Kaunietis Gediminas: „Kai gali padėti kitiems, jautiesi sveikesnis“

Skaityk lengvai

Gediminas Juodelė – aktyvus Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos (LSPŽGB) Kauno klubo „Likimo draugai“ narys. Jis atsakingas už kasdienių ir bendravimo įgūdžių lavinimą. Neseniai Gediminas pradėjo vadovauti ir ilgametes tradicijas turinčiam klubo dainininkų ansambliui. 

Gediminas Juodelė – LSPŽGB Kauno klubo „Likimo draugai“ narys. Asmeninio archyvo nuotr.
5

Vyras pasakoja psichikos liga susirgęs dar studijuodamas: „Baigęs vidurinę, iš pradžių įstojau į Žemės ūkio akademiją, mokiausi ten 2,5 metų. Man sekėsi matematika, todėl nutariau rinktis Vytauto Didžiojo universitetą, informatikos ir matematikos studijas. Vis dėlto greitai supratau, kad pervertinau savo galimybes. Studijos nelabai patiko, buvo sunku, neištraukiau. Nuo įtampos prasidėjo depresija. Nėjau akademinių atostogų – iškart supratau, kad į universitetą negrįšiu.“ 

REKLAMA

Kurį laiką ligoninės buvo tapusios Gedimino kasdienybe – nuo 2008 iki 2013 metų gydytis jam tekdavo labai dažnai. „Paguli ligoninėj, išeini, praeina mėnuo – vėl tenka gultis. Taip tęsėsi tol, kol gydytojams pavyko pritaikyti tinkamus vaistus. Tada jau atsirado stabilumas“, – pasakoja pašnekovas. 

(5 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Kaunietis Gediminas: „Kai gali padėti kitiems, jautiesi sveikesnis“

Klubas – atgaiva visiems 

Klube „Likimo draugai“ Gediminas pradėjo lankytis vos susirgęs. Čia jam patiko ne iškart – iš pradžių viskas atrodė keista, jis dar nebuvo spėjęs susigyventi su savo liga: „Ne visos veiklos tiko ir patiko. Labiausiai reikalingos buvo savipagalbos grupės. Pamažu įsitraukiau į klubo veiklą, o geriau pažinęs žmones su jais susidraugavau.“ 

2012 m. VšĮ „Vilties žiedas“ jis pradėjo lankyti profesinės reabilitacijos kursus, pasirinko verslo organizavimo studijas. „Ten man sekėsi labai gerai, apsigyniau visus darbus. Baigus mokslus klubo vadovė Jolanta Stankūnienė pasiūlė dirbti klube, – pasakoja vyras. – Iš pradžių buvau socialinio darbuotojo padėjėjas, dabar – projekto vykdytojas. Mano pareiga – užimti žmones, bendrauti su jais, organizuoti veiklas, išvykas į renginius, koncertus. Darbas sekasi – vis labiau susigyvenu su klubo nariais, be jų, be veiklos būtų sunku.“ 

Per užsiėmimus Gediminas kalbasi su žmonėmis, žaidžia stalo žaidimus, primena ar ugdo buities, kasdienio gyvenimo įgūdžius, kiti darbuotojai imasi kitų veiklų. Visiems klubo nariams labai patinka rankdarbiai – kūrybinga vadovė Jolanta kaskart sugalvoja ką nors nauja. „Kai rezultatas – puikus, žmonės džiaugiasi, jų savivertė kyla“, – pabrėžia pašnekovas. 

REKLAMA

Pasak jo, darbe padeda tai, kad jis pats turi psichikos sutrikimą: „Kai esi nuėjęs tą patį kelią, įžvelgi daugiau dalykų, viską matai iš kitos perspektyvos. Be manęs klube įdarbinti dar trys negalią turintys žmonės – Edvardas, Margarita ir Algis. Vienas kitą papildome, dirbame kaip komanda. Vieni dalykai geriau sekasi vienam, kiti – kitam. Man geriausiai sekasi bendrauti su žmonėmis, palaikyti ryšius. Tuo ir užsiimu.“ 

Kuris kaimyninės Lenkijos miestas geriausiai pritaikytas negalią turintiems žmonėms?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Vroclavas
Krokuva
Gdynė
BALSUOTI
REZULTATAI
Kuris kaimyninės Lenkijos miestas geriausiai pritaikytas negalią turintiems žmonėms?
Vroclavas
23,3%
Krokuva
55,1%
Gdynė
21,6%

REKLAMA

Gediminas pasakoja pastaruoju metu ėmęsis dar vienos naujos veiklos – pradėjo vadovauti ilgametes tradicijas turinčiam klubo muzikos ansambliui. Klubą palikus muzikos vadovui 

Vincentui Kursai neliko kam vadovauti talentingiems dainininkams, kurie jau du kartus tapo LSPŽGB rengiamos dainų šventės „Uždainuokime kartu“ laureatais. 

„Iš pradžių buvo labai sunku, teko perimti aukšto lygio kolektyvą. Kitaip nei anksčiau, dabar dainuojame pagal fonogramą. Stengiuosi parinkti dainas, kurių melodija nebūtų pernelyg sudėtinga, tekstai patiktų visiems. Nesiekiame profesionalaus dainavimo, mums tai – galimybė gerai praleisti laiką, pabūti kartu, atsipalaiduoti. Žinoma, dalyvausime ir dainų šventėse“, – tikina Gediminas. 

Dirbti klube patinka 

Į klubą Gediminas keliauja kasdien. Visiems jo nariams susibūrimas, pasibuvimas kartu labai svarbus. Anksčiau klubas duris atverdavo vienuoliktą valandą ryto, bet jau pusę vienuoliktos už durų imdavo būriuotis žmonės. Teko laiką paankstinti, šiuo metu darbai prasideda dešimtą ryto. Gediminas šypsosi – dabar pirmieji lankytojai atkeliauja jau pusę dešimtos. 

Anot pašnekovo, užimtumo veiklos ypač reikalingos vienišiems, artimųjų neturintiems žmonėms. Jiems tai – galimybė nuveikti ką nors įdomaus, pabendrauti prie puodelio arbatos ar kavos. Klubo vadovai stengiasi neįsprausti žmonių į rėmus, suteikti daugiau laisvės. „Psichikos negalia – ypatinga. Būna, kad į užsiėmimus atėję žmonės tądien jaučiasi prastai, yra neišsimiegoję, be nuotaikos. Neverčiame ko nors imtis per prievartą, žmogus tiesiog pabūna drauge su kitais. Mūsiškiai netgi pasiskirstę, kurią dieną ir į kokias veiklas ateina. Svarbu, kad kiekviena veikla užkabintų, patiktų, įtrauktų“, – tikina vyras. 

REKLAMA

Iki karantino visi klubo nariai labai mėgo keliauti į renginius mieste. „Išėjimas į žmones mums – didelis dalykas. Ne kiekvienas išdrįsta išeiti iš namų vienas, o su būriu – smagiau ir saugiau. Stengiamės atrasti kuo daugiau galimybių pasižmonėti, – pasakoja Gediminas. – Bendrauju su koncertų, renginių organizatoriais, prašau skirti nemokamų bilietų. Po tokių renginių visi jaučiamės geriau, laisviau, lengviau bendraujame tarpusavyje, pasisemiame geros nuotaikos, įspūdžių. Net pasivaikščiojimas lauke mūsų žmonėms labai svarbus – po pasibuvimo gamtoje kiekvienas pažvalėja, pralinksmėja.“ 

Klubo nariai pamėgo ir relaksacijos užsiėmimus – jų metu rodomi vaizdai, skamba atitinkamai parinkta muzika, žmonės per juos atsipalaiduoja, nusiramina. 

Gedimino teigimu, užsiėmęs, darbo ir veiklos turintis žmogus jaučiasi geriau: „Neturi laiko galvoti apie ligą, įsilieji į veiklą, mintys nukreiptos į kitus dalykus, tai ir sveikata geresnė. Pastebėjome: jei žmogus nuolat lankosi klube, dalyvauja veiklose, jis rečiau guli ligoninėse.“ 

Stigma mažėja, bet niekur nedingo 

Pasak pašnekovo, rinktis draugėn psichikos negalią turintiems žmonėms svarbu ir dėlto, kad visuomenė tebėra linkusi juos atstumti – net kitokių negalių turintys žmonės juos ne visada noriai priima. Ypač tai išryškėja per Kauno neįgaliųjų draugijos rengiamas sporto šventes: „Mūsiškiai labai nori bendrų renginių, nori sportuoti, išsijudinti. Deja, organizatoriai mus įsileidžia labai nenoriai, reikalauja, kad kartu būtinai būtų „sveikas“ palydovas, tenka ilgai įkalbinėti, kad galėtume dalyvauti kartu su visais. Susidaro įspūdis: štai ateis psichikos negalią turintis žmogus ir viską apvers aukštyn kojom... Labai norėtųsi, kad nebūtume išskiriami.“ 

REKLAMA

Vis dėlto Gediminas pastebi, kad visuomenės nuomonė pamažu keičiasi – stigma, žyminti psichikos negalią, po truputį ima mažėti. Prie to daug prisideda žymūs žmonės, kurie išdrįsta atvirai kalbėti apie psichikos sutrikimus. Kuo daugiau visuomenė sužino apie psichikos sveikatos problemas, tuo mažiau linkusi psichikos negalią stigmatizuoti. 

Stinga nemedikamentinio gydymo 

Gediminas pasidžiaugia, kad pastaruoju metu tobulėja ir psichikos sutrikimų gydymas, atsiranda daugiau modernių, mažesnį šalutinį poveikį turinčių vaistų. Vis dėlto dar labai trūksta psichoterapinės pagalbos, kuri, pasak pašnekovo, yra vienas veiksmingiausių psichikos sutrikimo gydymo būdų: „Jei gydaisi privačiai, psichoterapeuto konsultacijos labai brangios, paprastam žmogui neįperkamos. Vieno seanso nepakanka, o keturi kainuoja apie 200 eurų. Mums tai – labai dideli pinigai. Bent Kaune gauti nemokamas psichoterapeuto konsultacijas yra nerealu.“ 

Pašnekovas pabrėžia, kad žmonėms su psichikos negalia taip pat trūksta paslaugų tęstinumo, jiems sunku gauti psichologo pagalbą. Vis dėlto, pasak Gedimino, turint psichikos negalią labai padeda tarpusavio parama. Tai ypač išryškėjo per karantiną, kai žmonės turėjo laikytis saviizoliacijos. „Tik bendravimas, tarpusavio ryšys mums padėjo jaustis ramiau. Per visą karantino laikotarpį stengėmės neapleisti klubo narių, skambindavome, kalbėdavomės, diskutuodavome, todėl dauguma mūsiškių nesijautė vieniši. Jei ne bendruomeniškumo jausmas, veikiausiai mūsų žmonių psichikos sveikata po karantino būtų kur kas blogesnė“, – įsitikinęs Gediminas.

Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.


Rašyti komentarą...
R
Rob
2020-08-07 16:20:56
Pranešti apie netinkamą komentarą
Prie ko čia Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija kalbant apie šį žmogų? Papasakokite ką konkrečiai LSPŽGB padarė ir jos vadovas Vaidotas Nikžentaitis? Gal jūs girdėjote per paskutinį dešimtmetį apie jo vadovaujamos organizacijos įtaką ginant šių neįgaliųjų pažeidžiamas teises valstybiniame lygmenyje, gal jūs girdėjote per 10 metų apie naujus kompensuojamus vaistus nuo šios negalios, gal jūs girdėjote Vaidoto Nikžentaičio kovą dėl sanatorinio gydymo atstatymo, kuris buvo panaikintas per 2008 metų krizę šios negalios žmonėms? Dar daug galėčiau vardinti... Sėdint 10 metų tokios organizacijos vadovo kėdėje rimtam vyrui būtų gėda girtis dainelių ir sporto konkursėlių organizavimu.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (2)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų