Viktorija Vitaitė: „Kuo dažniau visuomenė matys kuriančius neįgaliuosius, tuo greičiau keisis jos požiūris“

Skaityk lengvai

Menas, kūryba – universali kalba, puiki pažinimo ir bendravimo forma, padedanti įvairią negalią turintiems žmonėms, jų šeimos nariams pasijusti lygiaverčiais visuomenės nariais. Tik ar visada tai įvertiname, ar skiriame reikiamą dėmesį neįgaliųjų meninei saviraiškai? Apie tai ir kalbamės su Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ pirmininke, Kultūros ir meno tarybos nare Viktorija Vitaite. 

Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ pirmininkė, Kultūros ir meno tarybos narė Viktorija Vitaitė. Aldonos Milieškienės nuotr.
6

Kūrybingumas – vienas labiausiai vertintinų asmens gebėjimų, bet kalbėdami apie neįgaliųjų integraciją dažniausiai atsigręžiame į švietimą, aplinkos prieinamumą, užimtumą, socialines paslaugas. Menas, kultūra, deja, dažnai lieka šio sąrašo pabaigoje. Kaip kūryba, meninė saviraiška gali prisidėti prie negalią turinčių žmonių gyvenimo kokybės? 

REKLAMA

Lietuvos specialiosios kūrybos draugija „Guboja“ jau 28 metus visa savo veikla kalba apie neįgaliųjų teisę į prigimtinį orumą, meninės raiškos ir kūrybinės veiklos įvairovės, įvairiapusio asmenybės ugdymo svarbą, visaverčio dalyvavimo visuomenės ir kultūros gyvenime būtinybę. Esame JAV veikiančios tarptautinės organizacijos VSA (The International Organization on Arts and Disability), jungiančios 52 valstybes, asocijuotieji nariai, todėl turime galimybę perimti kitų šalių kultūrinės, meninės veiklos patirtį. Tad, remdamasi sukaupta patirtimi, esu įsitikinusi, kad svarbios visos neįgaliųjų įtraukčiai padedančios veiklos, taip pat kultūros ir meno sritis. 

Kūryba ne tik išlaisvina asmenybę, bet ir iš esmės keičia žmonių gyvenimą. Tai patvirtina pasaulinė patirtis ir daugybė pavyzdžių iš pačios „Gubojos“ patirties. Jos iniciatyva Lietuvoje įkurtas nacionalinis „Spalvų muzikos“ orkestras įrodė – netgi sunkią negalią turintys jaunuoliai gali išmokti groti įvairiais instrumentais. Ir muzikavimas jiems – ne tik saviraiška, bet ir galimybė socializuotis, įsitraukti į aktyvų visuomenės gyvenimą. 

(6 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Viktorija Vitaitė: „Kuo dažniau visuomenė matys kuriančius neįgaliuosius, tuo greičiau keisis jos požiūris“

Prancūzų rašytojas Antuanas de Sent Egziuperi yra pasakęs: „Išlaisvink žmogų, ir jis pradės kurti.“ Panašu, kad ir Jūs vadovaujatės šiuo principu. 

Tikrai taip. Ir galiu pateikti ne vieną tai patvirtinantį pavyzdį. Kai kuriems intelekto sutrikimų, psichosocialinę negalią turintiems jaunuoliams būdingi agresijos priepuoliai. Kai su tokiais vaikais išvažiavome į pirmąsias kūrybines stovyklas, susidūrėme ne su vienu iššūkiu. Pamenu, vienas jaunuolis per tokį priepuolį sviedė kėdę... Reikėjo rasti, kaip nukreipti jo mintis, kuo jį užimti. Pasiūlėme piešti. Jam labai patiko piešti namus – daugybę, panašių vienas į kitą. Jį tai ramino. Ne medikamentai, o menas padėjo suvaldyti agresiją. 

REKLAMA

Prisimenu, kaip į pirmąsias nacionalinio „Spalvų muzikos“ orkestro keliones savo vaikus išleido tėvai. Dauguma jų iki tol nebuvo net trumpam išsiskyrę. Tėvai buvo įpratę visą naštą nešti ant savo pečių, todėl labai nerimavo: kaip jie išsiskirs, kaip vaikai elgsis nepažįstamoje vietoje, juk jie – tokie naminukai… 

Iš užsienio jaunuoliai grįžo pakylėti, daug labiau pasitikintys savimi, su lauktuvėmis namiškiams. Ne globotiniai, prašytojai, o koncertuojantys žmonės! Jie spindėjo pasididžiavimu, kad gali suteikti džiaugsmo kitiems, nes jie – kūrėjai. Stengėmės į užsienį išvežti kuo daugiau jaunuolių su negalia – būdavo, važiuoja 40–45 muzikantų kolektyvas, kuriame tik 5–6 vadovai, o asmeninių asistentų neturėjome. Kadangi kelionėje ir tėvų nebuvo, mūsų orkestrantai daug ką išmoko atlinkti patys, tapo savarankiškesni. 

Negaliu pamiršti ir dar vieno atvejo. Vaikų namuose augęs 18-metis našlaitis į muzikinę veiklą įsitraukė galėdamas pasakyti vos porą rišlių sakinių. Pradėjęs dainuoti, jis šią veiklą pamėgo ir norėjo išmokti kuo daugiau dainų. Dainavimas jam padėjo geriau kalbėti, jis išmoko skaityti, lavėjo ir atmintis. Atkaklūs vadovai padėjo pasiekti, kad dabar vaikinas ne tik dainuoja ir groja orkestre, bet ir gražiai bendrauja, netgi veda renginius. 

Tokių pavyzdžių – daugybė, ir jie patvirtina, kad kūrybai tapus kasdieniu užsiėmimu, gyvenimo būdu, iš esmės keičiasi šių žmonių gyvenimo kokybė. 

Kada įsigaliojo Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija?
Prašome pasirinkti atsakymą!
2006 m.
2008 m.
2010 m.
BALSUOTI
REZULTATAI
Kada įsigaliojo Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija?
2006 m.
29.2%
2008 m.
29.2%
2010 m.
41.6%

REKLAMA

Kultūrinę veiklą į savo programas įtraukia daugelis nevyriausybinių organizacijų, bet neretai susidaro įspūdis, kad visos dirba kas sau, nesiekia bendradarbiauti. 

Džiaugiuosi, kad neįgaliųjų bendruomenė, šiuos žmones vienijančios nevyriausybinės organizacijos turi tradicinių kultūros renginių, savo kultūrą. Pavyzdžiui, kurčiųjų bendruomenė – lietuvių gestų kalba imituojamas dainas, gestų kalbos poeziją, teatrą. Gyvuoja liaudies teatras „Mimika“, imituojamosios dainos kolektyvas Kaune „Skambanti tyla“. Aklieji turi Brailio raštą, muzikinę kultūrą, profesionalų chorą „Vilnius“, šokių kolektyvą „Šimtažiedis“, vaizduotės teatrą „Dialogas tamsoje“. Sutrikusio intelekto bendruomenėje sėkmės sulaukia teatro trupės, dailės ir parodų veikla. 25 metus Vilniuje gyvuoja „Spalvų orkestras“, o nuo 1998 m. – ir nacionalinis „Spalvų muzikos“ orkestras. Neįgaliųjų kultūrą, ryškiausius meno mėgėjų kolektyvus būtina toliau remti ir puoselėti, nes per šią veiklą visuomenė geriau pažįsta pasaulio įvairovę, mokosi ją suprasti ir priimti. 

Vis dėlto norint, kad neįgaliųjų kultūrinės, meninės veiklos būtų kokybiškesnės, reikia stiprinti šioje srityje veikiančių organizacijų bendradarbiavimą, kelti specialistų kvalifikaciją. Turime siekti, kad meno mėgėjų kolektyvai, skirtingos įstaigos ir organizacijos dažniau susitiktų, keistųsi patirtimi. Tuo tikslu draugija „Guboja“ nuo 2003 m. organizuoja šventę „Tau, Vilniau!“, kurioje dalyvauja daugiau kaip 100 įvairių organizacijų, o nuo 2004 m. – respublikinį jaunų muzikos atlikėjų konkursą-festivalį „Perliukai“, skirtą jauniems talentams atrasti ir ugdyti. Panašią bendradarbiavimo iniciatyvą palaiko Lietuvos žmonių su negalia sąjunga, organizuodama tarptautinį ypatingų teatrų festivalį „Begasas“, bei Lietuvos neįgaliųjų draugija, šiais metais sumaniusi rengti Respublikinę neįgaliųjų dainų šventę. Norisi tikėti, kad visos šios prasmingos iniciatyvos bus tęsiamos ir sulauks finansinės valstybės paramos. 

REKLAMA

Vis dėlto labai svarbu, kad neįgaliųjų meninė raiška skleistųsi ne tik savo bendruomenėje, bet jie visavertiškai dalyvautų ir visuomenės kultūriniame gyvenime. 

Yra nemažai neįgaliųjų meno mėgėjų kolektyvų, kurie turi kūrybinį potencialą, bet nesulaukia deramos finansinės, kitos paramos iš valstybės. Į šią sritį turi ateiti profesionalai, kurie galėtų padėti augti neįgaliesiems. Šventėje „Tau, Vilniau!“ tuo kaskart įsitikinu – neįgaliųjų meno kolektyvams dažniausiai vadovauja garbaus amžiaus sulaukę žmonės – tik jie iš entuziazmo dar sutinka geranoriškai padėti. Jaunų profesionalų be lėšų nepritrauksi. Dėl lėšų stygiaus, kitų aplinkybių tik nedaugelis neįgaliųjų meno mėgėjų kolektyvų turi galimybę lygiaverčiais pagrindais dalyvauti Dainų šventėse, kituose svarbiuose šalies kultūros renginiuose. 

Norint gauti projektinį finansavimą kultūrinei, meninei veiklai plėtoti, neįgaliųjų nevyriausybinėms organizacijoms dažnai tenka konkuruoti su biudžetinėmis įstaigomis – kultūros centrais, profesionaliais teatrais, bibliotekomis, kitomis įstaigomis, kurios turi gerokai daugiau žmogiškųjų išteklių ir resursų. 

Šalyje trūksta socialinio meno programų, kurios tikslingai siektų ne tik neįgaliųjų, bet ir visos visuomenės bendro intereso – teigiamo meno poveikio žmogaus gerovei ir sveikatai. Šiuo metu Lietuvos kultūros tarybos vykdoma programa „Menas žmogaus gerovei“ yra vienintelė tokio pobūdžio programa. Norisi tikėti, kad ši programa taps ilgalaike ir bus grindžiama glaudesniu tarpsektoriniu bendradarbiavimu tarp Kultūros, Sveikatos apsaugos, Socialinės apsaugos ir darbo bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijų. 

Kokių pokyčių, Jūsų nuomone, reikia, kad didėtų neįgaliųjų įtrauktis į kultūrinį šalies gyvenimą? 

REKLAMA

Daugumai negalią turinčių žmonių kultūra ir menas – svarbi gyvenimo dalis. Mano nuomone, turi iš esmės keistis požiūris į šių žmonių dalyvavimą kultūrinėje, meninėje veikloje – ši sritis, kuri šiuo metu mažiausiai analizuojama, planuojama, koordinuojama, turi tapti lygiaverte kultūros politikos dalimi. Reikia stiprinti tarpinstitucinį, tarpsektorinį bendradarbiavimą. 

Esu įsitikinusi, kad reikia atskiros kultūros programos, skirtos negalią turinčių žmonių socialinei ir kultūrinei įtraukčiai didinti, visuomenei šviesti. Šioje programoje galėtų būti remiami nacionalinio, tarptautinio pobūdžio projektai, renginiai, aktualūs neįgaliųjų bendruomenei. 

Bendradarbiaujant su kultūros srityje dirbančių neįgaliųjų organizacijų atstovais, reikėtų parengti tarpsektorinę šios veiklos rėmimo strategiją, kuria valstybė užtikrintų lygiavertes neįgaliųjų galimybes tobulėti, ugdyti kūrybiškumą, visaverčiais pagrindais dalyvauti šalies kultūriniame gyvenime. 

Neįgaliųjų teisę lygiai su kitais asmenimis dalyvauti kultūriniame visuomenės gyvenime, taip pat ugdyti asmenybę, talentus ir kūrybiškumą pabrėžia ir Neįgaliųjų teisių konvencija, Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“, Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės. Kryptis aiški, belieka sutelkti pastangas ir to siekti. Kuo daugiau visuomenė matys kuriančius neįgaliuosius, tuo greičiau keisis jos požiūris, mažės išankstinių nuostatų ir stereotipų, o neįgalieji jausis visaverčiais žmonėmis.

Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų