Šios kartos „Lexus GS“ laidos žiūrovams jau pažįstamas – anksčiau buvo išbandytas galingą atmosferinį V6 variklį turintis „GS 350“, o šį kartą dėmesys skirtas gerokai racionalesnei alternatyvai – hibridiniam „GS 300h“. Nors abu modeliai priklauso tai pačiai šeimai, jų charakteriai pastebimai skiriasi.
Jei šešių cilindrų versija skirta tradicinę dinamiką vertinančiam vairuotojui, tai hibridas pirmiausia siekia suderinti prabangą, komfortą ir nedideles degalų sąnaudas.
2012 metais pasirodžiusi, 2015-aisiais atnaujinta ir 2020-aisiais galutinai nuo konvejerio nužengusi ketvirtoji „GS“ karta naudotų automobilių rinkoje tiesiogiai konkuruoja su 5 serijos BMW bei E klasės „Mercedes-Benz“.
Pasak V. Kudarausko, japoniškas sedanas neretai kainuoja kiek daugiau už panašaus amžiaus vokiškus varžovus, tačiau pirkėjus vilioja itin svariu argumentu – patikimumu. Vis dėlto rinktis šį modelį vien dėl prestižinio ženkliuko ar solidžiai atrodančios galios tikrai nereikėtų.
223 AG, tačiau sportiškumo ieškoti neverta
Laidoje pristatytas 2014 metų „Lexus GS 300h“ po variklio dangčiu slepia 2,5 litro keturių cilindrų benzininį variklį ir elektrinę pavarą. Bendra hibridinės sistemos galia siekia 223 AG, o galiniai ratai varomi per elektroniniu būdu valdomą bepakopę transmisiją. Iš pirmo žvilgsnio tokios galios prabangiam sedanui turėtų pakakti įvairiausioms situacijoms, tačiau realybėje automobilio charakteris yra kur kas ramesnis.
Pasak V. Kudarausko, iš vietos „GS“ pajuda gana energingai, mat elektros variklis leidžia greitai išvystyti sukimo momentą, tačiau didėjant greičiui pradinis veržlumas pamažu išblėsta. Dar daugiau klausimų kyla dėl bepakopės transmisijos veikimo: stipriau nuspaudus akceleratorių, benzininis variklis pradeda dirbti aukštais sūkiais ir kelia nemažai triukšmo, nors automobilio greitis didėja ne taip sparčiai, kaip norėtųsi.
Todėl vedėjo vertinimu, geriausiai „GS 300h“ jaučiasi važiuojant ramiai, ypač mieste. Būtent tokiomis sąlygomis atsiskleidžia didžiausias hibridinės pavaros privalumas – ekonomiškumas. Išnaudojant jos galimybes, degalų sąnaudos gali siekti vos apie 5 l/100 km, o išvažiavus į užmiestį jos paprastai padidėja bent litru ar dar labiau, jei pasirenkamas didesnis greitis.
Beveik 200 tūkst. km – o salonas vis dar atrodo puikiai
Jeigu važiavimo savybės V. Kudarauskui didesnio įspūdžio nepaliko, tai salono kokybė sulaukė visai kitokio vertinimo. Laidoje apžiūrėtas automobilis buvo įveikęs daugiau nei 194 tūkst. kilometrų, tačiau jo interjere ryškių nusidėvėjimo ženklų beveik nematyti. Didžioji dalis paviršių aptraukta kokybiška oda, kitos apdailos medžiagos atrodo solidžiai, o sėdynės net ir po daugiau nei dešimtmečio išsilaikiusios itin gerai.
„Kokybės ir surinkimo atžvilgiu šiam automobiliui – jokių priekaištų“, – apibendrino „Autopiloto“ vedėjas.
Tačiau vienas salono elementas sulaukė visiškai priešingos reakcijos. Centrinėje prietaisų skydelio dalyje įrengtas milžiniškas ekranas prieš dešimtmetį galėjo atrodyti kaip modernios prabangos simbolis, bet šiandien didžiausia jo problema yra ne dydis ar vaizdo kokybė, o valdymas. Sistema valdoma specialiu centrinėje konsolėje įrengtu valdikliu, kuris, pasak V. Kudarausko, yra nepatogus ir netikslus.
„Milžiniškas ekranas yra valdomas tikriausiai pačiu prasčiausiu įmanomu būdu, kokį tik galima sugalvoti“, – kritikos negailėjo vedėjas. Norint pasirinkti reikiamą funkciją, pirmiausia tenka ją surasti meniu, o tuomet netiksliu valdikliu bandyti pataikyti į norimą ekrano vietą. Net automobiliui stovint tai nėra paprasta, o važiuojant naudotis sistema tampa dar sudėtingiau. Pasak apžvalgininko, tai vienas tų sprendimų, prie kurių ilgainiui galbūt ir galima priprasti, tačiau patogesnis jis dėl to netampa.
Patikimumas – vienas stipriausių argumentų
Pasak jo, ketvirtosios kartos „GS“ nepasižymi gausybe dažnai pasitaikančių brangių gedimų, kurie galėtų atbaidyti pirkėjus. Tiesa, silpnų vietų turi ir šis modelis: dėl nemažo automobilio svorio greičiau dėvisi kai kurie guminiai važiuoklės elementai, pasitaiko stoglangio sandarinimo gumų pažeidimų bei stringančių stabdžių suportų.
Vis dėlto didžiausią dėmesį perkant tokį automobilį reikėtų skirti hibridinei pavarai. Apžvalgininko teigimu, šios sistemos pasižymi ilgaamžiškumu ir net daugiau nei 250–300 tūkst. kilometrų įveikę automobiliai dažnai neturi rimtų problemų.
Didesnės ridos modeliuose gali būti sumažėjusi aukštos įtampos akumuliatoriaus talpa, tačiau tai dar nereiškia, kad visą bateriją jau būtina keisti. Svarbiausia prieš įsigyjant tokį sedaną patikrinti ne tik bendrą jo važiuoklės ar kėbulo stovį, bet ir hibridinės sistemos darbą bei akumuliatoriaus būklę.
Daugiau įdomių įžvalgų apie naudotą „Lexus GS“ išgirsite „Autopilotas“ reportaže, o laidą „Autopilotas“ žiūrėkite kiekvieną šeštadienį, 10:00 val. per TV6.
VISĄ „AUTOPILOTAS“ LAIDĄ ŽIŪRĖKITE ČIA:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
