Kompromisas tarp pastato autentiškumo ir aplinkos pritaikymo – įmanomas

Skaityk lengvai

Ar architektūros paveldas gali tapti prieinamas neįgaliesiems? „Taip, gali“, – neabejoja Estijoje esančios XIII a. Hapsalu pilies-muziejaus komanda. Savo patirtimi šią viduramžių pilį pritaikant negalią turintiems žmonėms jie dalijosi Lietuvos žmonių su negalia sąjungos (LŽNS) surengtame seminare-konferencijoje „Universalus dizainas ir architektūros paveldas“. Renginio dalyvių pageidavimu estai netgi surengė improvizuotą virtualią ekskursiją po muziejų. 

Estijoje esančios XIII a. Hapsalu pilies-muziejaus rekonstrukcija atlikta taikant universaliojo dizaino principus. Hapsalu pilies-muziejaus archyvo nuotr. (aut. Tõnu Tunnel)
13

Seminaro pradžioje kalbėjęs socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis sveikino organizatorių pastangas kalbėtis apie labai svarbius dalykus tarptautiniu lygiu. Ministras apgailestauja, kad universalaus dizaino modelis visuomenėje kol kas, deja, nėra savaime suprantamas, bet pastebi, kad vis daugiau žmonių ima suprasti, jog universalus dizainas – ne privilegija, o teisė. 

REKLAMA

L. Kukuraitis džiaugiasi, kad Neįgaliųjų reikalų departamentas patvirtino Paslaugų ir gaminių prieinamumo patikros lapą, kuris leidžia įvertinti paslaugų ir gaminių prieinamumą visiems. Dideles viltis jis deda ir į Nacionalinės pažangos programą, kurios viena iš programų skirta aplinkai visose srityse pritaikyti. „Tikiuosi, kad ši programa neleis šio prioriteto išmesti iš akiračio“, – sako L. Kukuraitis. 

(13 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Kompromisas tarp pastato autentiškumo ir aplinkos pritaikymo – įmanomas

Viduramžių pilis tapo visiems pritaikytu muziejumi 

Hapsalu (estiškai „drebulių giraitė“) yra senas kurortinis miestelis Vakarų Estijoje. Miestu ši gyvenvietė tapo XIII a., kai čia buvo pastatyta vyskupų pilis. 

Šiandien rekonstruota Hapsalu pilis-muziejus yra vienas didžiausių traukos centrų Estijoje. Muziejus garsėja ne tik išskirtine atmosfera, ekspozicijomis, bet ir taikant universalaus dizaino principus atlikta rekonstrukcija, po kurios viduramžių pastatas tapo prieinamas visiems. 

Tuo įsitikino ir LŽNS atstovė Ginta Žemaitaitytė, kuri pilyje lankėsi net tris kartus. „Nesu mačiusi geriau pritaikyto kultūros paveldo objekto“, – tvirtina Ginta. Pasak jos, tai – puikus pavyzdys, kad susitelkus specialistams įmanoma rekonstruoti pastatą išsaugant kultūros paveldą ir tuo pat metu jį padarant prieinamą. 

„Atvykus į pilį visur pasitinka nuorodos, iš automobilių stovėjimo aikštelės grindiniu nutiestas takas, kuriuo lengva važiuoti vežimėliu, – sako G. Žemaitaitytė, vardydama universalaus dizaino principais rekonstruoto muziejaus privalumus. – Tik norint patekti į kavinę reikia įveikti gana aukštą slenkstį, bet kavinės darbuotojai mato, kad reikia pagalbos, ir mielai padeda. Labai norėčiau, kad ir Lietuvoje atsirastų panašių objektų, tada mūsų šalis taptų patrauklesnė įvairaus amžiaus ir įvairių galimybių turintiems žmonėms.“ 

REKLAMA

Kaip pasakoja Hapsalu pilies-muziejaus darbuotojas Jaakas Mallas, 2017 m. pradėjus muziejaus rekonstrukciją užsibrėžta jį padaryti prieinamą visiems. Po rekonstrukcijos muziejus duris atvėrė prieš metus ir 4 mėnesius. Per šį laiką jame jau apsilankė 75 tūkst. žmonių. 

Kada nustatyta, kad turinčiųjų Dauno sindromą ląstelėse yra ne dvi, o trys 21-osios chromosomos?
Prašome pasirinkti atsakymą!
1887 m.
1934 m.
1959 m.
BALSUOTI
REZULTATAI
Kada nustatyta, kad turinčiųjų Dauno sindromą ląstelėse yra ne dvi, o trys 21-osios chromosomos?
1887 m.
13.1%
1934 m.
32.4%
1959 m.
54.5%

REKLAMA

Kompromisai ir universalus dizainas 

Hapsalu pilies-muziejaus direktorė Kaire Tooming sako, kad dabar jau nebekyla klausimo, ar verta paveldo objektą pritaikyti visiems. „Turime padaryti viską, kad muziejuje galėtų lankytis visi“, – įsitikinusi ji. 

J. Mallas sako, kad jis jau prieš 20 metų dalyvavo įvairiuose projektuose, kur buvo kalbama apie universalaus dizaino principus. Pasak jo, per tą laiką sukaupta daug patirties, bet padaryta daug klaidų – anksčiau techninės galimybės buvo sudėtingesnės, negalią turintiems žmonėms skirta įranga buvo tokia, kokia niekas nenorėjo naudotis. 

K. Tooming pritaria kolegai: „Estijos muziejuose yra labai daug įvairiausios įrangos, kurią galima tonomis skaičiuoti, bet žmonės ta įranga nesinaudoja, nes ji nepatogi. Todėl priėmėme labai gerą sprendimą – atsisakėm laiptų ir įrengėme tris liftus.“ Tiesa, tam reikėjo paaukoti tam tikras mažiau vertingas autentiškas pastato dalis. Paveldosaugininkai tam iš pradžių labai griežtai prieštaravo, bet po ilgų diskusijų ir įtikinėjimų leidimas buvo gautas. 

„Žinot, kodėl paveldo apsaugos institucija davė leidimą? – įsiterpia J. Mallas. – Prieš 15 metų situacija buvo visai kitokia. Taip atsitiko, nes labai pasikeitė visuomenės nuomonė. Ir jums patariu pasitelkti spaudą, medijas, kad pakeistumėt visuomenės nuomonę, tada paveldą sauganti organizacija liks viena, galės su savimi kalbėtis.“ 

Muziejaus vadovė pripažįsta, kad pritaikyti tokį seną pastatą buvo didelis iššūkis. „Vienas iš svarbiausių tikslų buvo kuo mažiau griauti. Turėjome labai aiškią nuomonę, kad kai kurios pilies dalys yra svarbesnės už kitas, tad jų nusprendėme neliesti, – pasakoja K. Tooming. – Su architektais dirbome labai vieningai, todėl ir pavyko pasiekti, kad visos muziejaus erdvės yra prieinamos.“ 

REKLAMA

J. Mallas pripažįsta, kad ne visais atvejais buvo techninių galimybių užtikrinti universalaus dizaino taikymą, trūko ir lėšų: „Labai norėjom įrengti dar vieną liftą, kad būtų galima vežimėliais judančius žmones užkelti į platformą ant pilies viršaus, bet trys liftai ir taip ištuštino mūsų biudžetą. Žinom, kad pasiekėme tikrai gerų rezultatų, bet pripažįstame, kad yra vietų, kurias dar turėtume gerinti.“ 

J. Mallas buvo atsakingas už muziejaus ekspoziciją. Jis aiškina naudojęsis Britų muziejaus Londone kuratoriaus patarimu: jei neįstengi pasiekti to, kad ekspozicija būtų suprantama ir 7-erių vaikui, ir 70-ies sulaukusiam žmogui, vadinasi, tau nepavyko. „Universalaus dizaino ir prieinamumo principai taikomi ne tik pritaikant fizinę aplinką, bet ir sudarant įvairių patirčių galimybes skirtingiems žmonėms, atsižvelgiant į kiekvieno interesus“, – sako specialistas. 

Atsakydama į seminaro moderatorės, LŽNS vadovės Rasos Kavaliauskaitės klausimą, kas svarbiau – autentiškumas ar pritaikymas, muziejaus direktorė neabejodama atsako, kad reikia siekti kompromiso. „Jei turim paveldą, bet juo nesinaudojam, kas iš to paveldo? Kai kalbu apie kompromisą, pirmiausia turiu galvoje, kad prieš ką nors darant labai svarbu išsiaiškinti, kurioms paveldo dalims sukeltume mažiausiai žalos, – aiškina K. Tooming. – Kai pilyje sukuriame prieinamumą visiems, ji tampa gyva, pilna lankytojų, o jei jų nebus, pilis taps griuvėsiais.“ 

Palanga rodo pavyzdį kitiems miestams 

„Palangoje vis daugiau galimybių neįgaliesiems, Palangos miesto savivaldybė stengiasi sukurti aplinką, kurioje visi jaustųsi saugiai ir patogiai“, – teigia seminare dalyvavusi Palangos miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė Janina Balužė. Ji seminaro dalyvius supažindino su miesto savivaldybės patirtimi kurortą ir jame esančius kultūros objektus pritaikant negalią turintiems žmonėms. 

REKLAMA

Specialistės teigimu, tvarkant miesto viešąsias erdves, gatves, šaligatvius, stengiamasi juos pritaikyti turintiems judėjimo ir regėjimo negalią. Vienas iš sėkmingų projektų – jūros link vedantis Lino takas, pritaikytas akliesiems ir judantiems vežimėliu. Kurorto viešosiose erdvėse neregiams įrengti du taktiliniai žemėlapiai – viename vaizduojama senoji miesto dalis, kitame – Birutės parkas. Šalia šių objektų Brailio raštu pateikiama informacija apie juose vaizduojamas miesto dalis, o mobiliuoju telefonu paleidus specialią programą galima išklausyti ir garsinę informaciją. 

Pasak J. Balužės, judėjimo negalią turinčių žmonių laukia ir Palangos paplūdimiai – kasmet keliose vietose atnaujinami patogūs privažiavimai per kopas, apžvalgos aikštelės, pritaikytos persirengimo kabinos. Vaikų parke vežimėliais judantiems vaikams įrengtos pritaikytos supynės, kuriose jie gali suptis savarankiškai. 

Negalią turintiems žmonėms pritaikomi Palangoje statomi nauji ir rekonstruojami objektai, tokie kaip Palangos koncertų salė, autobusų stotis, miesto baseinas, savivaldybės pastatas. Juose įrengiami liftai, keltuvai, nuovažos, aklųjų vedimo linijos ir kt. Stengiamasi kiek galima pritaikyti ir Palangos kultūros paveldo objektus. Rekonstruojant kurorto simboliu tapusį Palangos kurhauzą įrengti liftai, keltuvai, tualetai, tad judantys vežimėliu gali laisvai judėti po pastatą. Jame įrengtos ir aklųjų vedimo linijos. Panašiai pritaikyta ir vila „Anapilis“, kurioje įsikūręs Palangos kurorto muziejus. Palangos gintaro muziejuje taip pat įrengtas visus aukštus jungiantis liftas, sunkiai vaikštantys gali naudotis neįgaliojo vežimėliu, o viena iš 7 autogide įdiegtų kalbų yra lietuvių gestų kalba. 

Panašų tarptautinį seminarą LŽNS žada surengti gruodžio pradžioje. Jame planuojama pristatyti amerikiečių patirtį taikant universaliojo dizaino principus.

Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų