Muzikos mokytojas griauna mitus: išmokyti groti galima net negirdintį

Skaityk lengvai

Širvintų meno mokykloje dirbantis Valdas Povilaitis moko vaikus groti violončele. Pedagogui teko dirbti ir su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, be to, tarp dabartinių jo mokinių – Dauno sindromą turinti klaipėdiškė. „Niekada nedrįstu sakyti „žmogus su negalia“. Niekas nežino, kokios galios jame slypi. Jas atrasti yra didžiulis džiaugsmas ir malonumas“, – pabrėžia visą širdį savo darbui atiduodantis pedagogas. 

Valdas Povilaitis moko vaikus groti violončele. Linos Jakubauskienės nuotr.
6

V. Povilaitis pedagoginį darbą dirba jau vienuolika metų. Tiesa, šiek tiek dirbo mokykloje dar studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vis dėlto tuo metu jo ambicijos buvo kitos – vyrui norėjosi būti muzikantu, groti orkestre. „Tik sulaukęs brandaus amžiaus supratau, ko noriu iš tikrųjų. Pedagogika – ta sritis, kur atrandu save, nejaučiu, kad einu į darbą“, – tvirtina mokytojas. 

REKLAMA

Jis sako neskirstantis vaikų į turinčius specialiųjų poreikių ar jų neturinčius. „Man visi vaikai vienodi. Žinau, turiu padaryti viską, kad priartėtume prie to tikslo, dėl kurio vaikai pas mane atėjo – išmokti groti. Kaip pasiseks, tai jau kitas klausimas, vis dėlto procesas turi būti malonus, – kalba pedagogas. – Be abejo, vaikams, turintiems ypatingų poreikių, reikia daugiau dėmesio, jų negali lyginti su „sveikais“ vaikais, negali sakyti „Pagrok taip, kaip jis“. Sakai: pabandom dar. Kartais būna sunku išlaikyti balansą – šie vaikai nori dėmesio, nori groti solo. Vis dėlto svarbu neperlenkti lazdos į kitą pusę, kad nebūtų sutelktas dėmesys tik į kitokį vaiką. Be abejo, žiniasklaidai tai įdomu, tokį vaiką filmuoja, rodo per televiziją. Tai labai gerai, bet vienodo dėmesio nusipelno visi.“ 

(6 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Muzikos mokytojas griauna mitus: išmokyti groti galima net negirdintį

Pažintis – Ispanijoje 

V. Povilaitis pasakoja Ispanijoje pirmą kartą pamatęs, kad negalią turintys vaikai mokomi groti. Su Širvintų meno mokykla bendradarbiauja violončelės mokytoja Eulalija Subira iš Katalonijos, ji neretai lankosi Lietuvoje. Tarp šios mokytojos mokinių V. Povilaitis pirmąsyk pamatė violončele griežiančią mergaitę, turinčią cerebrinį paralyžių. „Pabendravęs su mokytoja ir mokiniais supratau, kaip tai svarbu mergaitei – grojimas ansamblyje jai suteikia galimybę būti kartu su visais, ji save laiko violončelininke. Be to, neįgaliojo vežimėlyje sėdinčiai mergaitei suteikiama galimybė sakyti sveikinimo kalbas žiūrovams. Tai labai jautru“, – pripažįsta mokytojas. 

Vėliau Ispanijoje jis pamatė ir violončelininkę, turinčią Dauno sindromą: „Pamaniau – ar man pavyktų pasiekti panašių rezultatų? Nusprendžiau pabandyti. Dirbu naudodamas Suzuki metodą, kuriuo remiantis gali groti kiekvienas. Buvau papildęs šį principą savaip: kiekvienas, kuris girdi. Jei girdi, reiškia, gali lavinti klausą, nesvarbu, kokią negalią turėtų. Vis dėlto, lankantis užsienyje, sugriuvo ir šis mano mitas.“ 

REKLAMA

Ispanijoje V. Povilaičiui teko dalyvauti grupinėje muzikos pamokoje, kurią vedė mokytoja iš Prancūzijos Ruben Riviera. Gana sudėtingą sonatą grojo šeši mokiniai. Kai pagrojo visi, mokytoja paprašė pagriežti kiekvieną vaiką atskirai. Visi iš eilės sugrojo po frazę. Pagrojo ir mergaitė, šalia kurios sėdėjo mokytoja Eulalija. „Jos griežimas niekuo nesiskyrė nuo kitų. Tik vakare mokytoja man paaiškino, kad ši mergaitė – visai negirdinti. Pasirodo, groti gali ir ji. Kartu griežiantys vaikai turi tam tikrus ženklus, kuriais bendrauja tarpusavyje – kažką paliesti, parodyti, – taip gimsta bendruomeniškumo jausmas. Žiūrovai žino, kad mergina – kurčia, todėl jos grojimo poveikis bendruomenei didesnis. Paėmusi į rankas violončelę ji praplečia žmogaus galimybių ribas, kai net man, profesionalui, neatrodo, kad jas taip galima praplėsti“, – sako mokytojas. 

Ką daryti, kad informacija būtų lengviau prieinama visiems?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Siekti, kad informacija lengvai suprantama kalba būtų pateikiama visų valstybės ir savaivaldybių institucijų interneto svetainėse.
Sukurti internetinę svatainę, kur visa informacija būtų pateikiama lengvai suprantama kalba.
Leisti laikraštį lengvai suprantama kalba.
Nėra būtinybės, informacija yra pakankamai prieinama visiems.
BALSUOTI
REZULTATAI
Ką daryti, kad informacija būtų lengviau prieinama visiems?
Siekti, kad informacija lengvai suprantama kalba būtų pateikiama visų valstybės ir savaivaldybių institucijų interneto svetainėse.
34.6%
Sukurti internetinę svatainę, kur visa informacija būtų pateikiama lengvai suprantama kalba.
44%
Leisti laikraštį lengvai suprantama kalba.
10.5%
Nėra būtinybės, informacija yra pakankamai prieinama visiems.
10.9%

REKLAMA

Neskirsto vaikų pagal gabumus 

Pedagogui teko dirbti ir su regos negalią turinčiais vaikais. Jo teigimu, kai netenkama regėjimo, klausa tampa aštresnė. Vis dėlto muzikinę jų klausą tenka lavinti lygiai taip pat, kaip ir kitų vaikų. „Kiekvienas žmogus geba atpažinti natos aukštį ir intonuoti, tik šį gebėjimą reikia lavinti. Jei galime ištarti vienokio ar kitokio aukštumo garsą, galime jį ir išmokti atpažinti. Vieniems tai sekasi lengviau, kitiems – prasčiau, prireikia daugiau laiko“, – aiškina V. Povilaitis. 

Mokytojo manymu, dabartinio priėmimo į muzikos mokyklas tvarka nėra visai teisinga. Dažniausiai atrenkami drąsūs, savimi pasitikintys vaikai. „Per penkias minutes neįmanoma nustatyti, kuris vaikas yra gabus. Yra daug drovių vaikų, kurie komisijos nariams neparodo savo gebėjimų, slepiasi už mamos sijono, galbūt turi specialiųjų poreikių. Manau, kad muzikos mokytis reikia priimti kiekvieną vaiką, o paskui žiūrėti, kas iš to išeis. Tik po metų mokymosi galima spręsti, kaip kuriam vaikui sekasi“, – mano pašnekovas. 

Įdomus pedagogo požiūris ir į įgimtą talentą. „Suzuki metodas byloja: talentas – išugdomas. Kas gali imtis nuspręsti, ar vaikas talentingas, ar ne? Mokiniai mokosi skirtingu tempu, negali pasakyti, kada gabumai atsiskleis. Visi žinome apie vunderkindus, kurie išmoksta groti labai greitai, pradeda koncertuoti su orkestrais, o kai sulaukia septyniolikos – pasirodo, eilinis muzikantas, susilygina su tais, kurie tokį lygį pasiekia vėliau. O jei dar šlovė tokiam vunderkindui spėjusi apsukti galvą, tada jauno žmogaus gyvenimas gali būti nelengvas“, – teigia V. Povilaitis. 

REKLAMA

Pasak jo, mokinių, turinčių specialiųjų poreikių ar negalią, mokymo paskirtis dažnai būna kitokia nei kitų vaikų – nesitikima, kad jie taps profesionalais. Labai svarbu parodyti, kad šie žmonės daug ką gali. Tai nėra beprasmis dalykas – negalią turintis žmogus gali groti su dideliu orkestru, jam tai tampa dideliu atradimo džiaugsmu. „Nebūtinai šiems vaikams sekasi mokytis taip pat, kaip kitiems, vis dėlto jų santykis su instrumentu būna ypatingas, o informacija, kurią jie perduoda per garsą kaip savo vidaus atspindį, būna ypač graži. Nuoširdžiai džiaugiuosi galėdamas tai patirti“, – pabrėžia mokytojas. 

Prisitaiko prie vaikų galimybių 

Pedagogas sako, kad, dirbant su sutrikimų turinčiais vaikais, tenka prisitaikyti prie jų galimybių. Ne visi vaikai išmoksta pažinti natas, kai kuriems tai būna sudėtinga. „Įdėjau nemažai pastangų mokydamas vieną specialiųjų poreikių turintį vaiką natų rašymo. Piešiau ant lentos penklinę, prašiau suskaičiuoti linijas, bet mergaitei nesisekė: būdavo ir keturios, ir šešios, ir penkios linijos. Tokių pat sunkumų patyrėme ir besimokydami natas. Pamatai, kad nesiseka, tai ir nesistengi būti atkaklus. Mergaitei intonuoti, dainuoti balsu sekėsi puikiai, pasiklausiusi įrašų ji galėdavo pati susidėlioti melodiją. Tuo remdamiesi ir mokėmės groti. Visada stengiuosi ugdyti tai, kas vaikui geriausiai sekasi“, – pasakoja mokytojas. 

Vėliau buvusi V. Povilaičio mokinė įstojo į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, ten besimokydama persilaužė ir išmoko groti iš natų. „Kiekvienam vaikui reikia individualaus priėjimo, negali naudoti vienodų programų, kiekvienas mokosi savo tempu. Ypač tenka atsižvelgti į specialiųjų poreikių turinčių vaikų galimybes“, – patirtimi dalijasi pedagogas. 

REKLAMA

Jo teigimu, mokant specialiųjų poreikių turinčius vaikus, ypač vertinga tėvų pagalba, jie gali suteikti daug naudingos informacijos. „Įprastai besimokydami naudojame specialų kauliuką su skaičiais. Išmetę jį vaikai sužino, kiek kartų turės sugroti vieną ar kitą kūrinį. Kai kurie vaikai skaičių nemoka – tokiu atveju naudoju asociacijas, susieju ritmines figūras su kokiu nors žodžiu, stengiuosi sugalvoti vaizdinius, pagal kuriuos melodiją lengviau prisiminti ir atkartoti. Reikia ieškoti tokių būdų, kurie vaikui suprantami, jį patraukia“, – sako V. Povilaitis. 

Pasak mokytojo, labai svarbu specialiųjų poreikių turinčius vaikus girti, skatinti. Jų mokymo procesas užtrunka ilgiau, bet jei šiems vaikams pavyksta, kai tegu ir lengviausias kūrinėlis suskamba, nuoširdžiai džiaugiasi visas kolektyvas. 

Stengiasi palaikyti kiekvieną 

Nors dažnas lietuvis linkęs skųstis, V. Povilaitis nesiskundžia nei dėl darbo sąlygų, nei dėl finansavimo. Jis pats perka reikalingus instrumentus vaikams, už savo pinigus veža juos į koncertus. „Violončelė – ne pianinas, instrumentas „auga“ kartu su vaiku. Negali iš tėvų reikalauti, kad nuolat pirktų violončelę pagal vaiko ūgį. Neturiu mados reikalauti ir iš darbdavių. Mano vaikai pradeda groti mažiausiu instrumentu, o baigia tokiu, kokiu groja ir profesionalai“, – sako mokytojas. 

Pedagogas pabrėžia, jog muzikanto kelias nėra lengvas, todėl jis neskatina savo mokinių jo rinktis. Vis dėlto ir nestabdo vaikų, pasiryžusių pasirinkti violončelininko profesiją. Matydamas, kad kuris nors mokinys gerokai aplenkė bendraamžius, peržengė provincijos galimybes, jis ieško jam kitų specialistų pagalbos. „Mano mokinys Lukas aplenkė savo bendraamžius ypač dideliu noru groti. Jis buvo toks uolus, koks net aš nebuvau jaunystėje. Suradau jam pedagogę Vilniaus Čiurlionio menų mokykloje, Ramutę Kalnėnaitę, kuri parengė Luką stojamiesiems egzaminams, ir šiuo metu jis sėkmingai studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje“, – dėsto mokytojas. 

REKLAMA

Pasak V. Povilaičio, išmokti groti gali visi. Labai svarbu, kad mokytojas gebėtų sukurti tinkamą atmosferą kolektyve, neskatintų nesveikos konkurencijos, išlaikytų kiekvieno vaiko, taip pat – ir turinčio specialiųjų poreikių, norą groti, neleistų susireikšminti, pakilti į puikybę tam, kuriam tuo metu sekasi geriau.

Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų