Šią išvadą neseniai paskelbė „Transport & Environment“ (T&E) – įtakinga Europos aplinkosaugos organizacija, ieškanti būdų, kaip paversti žemyno mobilumą kuo žalesniu.
Daugiau naujienų iš automobilių pasaulio galite perskaityti „Automobilių naujienos“ rubrikoje.
Viskas paaiškėja įsigilinus į T&E atliktą tyrimą, kuriame buvo vertinamos grynojo HVO (hidrinto augalinio aliejaus) naudojimo išlaidos.
Tai dyzelino rūšis, išgaunama iš naudoto kepimo aliejaus bei žemės ūkio pramonės atliekų. Šiuos degalus į dyzelinių automobilių bakus galima pilti jau dabar – pavyzdžiui, BMW būtent jais pripildo iš gamyklos išriedančių naujų automobilių bakus.
Tačiau mokslininkų verdiktas negailestingas. Jie teigia, kad šie degalai tiesiog per brangūs, kad taptų masiniu raktu į tvaresnį mobilumą.
T&E skaičiavimais, automobilio eksploatacija naudojant HVO yra vidutiniškai 79 procentais brangesnė nei elektromobilio įkrovimas.
Europos Sąjungoje nuvažiuoti 100 kilometrų elektromobiliu vidutiniškai kainuoja 7 eurus, o norint tą patį atstumą įveikti deginant grynąjį HVO, teks pakloti jau 13 eurų.
Remdamasi šiais skaičiais, organizacija siunčia griežtą žinutę Europos Sąjungos institucijoms ir primygtinai reikalauja nepasiduoti Vokietijos ir Italijos spaudimui.
Šios šalys siekia sušvelninti vidaus degimo variklių draudimą po 2035-ųjų, siūlydamos automobilius, varomus pažangiais biodegalais, oficialiai prilyginti nulinei emisijai.
Trūksta žaliavų
T&E atkreipia dėmesį, kad pasaulyje paprasčiausiai nėra pakankamai atliekų, iš kurių būtų galima pagaminti reikiamą kiekį HVO.
Jei automobilių pramonės lobistams pavyks pasiekti savo, dėl ribotos HVO pasiūlos vairuotojai bus priversti griebtis dar brangesnių, mažiau ištobulintų biodegalų technologijų.
Tyrimo duomenimis, degalai, išgaunami iš komunalinių atliekų biomasės ar celiuliozės likučių, vairavimą paverstų prabanga – tai kainuotų nuo 80 iki 110 procentų brangiau nei kelionės elektromobiliu.
Tačiau kaina nėra vienintelis stabdys. Tyrėjai atkreipia dėmesį į momentą, kai HVO gamybai nebeužteks senos gruzdintuvės likučių ir saulėgrąžų aliejaus gamybos atliekų.
Perdirbimo procesų neįmanoma tvariai ir greitai išplėsti iki begalybės. Išaugus paklausai, gamintojai neišvengiamai pradės masiškai auginti tas pačias saulėgrąžas vien tam, kad jas paverstų degalais. Tą pačią akimirką visas šios technologijos „žaliasis“ charakteris subliūkš kaip muilo burbulas.
Automobilių pramonė – tik viena iš daugelio
Situaciją dar labiau aštrina konkurencija su kitais transporto sektoriais. Automobilių pramonė nėra vienintelė, nusitaikiusi į biodegalus. Aviacijos sektorius Europoje taip pat karštligiškai ieško tvarių sprendimų, o lėktuvų degalų tiekėjai turi milžinišką finansinę paskatą supirkti visus įmanomus pažangiuosius biodegalus.
Europos Sąjungos mandatas tvariesiems aviacijos degalams („ReFuelEU“) numato drakoniškas baudas už reikalavimų nesilaikymą – jos dvigubai viršija kainų skirtumą tarp iškastinio ir ekologiško lėktuvų kuro.
Nors iš pradžių aplinkosaugininkų pasipriešinimas ekologiškiems degalams gali atrodyti keistai, argumentai atskleidžia realų pavojų.
Šiandien tai gali būti puiki ir tvari alternatyva vairuotojui, turinčiam pilnesnę piniginę. Tačiau bandymas šią technologiją paversti masiniu kasdieniu standartu gresia finansiniais spąstais vartotojams ir abejotina nauda pačiai gamtai, kai vardan „žalumo“ bus beatodairiškai naudojami nauji žemės ūkio resursai.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
VALINKIT NAHUI ZALIEJI GAIDZIAI.
