Inga pasakoja, kad iki paskutinės akimirkos net neįtarė serganti – tik vieną dieną pastebėjo krūtinėje atsiradusį sukietėjimą. Silpnumą ir nuovargį, kurį jautė anksčiau, ji nurašė darbui ir amžiui.
Guzelis, kurio nepastebėti buvo neįmanoma
Praėjusių metų gegužę Inga užčiuopė guzelį ir manė, kad tai smulkus, nereikšmingas pakitimas. Tik vėliau sužinojo, kad jis siekia net 4,5 cm.
„Visada laikiau save sveiku žmogumi – „nesergu“ buvo mano filosofija. Gydytojų kabinetą matydavau tik praeidama pro šalį. Vienintelis dalykas, kuris mane trikdė, buvo tas nuolatinis nuovargis. Net juokaudavau darbe: gal čia tas garsusis keturiasdešimtmečio slenkstis“, – prisimena ji.
Galiausiai paaiškėjo, kad vėžys buvo hormoninis ir pradėjo augti į išorę – todėl ir pastebėjo.
Jei auglys būtų slėpęsis gilesniuose audiniuose, Inga tikina, kad laiku jo tikrai nebūtų pagavusi. Metastazės jau buvo užčiuopiamos pažastyje, nors vidaus organai išliko sveiki.
Kai per kelias savaites guzelis vis dar nedingo, ji pasikalbėjo su drauge ir gavo patarimą nedelsti. Vizitas pas gydytoją baigėsi vizitu į onkologinį skyrių, tačiau laukti reikėjo ilgai.
Slaugytoja patarė atlikti mokamą mamografiją – taip Inga greičiau pateko pas specialistus. Po kelių dienų gauti tyrimai aiškiai rodė, kad situacija rimta.
Inga buvo įtraukta į „žaliąjį koridorių“ – birželio pradžioje atlikti tyrimai, o rugpjūčio viduryje jau suleista pirmoji chemoterapija. Iš viso jos turėjo aštuonias: keturias „raudonas“ ir keturias „baltas“.
„Raudonosios būdavo tokios stiprios, kad po jų per kelias dienas iškrenta plaukai. Baltosios užtrukdavo ilgiau ir skaudėdavo visas kūnas. Raudonosios trukdavo apie keturias valandas, baltosios net iki šešių“, – sako ji.
Darbo dienos tarp chemoterapijų
Vasario pabaigoje Inga gulėsi į operacinę – čia jai pašalino auglį ir limfmazgius. Pavasario pabaigoje laukė 15 radioterapijos seansų. Lygiai po metų nuo tada, kai pirmą kartą užčiuopė guzelį, ji jau galėjo pasakyti – liga įveikta.
Kelionėse į chemoterapijas ji matydavo žmonių, kurie sakydavo, kad užsidarė namuose ir nieko nedaro. Ji taip negalėjo – tikina, kad būtent įprasta rutina ją laikė stabiliai.
„Jei ne darbas, būčiau tik galvojusi apie ligą. O taip – gyvenau kaip ir visi kiti. Leidau sau metus laiko išsigydyti, ir tikrai išgijau“, – šypteli ji.
Diagnozė, kurią išgirdusi nusprendė kovoti
Inga sako, kad sužinojusi diagnozę nė akimirkai nesuabejojo – ji pasveiks. Buvo tik vienas sunkus klausimas: kodėl tai nutiko jai?
Didžiausias emocinis smūgis jai buvo plaukų netektis. Gydytoja perspėjo, kad iškris per kelias dienas – taip ir buvo.
„Kai per vieną naktį pagalvėje liko sauja plaukų, išverkiau viską. Po to draugė pakvietė pas ją nusikirpti – ir ji verkė labiau nei aš“, – sako ji.
Vėliau Inga rado puikų peruką, o po truputį perėjo prie trumpų savo plaukų.
Šiandien Inga yra remisijoje, nors dar dešimtmetį turės vartoti vaistus. Tačiau ji jaučiasi stipresnė nei bet kada – sportuoja ir džiaugiasi kiekviena diena.
„Mano gyvenimas dabar kitoks. Mažiau žiūriu į kitų žmonių neigiamas emocijas. Gyvenu dėl savęs. Supratau, kad keturiasdešimt metų dirbau ir gyvenau namai–darbas ritmu. O kur aš pati?“ – svarsto ji.
Ligos patirtis atvėrė kitokį požiūrį į pasaulį: „Niekas nepasikeičia per vieną dieną, bet lėtai supranti, kad turi leisti sau gyventi taip, kaip nori.“
Patarimas tiems, kurie susiduria su liga
Paklausta, ką norėtų pasakyti kitiems onkologiniams pacientams, Inga akcentuoja tris dalykus: tikėjimą, judėjimą ir uždarumo nebuvimą.
„Niekada neužsidarykite namuose. Jei užsidarysite, mintys jus suėda. Reikia eiti, veikti, bendrauti. Mylėkite save, saugokite save ir tikėkite, kad viskas susitvarkys“, – sako ji.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
