Prieš beveik du dešimtmečius ralio trasoje žuvusio Lietuvos čempiono Rolando Šaduikio istorija šiemet įgauna naują, šviesų puslapį. Jo dukra Greta Šaduikytė, daugelį metų tyliai brandinusi svajonę apie autosportą ir spėjusi įrodyti savo talentą slalomo trasose, 2026-ųjų metų Lietuvos „Mini“ ralio čempionate debiutuos kaip vairuotoja.
Daugiau naujienų iš automobilių sporto pasaulio galite perskaityti „Automobilių sportas“ rubrikoje.
R. Šaduikis buvo vienas ryškiausių Lietuvos ralio lenktynininkų, aktyviai varžybose dalyvavęs nuo 1998 metų. Iškovojęs ne vieną pergalę „Vilniaus“, „Aplink Lietuvą“, „Visagino“ ar „Žemaitijos“ raliuose, 2005-aisiais jis pelnė Lietuvos automobilių sporto meistro titulą.
Sėkminga ir pergalinga karjera tragiškai nutrūko 2007 metų spalį. Lietuvos automobilių ralio čempionato etape „Kauno ruduo“ Kaišiadorių rajone R. Šaduikio vairuojamas „Honda Civic“ išlėkė iš trasos ir kelis kartus vertėsi. Per avariją sportininkas patyrė mirtinus sužalojimus, palikdamas sūnų Grantą ir dukrą Gretą.
„Tuo metu, kai lenktyniavo tėtis, aš labiau mėgdavau laiką leisti su juo garaže tarp varžybų, nei pačiose trasose. Lakstydavau pro stelažus su detalėmis, lipdavau į duobę po automobiliais.
Kadangi tėtis turėjo automobilių ir jų dalių prekybos įmonę, technikos ten netrūko“, – vaikystės prisiminimais dalijasi G. Šaduikytė. Mergina pripažįsta, kad giliau domėtis tėčio sportiniais pasiekimais ir analizuoti jo rezultatus pradėjo gerokai vėliau, kai pati nusprendė pasukti į autosportą.
Po tragiškos avarijos automobilių sporto tema Šaduikių šeimoje ilgam tapo neliečiama. G. Šaduikytė neslepia, kad nors svajonė sėsti prie sportinio automobilio vairo niekada nebuvo dingusi, iš artimųjų ji sulaukdavo tik raginimų šios minties atsisakyti.
Situacija pasikeitė 2023-iųjų žiemą, po apsilankymo kino teatre, kur rodytas filmas apie lenktynes galutinai pažadino norą veikti. Susisiekusi su tėčio bičiuliu, aktyviu ralio lenktynininku, ji gavo atsakymus į rūpimus klausimus ir priėmė sprendimą karjerą pradėti nuo automobilių slalomo.
Startas slalomo trasose buvo itin intensyvus. Prie galine ašimi varomo „Mazda MX-5“ automobilio be vairo stiprintuvo pratusi vos savaitę, G. Šaduikytė iškart registravosi į aukščiausiąją lygą – Lietuvos automobilių slalomo čempionatą.
Jau pirmajame etape, varžydamasi su labiausiai patyrusiomis šalies sportininkėmis, ji iškovojo trečiąją vietą. Vėliau sekė 16 slalomo varžybų per metus, 14 finišų ant prizininkų pakylos ir metinėje įskaitoje iškovota trečioji, o vėliau – ir antroji vieta.
Lygiagrečiai sportininkė kaupė patirtį ir ralio trasose, tačiau iš pradžių pasirinko šturmanės poziciją. Per dvejus metus ji įveikė aštuoniolika varžybų įvairiose lygose, tarp kurių – ir startai Latvijoje bei Estijoje. Būtent ten pernai ji startavo „Saaremaa Rally“ varžybose, kuriose lygiai prieš dvidešimt metų lenktyniavo ir jos tėtis.
Sprendimas sėsti į ralio automobilį G. Šaduikytei atnešė ne tik sportinių iššūkių, bet ir jautrių susitikimų. Vyresnės kartos ralio bendruomenė, išgirdusi pažįstamą pavardę, aktyviai domėjosi jaunosios sportininkės ryšiu su R. Šaduikiu.
„Mini ralio publika galbūt ne taip gerai žinojo mano tėtį, bet A lygos čempionate sulaukiau klausimų. Sutikau dalyvių, kurie palaikydavo tėtį, stebėjo varžybas ir net matė tą lemtingą įvykį.
Pradžioje jie nedrįsdavo klausti, bet vėliau priėję papasakodavo labai gražių prisiminimų, primindavo jo juokelius ar frazes. Labiausiai sujaudino tai, kad net po beveik dvidešimties metų jo komanda, varžovai ir kolegos vis dar lanko jo kapą“, – atvirauja lenktynininkė, pabrėždama, kad tėtis jai iki šiol išlieka didžiausiu autoritetu.
Sukaupusi patirtį slalome ir perpratusi ralio specifiką iš šturmano sėdynės, G. Šaduikytė jaučiasi visiškai pasiruošusi naujam etapui. Ji pabrėžia, kad po šeimoje išgyventos tragedijos, saugumas jai yra absoliutus prioritetas – į sportinį automobilį be saugos lankų ir kaklo apsaugos ji nesėstų jokiomis aplinkybėmis.
Nors technika ir komandos sudėtis 2026-ųjų metų Lietuvos „Mini“ ralio čempionatui dar oficialiai nepristatyta, sprendimas priimtas galutinai. Paklausta, kaip viskas būtų susiklostę, jei 2007-ųjų avarija nebūtų įvykusi, G. Šaduikytė neabejoja: „Jei tėtis vis dar būtų su manimi, jis būtų didžiausias mano pagalbininkas šiame kelyje. Įsivaizduoju, kokius kalnus mes dabar kartu nuverstume – tikiu, kad lenktyniaučiau ne tik pati, bet ir jam šturmanaučiau. Šeimyninis ekipažas būtų labai stiprus.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
