linksėjimo sindromu sergantys ligoniai sparčiai menksta – tai ir supantama, pabandykite tuo pačiu metu linkčioti galvą ir valgyti.
Pati populiariausia medikų tarpe susirgimo priežasčių versija susijusi su parazitu, kuris būdingas tam regionui. Bet tai nepaaiškina, kodėl dauguma žmonių, kurie užsikrečia tuo pačiu parazitu, nelinkčioja.
4. Brainerdo miesto diarėja
Jeigu jūs kada nors savo kailiu išbandėte apsilankymo prastame sušio bare pasekmes, tai žinote, kas tai per siaubas – visą dieną prasėdėti ant unitazo. Dabar įsivaizduokite, kad ta diena jums tęsiasi ištisus mėnesius, ir jūs maždaug įsivaizduosite, koks yra „Brainerdo diarėja“ vadinamos ligos procesas.
Šis susirgimas taip pavadintas Minesotos valstijos Brainerdo miesto, kuriame užfiksuotas pirmasis susirgimas, garbei. Kentėtojai, apsikrėtę šia infekcija, bėgioja į tualetą po 10-20 kartų per dieną. Diarėją neretai lydi pykinimas, traukuliai ir nuolatinis nuovargis.
1983 metais buvo užfiksuota aštuoni Brainerdo diarėjos protrūkiai, šeši iš jų – Jungtinėse Valstijose. Bet pirmasis buvo pats didžiausias – per metus persirgo 122 žmonės. Įtariama, kad liga prasideda išgėrus ką tik pamelžto pieno – bet vis tiek nesuprantama, kodėl ji žmogų kamuoja taip ilgai.
5. Porfirija arba vampyrinė liga
Sergantys porfirija kenčia nuo daugybės košmariškų simptomų: lūpos ir dantenos sumažėja, ir žmogus ima atrodyti lyg dantis iššiepęs žvėris, oda įgauna rudą atspalvį, ji vis plonėja, o nuo saulės šviesos ima trūkinėti ir pūti, skleisdama bjaurų kvapą. Deformuojasi sausgyslės, dėl ko galūnės ir pirštai nevalingai susisuka. Be to, ligonį kankina baisūs skausmai, pakinta jo psichika. Tokių ligonių kančias gali palengvinti tik viena – svetimas kraujas. Todėl ligos pakirstas žmogus dažnai ima valgyti žalią mėsą, čiulpdamas iš jos drėgmę...
Nieko neprimena? Visai teisingai, porfirija sergančių žmonių išvaizda, tikriausiai, ir davė pradžią legendai apie kraujasiurbius vampyrus.
Šio susirgimo priežastys iki šiol išstudijuotos nepakankamai. Žinoma, kad jis yra paveldimas ir susijęs su neteisingu raudonųjų kraujo kūnelių sintezavimu. Dauguma mokslininkų linkę manyti, kad dažniausiai šia liga susergama dėl incesto (kraujomaišos).
Gydyti porfiriją galima tiktai kraujo perpylimais.
