34-erių Rasai medikai gyventi davė kelias savaites: prašo padėti išpildyti paskutinį norą

Vėžiu sergančiai 34-erių Rasai Liepei gyventi liko visai nebedaug – gydytojai sako, kad moteris praėjusiais metais jau sutiko paskutines savo Kalėdas. Dabar moteris trokšta tik vieno – suteikti savo vyrui Nerijui ir judviejų 1,5 metų dukrelei Lėjai namus, apie kuriuos Rasa svajojo visą gyvenimą.

Rasa  į Vokietiją išvyko 2011 metais, kaip ir dauguma lietuvių, norėjo ten užsidirbti pragyvenimui. Iš pradžių prižiūrėjo senelius, nors vokiečių kalbos nedaug temokėjo.

„Lankiau kalbos kursus, po metų įsidarbinau jau legaliai. Ir taip apsigyvenau čia“, – pasakoti pradeda ji.

Netikėtai sutiko savo vyrą

Po 3 metų Vokietijoje, atostogų metu, Rasa nuvyko aplankyti draugės į Norvegiją, o ten netikėtai sutiko savo būsimą vyrą.

„Mano vyras tuo metu dirbo Norvegijoje, žuvies fabrike. Ir taip gavosi. Niekas negalėjo pagalvoti. Susitikome. Jis pasisiūlė atvažiuoti į Vokietiją ir padėti man sutvarkyti butą, nes tuo metu kaip tik kėliausi gyventi į kitą vietą. Tvarkė, tvarkė ir liko iki dabar“, – juokiasi ji.

Nerijus norėjo būti kartu su Rasa, bet moters tikslai tuo metu buvo kitokie ir ji vis kartojo, kad nieko negali būti. Tačiau greičiau nei po metų suprato, kad gal visgi Nerijus iš tiesų yra skirtas jai.

„Pagalvojau, kad reikia imti jautį už ragų ir pasipiršau savo vyrui. Per gimtadienį atsistojau ir jo tėvų paklausiau, ar norėtų turėti tokią marčią, kaip aš, ar priimtų. Tėvai gavo šoką. Visi nuščiuvo ir buvo mirtina tyla. Pagalvojau, kad „o Dieve, gal nereikėjo?“.

Mano vyras puolė į paniką ir labai supyko, nes kitą dieną jis norėjo man pasipiršti. Kitą dieną paklausė tėvai, ar čia buvo juokas, ar iš tikrųjų. Gavosi, kad iš tikrųjų“, – šypsosi Rasa.

Vestuves teko atidėti

Vestuvių data buvo numatyta rugpjūčio 25 dieną. Visgi birželio mėnesį Rasa nusprendė nueiti pas gydytoją profilaktiškai pasitikrinti dėl krūties vėžio.

„Nuėjau pas gydytoją, jis pažiūrėjo ir pasakė, kad lyg yra pieno liaukų uždegimas. Išrašė antibiotikų savaitei. Juos išgėrus pažiūrėjau, kad man negerėja. Tuo metu man nieko neskaudėjo, gumbelių nebuvo.

Po dviejų savaičių nuėjau pas tą patį gydytoją ir jis padarė echoskopiją. Jis pasakė, kad lyg matosi kažkokie taškai, kuriuos būtų gerai pasitikrinti. Tą pačią dieną nuvažiavome į ligoninę. Kitą dieną man paskambino ir pasakė, kad atvykčiau, bet geriau ne viena. Nuvažiavom su vyru ir man pasakė, kad man krūties vėžys metastazavęs į pažastis, limfmazgius ir reikia kuo greičiau operuoti.

Aš ramiai atsisėdus sakau gydytojai, kad gerai, rugpjūtį važiuojam susituokti, o tada darykit su manimi, ką norit. Gydytoja sako – ne, jums yra trečios stadijos vėžys, reikia chemiją taikyti ir jums nuslinks plaukai. Aišku, iškart į ašaras puoliau, nes galvoju, o kaip vestuvės“, – pasakoja Rasa.

REKLAMA

Nieko nelaukus prasidėjo gydymas. Moteriai amputavo abi krūtis, išoperavo 16 limfmazgių ir pradėjo taikyti chemiją.

„Mes buvome dar visai jauni, 28-29 metų, pasakiau vyrui, kad vestuvių nebus, nes jeigu neatlaikysiu, nenoriu, kad liktum našlys“, – sako ji.

Sulauktas stebuklas

Po trejų metų Rasa išgirdo – vėžys atsitraukė ir nebeturėtų atsinaujinti. Tuomet jiedu su vyru labai norėjo susilaukti vaikelio, tačiau gydytojai per daug vilčių nedavė, sakė, kad chemoterapija galėjo negrįžtamai pažeisti kiaušides.

„Man davė tam tikrą laiką, kad susilauktume vaiko. Buvo visokių minčių. Galvojome, kad jeigu nesusilauksime vaiko, tai įsivaikinsime ar bent šunį nusipirksime.

Taip gavosi, kad 2019 metų gruodį turėjo operuoti kiaušides ir rugsėjo mėnesį darė tyrimus, paėmė kraują ir pasakė, kad laukiuosi. Pagalvojau, kad negali būti, bet taip gimė mano dukrytė“, – šypsosi moteris.

Dar vienas smūgis

Rasos nėštumas buvo sunkus. Gydytojai sakė, kad mergaitė turės Dauno sindromą, tuomet pasakė, kad visgi neturės. Tuomet, kad bus išsigimimai, nes po chemoterapijos lauktis nepatartina.

„Nesuėjus 34-ai savaitei man lūžo stuburo slanksteliai. Gydytojai kaltino svorį, nes tuo metu negalėjo man padaryti kompiuterinės tomogrofijos ir magnetinio rezonanso tomografijos tyrimų, nes laukiausi. Jie sakė, kad laukiuosi, priaugau svorio, todėl ir skauda. Viskas buvo metama ant nėštumo, kol galiausiai važiavau į greitosios pagalbos skyrių vos ne kas 2 valandas, kur man leido vaistus nuo skausmo, bet skausmas nepraėjo.

Savaitę laiko prakenčiau ligoninėje, nes laukėme, kol dukrai susiformuos plaučiukai. Kai gydytoja pasakė, kad plaučiai apsiformavo, nusprendė daryti Cezario pjūvį. Reikėjo pasižiūrėti, kas man darosi, nes visą savaitę nieko nevalgiau ir negėriau, tik rėkiau iš skausmo, nes kiekvienas mažosios judesys man kainavo labai daug, nes spausdavo nervą.

REKLAMA

Šeštadienį gimė dukrą, sekmadienį man padarė visus tyrimus ir pasakė, kad yra kepenų ir kaulų metastazės. Kepenys, kaulų slanksteliai apaugę augliais. Kadangi negalėjau vaikščioti, susuko varžtus į nugaros apačią, kad bent vaikščioti galėčiau. O viršutinė dalis iki šiol nėra operuota, nes metastazės apsivijusios nervus.

Taip ir gyvenau nuo 2015 metų. Kovojau, kovojau, atrodo, nugalėjau vėžį, bet šįkart viskas kitaip“, – sako Rasa.

Paskutinis noras

Antradienį Rasa vėl lankėsi pas gydytoją, kuris atliko jai kompiuterinę tomografiją.

„Prognozės tokios, kad gydytojai nieko nebegali padaryti, kepenys atsisako, dėl vėžio slanksteliuose mes jau ilgą laiką nieko nebedarom, nes kepenys svarbiau. Vėžys yra įsimetęs į kaklo sritį ir į galvą, eina link smegenų. Per pusantro mėnesio turiu 8 auglius ant kaklo, kurie man atima nervus. Būna, kad suparalyžiuoja mane iki kaklo ir negaliu pajudėti, kol neatsipalaiduoja nervai.

Gydytojų diagnozės – jeigu man pasiseks, dar kelias savaites pratempsiu. Jeigu pasiseks“, – atvirai sako Rasa.

Pati moteris neturėjo normalių namų – ją augino įtėvis. Tačiau Rasa augo skriaudžiama, mušama.

„Kai gydytojai pernai pasakė, kad tos Kalėdos gali būti paskutinės, mano didžiausia svajonė buvo turėti normalius namus. Mums pasisekė, kad vietoje, kurioje gyvenome, yra labai ramu, gražu ir pažįstami labai pigiai pardavinėjo namą. Mums pavyko jį nusipirkti. Jis yra labai senas, bet mano vyras gali viską pats padaryti.

Gydytojai iš pradžių man sakė, kad Lėjos į mokyklą nenuvesiu, bet į darželį tai tikrai. Galvojome, kad po truputėlį abu susitvarkysime. Neskubėjome, susitvarkėme pirmą aukštą. Tada gruodį pasakė, kad tos Kalėdos gali būti paskutinės, o jos, manau, ir bus pagal diagnozes. Tai vienintelis mano noras, kad vyras ir mažoji galėtų gyventi sutvarkytame name be jokių rūpesčių, nes vyrui reikės dirbti ir dukrą prižiūrėti.

REKLAMA

Čia, Vokietijoje, neturime giminaičių ar lietuvių draugų, kurie galėtų staiga atvažiuoti. Norėčiau dar pamatyti, kaip tas namas atrodys. Aš esu žmogus, kuris pats viską dekoruoja, puošia. Baldelius pati dariau, Lėjai lovą dariau. Rašau jai dienoraštį, nes ji dar maža ir neprisimins, tai noriu, kad ji žinotų, ką nuveikiau, ką padariau. Nuotraukas darome.

Esame daug pažengę po pirmų interviu Vokietijoje ir Lietuvoje. Esu be galo dėkinga visiems visiems. Nemoku net apsakyti“, – graudinasi moteris.

Rasa pasakoja, kad už surinktus pinigus pakeitė elektros instaliaciją ir jau nebereikia bijoti, kad namas gali staiga užsidegti. Pasikeitė langus. Sutvarkė vonią, bet trūksta dar gana daug:

„Reikia dar apšiltinti ir iš lauko aptvarkyti. Priemonės gal kainuoja nedaug, bet kainuoja firmos. Vokietijoje ir kainos kitokios. Stengiamės viską padaryti. Kai man pasakė, kad liko kelios savaitės, turime susiradę firmą, kurie per 3 savaites aptvarkytų namą ir galėtume į jį įsikelti, bet kyla finansų klausimas. Jie gali dirbti tik tiek, kiek mes turime pinigų. Jie nori būti garantuoti, kad už viską sumokėsime.

Aš labai, labai tikiuosi, kad dar tą namą pamatysiu. Keista, kai žmonės nevertina gyvenimo. Kai žinai, kiek tau liko, kiekviena minutė atrodo tokia svarbi“, – ašarų nesulaiko Rasa.

Norintys padėti išpildyti paskutinę Rasos svajonę, tai gali padaryti pervedę lėšų į fondo, kuris padeda Rasos šeimai, sąskaitą:

Familienhilfe-Gesellschaft

IBAN: DE 74 4165 1770 0000 0480 25

BIC: WELADED1HSL


Rašyti komentarą...
V
Vileta
2021-10-08 21:04:07
Pranešti apie netinkamą komentarą
Situacija yra baisi. Tiesiog lieka džiaugtis kiekviena minute. Stiprybės šeimai.
Atsakyti
-18

D
Dovilė
2021-10-08 21:54:06
Pranešti apie netinkamą komentarą
Beskaitydama ir pati susigraudinau pagalvojus koks gyvenimas yra trapus ir nenuspėjamas. Stiprybės ir vilties jums ir jūsų šeimai.
Atsakyti
-15

A
Aura
2021-10-08 20:30:01
Pranešti apie netinkamą komentarą
Gydytojai turėjo perspėti,kad neštumas gali realiai išprovokuoti atkrytį, o kas dėl finansinės paramos, tai Vokietijoje dirbo, ten mokesčius mokėjo, o ir lietuvių bendruomenės ten daug turtingesnės.
Atsakyti
-83

SKAITYTI KOMENTARUS (65)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų