Su Artūro žmona Irma kalbamės jiems būnant Palangos reabilitacijos ligoninėje, kur avarijoje nukentėjęs vyras atlieka įvairias mankštas, kineziterapijos užsiėmimus ir taip žingsnis po žingsnio eina pirmyn.
„Artūrui sekasi visai neblogai, jis fiziškai aktyvus, tačiau atmintis sugrįžusi tik maždaug apie 30 procentų. Iš pradžių jis nieko neprisiminė, bet specialistai dirbo ties jo smegenų būkle ir truputį ją atstatė.
Dabar didžiausia problema yra su jo regėjimu, nes jis nieko nemato. O tam, kad atsistatytų jo smegenų būklė, reikalingas regėjimas, todėl pagrindinis dalykas dabar yra jį atgauti“, – sako Irma.
Medikai šansų išgyventi nedavė
Nors šiandien moteris džiaugiasi net mažiausiais vyro pasiekimais ir jos nuotaika yra kur kas pakilesnė, ji puikiai prisimena dieną, kai visas pasaulis tarsi pradėjo slysti iš po kojų.
Šiltą birželio 26-tosios vakarą, kaip ir įprastai, Artūras su draugais išvažiavo pasivažinėti motociklu. Tuo metu Irma ramiai vaikščiojo lauke su judviejų augintiniais, kai sulaukė vieno iš vyro draugų skambučio.
„Kai ekrane pamačiau, koks draugas skambina, iškart supratau, kad kažkas negerai, nes mes su tuo draugu asmeniškai nebuvome pažįstami, tik žinojome vienas kitą. Jis pasakė: „Irma, atsitiko nelaimė, Artūrą nutrenkė mašina“, – pasakoja vilnietė.
Ji neslepia, kad sunku paaiškinti, kas tuo metu dėjosi jos galvoje, mat pirmiausia ją ištiko stiprus šokas. Irma greitai nuvažiavo į įvykio vietą, tačiau Artūras jau buvo medikų automobilyje, todėl ji jo pamatyti negalėjo:
„Aš mačiau tik sudužusį automobilį, jo motociklą ir labai daug kraujo. Daugiau nelabai ką iš įvykio vietos ir prisimenu, nes buvo šokas...“
Moteris su vyro draugais nuvažiavo į Lazdynų ligoninę, kur labai ilgai laukė žinių apie Artūro būklę. Tiesa, medikai geromis prognozėmis jų nenudžiugino.
„Kai atėjo gydytojai, jie pasakė, kad šansų, jog jis išgyvens, praktiškai nėra. Jo būklė buvo labai sunki, jis gulėjo reanimacijoje, o aš negalėjau jo aplankyti, turėjau važiuoti namo“, – prisimena Irma.
Bijojo sulaukti skambučio, kad vyro kova baigta
Dvi dienos. Tiek laiko moteris gyveno baisiame košmare, kai apie vyro būklę žinojo tik iš to, ką jai telefonu pasakydavo medikai.
„Aš kas dvi valandas skambinau ir klausiau, kaip jis. Kai kurie medikai buvo labai nedraugiški, klausė, ko aš čia skambinėju, sakė, kad nieko nesitikėčiau, nes jis negyvens. Tos dvi dienos po avarijos buvo košmaras, neįsivaizduojate, kaip buvo sunku...“ – atvirai kalba ji.
Galiausiai Irmai buvo leista pamatyti reanimacijoje gulintį savo vyrą. Ji sako, kad vaizdas, kurį ji išvydo prieš savo akis, buvo šiurpus:
„Aš įėjau į palatą, o jis gulėjo nejudėdamas, visur buvo pajungti aparatai, rankos sutvirtintos metalais, nes buvo atviri rankų lūžiai, iš smegenų išvesti visokie drenai. Jis nejudėjo, pats nekvėpavo, buvo pajungtas ant aparatų. Vaizdas buvo kraupus.“
Tuo metu Artūrui buvo atliktos kelios operacijos, mat į smegenis buvo išsilieję labai daug kraujo. Irmai medikai buvo pasakę, kad situacija yra labai rimta ir smegenys gali bet kada mirti, todėl ji krūpčiojo nuo kiekvieno telefono skambučio.
„Kiekvieną dieną bijodavau užmigti, kad nepaskambintų medikai ir nepasakytų, kad viskas. Būdavo, kad suskamba telefonas, skambina nepažįstamas numeris ir man viskas, atrodo, kad sustos širdis“, – sunkias akimirkas prisimena moteris.
Gyvenimas sukosi tik apie Artūrą
Artūras pusantro mėnesio buvo paniręs į komą, o Irmos gyvenimas pradėjo suktis vien apie jį.
„Tą pusantro mėnesio aš gyvenau tik juo, kiekvieną dieną laukdavau, kai galėsiu važiuoti jo aplankyti. Kadangi Lietuvoje buvo koronavirusas, nebuvo galima ištisai būti ligoninėje – galėdavau ateiti ir pabūti 15-lika minučių prie jo ir tada važiuoti namo.
Tą visą likusią dieną tu gali išprotėti. Negali nei dirbti, nei valgyti, apie nieką negalvoji, tik apie tai, kad ateitų kita diena ir vėl galėtum jį pamatyti“, – atvirai dalijasi vilnietė ir priduria, kad kasdien ligoninėje stengėsi daryti tai, kas patiko Artūrui:
„Aš leisdavau jo mėgstamą muziką, podkastus, su juo kalbėdavau. Aišku, buvo gydytojų, kurie mane palaikė, tačiau kai kurie juokėsi, sakė, kad jis manęs vis tiek negirdi, tu gaišti savo laiką, nori visą gyvenimą slaugyti invalidą ir panašiai.
Bet aš nė sekundės nesuabejojau tuo, ką darau, neleidau sau apie tai galvoti.“
Irma sako, kad ją sunkiomis akimirkomis itin palaikė tėvai ir draugai, tačiau didelė stiprybė sklido ir iš jos pačios.
„Aš visą laiką tikėjau, kad viskas bus gerai. Artūras iš prigimties yra labai stiprus žmogus ir aš žinojau, kad jis nepasiduos. Ir nepasidavė“, – šypteli moteris.
Būklė pradėjo sparčiai gerėti
Ji pasakoja, kad vyro būklė pamažu ėmė gerėti – jis pradėjo šiek tiek judėti, reaguoti į aplinką, girdimus žodžius, o galiausiai įvyko ir tikras stebuklas:
„Atsimenu, atėjau tą dieną į ligoninę, pasakiau jam „labas, Artūrai“, o jis man atsakė „labas“. Galvojau, kad man vaidenasi, apsiverkiau iš laimės, nes tai buvo neapsakoma akimirka.“
Tai, kad Artūras išsivadavo iš mirties gniaužtų ir paneigė liūdniausias prognozes, daug džiaugsmo suteikė ne tik Irmai, bet ir visko mačiusiems medikams. Moteris pasakoja vieną atmintyje įstrigusį įvykį:
„Jis iš pradžių gulėjo Lazdynų ligoninėje, o po to buvo išsiųstas į slaugos ligoninę. Jam buvo nuimta viena kaukolės pusė tam, kad smegenys netintų. Po poros mėnesių reikėjo vėl grįžti į Lazdynų ligoninę, kad jam uždėtų kaulo implantą, nes jo kaukolė buvo sutrupėjusi, nepavyko išsaugoti jo kaulo.
Kai daktarai jį pamatė, jie neteko žado ir pasakė, kad Artūrą atpažino tik dėl manęs. Tai tikrai buvo stebuklas.“
Irma sako, kad po dar vienos savaitės ligoninėje gydytojai norėjo vyrą siųsti į reabilitaciją, tačiau ji tam nepritarė, mat Artūras dar nelabai susivokė aplinkoje ir negalėjo savimi pasirūpinti.
„Aš pasakiau, kad vežuosi jį namo ir juo rūpinsiuosi. Ir kai aš jį parsivežiau, jis nuo pat pirmos dienos pradėjo labai sparčiai gerėti. Namų aplinka, savos sienos, mūsų šunys – tai tikrai padėjo gyti.“
„Viską darau dėl jo“
Irma slaugos ligoninėje girdėjo, kad paprastai, kai atveža tokios būklės ligonius kaip Artūras, šeimos nariai labai dažnai nusisuka po kelių mėnesių, nes praranda viltį, nebeateina jų lankyti. Tačiau moteriai tokios mintys niekada neatėjo į galvą:
„Aš niekada neapleidau jo, nė sekundės. Mečiau visus savo darbus ir dabar visa gyvenu tik juo, noriu, kad jis kuo greičiau atsistatytų ant kojų ir viską darau dėl jo.“
Nors medikai pirmiausia žadėjo tragišką scenarijų, vėliau prognozavo, kad jei Artūras ir išsikapstys, jis liks neįgalus, negalės kalbėti ir vaikščioti, Irma nenorėjo sutikti su tokiomis prognozėmis ir kantriai darė viską, kad jo būklė gerėtų.
Šiandien vyro atmintis vis dar yra sutrikusi, tačiau jau gali pats sėdėti, vaikščioti, valgyti, o tai yra labai dideli laimėjimai.
„Iš balso dabar jis atpažįsta ir mane, ir kitus žmones, bet neprisimena praeities dalykų. Pavyzdžiui, jis žino, kad buvo programuotojas, bet iš darbo srities jis neprisimena nieko. Jei paprašytum jo ką nors papasakoti, jis pats nepapasakotų. O kai pasakoji jam, jis sako – arba prisimenu, arba ne“, – dalijasi Irma.
Reikalinga daug kainuojanti operacija
Akivaizdu, kad moteriai žodis „neįmanoma“ – neegzistuoja. Nuo gimimo su dešine akimi nematęs Artūras dabar visiškai prarado regėjimą, tačiau Irma dėl to nenuleidžia rankų. Ji daro viską, kad tik sugrąžintų vyrui regėjimą, o kartu ir atmintį bei kuo pilnavertiškesnį gyvenimą:
„Kalbėjau su vienu neurologu, kuris pasakė, kad negalima sakyti niekada, kol neapvažiavai viso pasaulio ir kol tau tikrai visi daktarai pasakė, kad neįmanoma. Aš atiduodu visas savo jėgas, ieškau visko, kas tik įmanoma.
Mes buvome ir Kauno klinikose, ir kitose privačiose klinikose – visi vienareikšmiškai sakė, kad jam neįmanoma padėti. Taip aš pradėjau ieškoti pagalbos užsienyje.“
Irma konsultavosi su specialistais Šveicarijoje, kurie davė šansą, kad vieną akį galima atstatyti ir taip Artūrui sugrąžinti regėjimą. Tiesa, tokia operacija yra labai brangi – jos kaina siekia apie 30 tūkstančių eurų.
Todėl moteris kreipiasi į geros valios žmones ir prašo finansiškai prisidėti prie galimybės Artūrui matyti ir džiaugtis gyvenimu.
„Jei operacija būtų atlikta, jis galėtų maždaug 90 procentų grįžti į save. Dabar trukdo ir toks nepasitikėjimas savimi, kai jis nemato, kas vyksta aplinkoje, ir nieko neprisimena – jam pačiam labai sunku.
Bet aš filmavau ir fotografavau jį kiekvieną dieną, nes žinau, kad kažkurią dieną jis vis tiek pradės matyti ir tada norėsiu jam parodyti, kiek mes kartu pasiekėme“, – viliasi Irma ir iš anksto visiems dėkoja už pagalbą, kuri jiems šiuo metu labai svarbi.
Jeigu norite prisidėti prie Artūro gydymo, tai galite padaryti savo paramą pervesdami į jo vardu atidarytą sąskaitą. ARTŪR SUBOTKEVIČ LABDAROS IR PARAMOS FONDAS, kodas: 305700041, Swedbank AB, A.S. LT037300010166733205.
PayPal paypal.me/artursubotkevic, [email protected], mokėjimo paskirtis: Parama Artūro gydymui.
