REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS


Traukos lenktynių čempionatas – kadaise ypatingą žiūrovų trauką turėjusi automobilių sporto disciplina, kuri tam tikru laikotarpiu išgyveno aukso amžių. Nors susidomėjimas šia sporto šaka po truputėlį sugrįžta, tačiau pažvelgus į dalyvių parką, jame išvystume radikalius pokyčius.


Traukos lenktynių čempionatas – kadaise ypatingą žiūrovų trauką turėjusi automobilių sporto disciplina, kuri tam tikru laikotarpiu išgyveno aukso amžių. Nors susidomėjimas šia sporto šaka po truputėlį sugrįžta, tačiau pažvelgus į dalyvių parką, jame išvystume radikalius pokyčius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šimtus valandų garaže tūnojusius automobilius pakeitė modernūs analogai, kurie su gerokai mažesnėmis investicijomis, ketvirčio mylios atstumą įveikia kone tokiu pačiu tempu ar netgi greičiau. Tik nesupraskite to klaidingai. Technologinis progresas – džiuginantis ir sveikintinas, bet inžinerinio sumanumo bei pranašumo demonstracija ir jos samprata kaip reikiant pasikeitė. Kita vertus, ar vien dėl geras emocijas keliančių sentimentų vertėtų sustabdyti progresą? Ko gero, kad ne.

REKLAMA

Vis dėlto, ką tuomet reikėtų daryti su automobiliais, kurie prieš penkerius ar dešimtį metų stulbino žiūrovus? Vieni iš jų buvo išardyti, kiti – palikti likimo valiai, o štai šioje istorijoje pagrindinį vaidmenį atliekanti „Audi“ – atgimė iš naujo.




Iš kartos į kartą


„Audi“ markės automobiliai Lietuvos traukos čempionate niekada nebuvo ypatingai retas reiškinys, tačiau prieš dešimtmetį kone kiekvienose varžybose matytas „Audi S4“ universalas buvo įdomus dėl kitų priežasčių. Pavyzdžiui? Variklio.

REKLAMA
REKLAMA

2,2 litro darbinio tūrio, 5 cilindrų motoras su gigantiško „Precision Turbo“ turbokompresoriaus pagalba generuodavo maždaug 700 arklio galių. Šis rodiklis įspūdingai skamba net ir dabar, bet šio bolido pasitraukimo iš Lietuvos pirmenybių priežastis yra susijusi ne tik su naujos kartos automobilių teikiamais privalumais.




„Viskas prasidėjo dar 2013 metais, kai aš buvau pirmame kurse. Tuomet mano tėtis, Romualdas Norvilas, sudalyvavo paskutinėse drago lenktynėse. Nors varžybose jis dalyvavo su automobiliu, kurio variklis veikė tik keturiems iš penkių cilindrų, jis pasiekė pakankamai gražų rezultatą – ketvirtį mylios įveikė per 10,3 sekundės“, – sėkmingą sezono pabaigą prisimena Mantas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA



„Pasibaigus 2013 metų sezonui, mano tėtis nusprendė parduoti bolidą, kurį puoselėjo nuo 2006 metų. Vis dėlto, dabar tik reikia džiaugtis, jog tuomet neatsirado rimtai susidomėjusių pirkėjų ir tokių darbų vertintojų.“, – pasakoja vaikinas.


„Iki šiol prisimenu kaip su tėčiu važiuodavome į garažą, jog galėtume prie jos dirbti, matydavau kiek laiko, energijos, nervų, pinigų iš mūsų šeimos skirdavo į šia mašiną. Galiausiai, susiklostė tokia situacija...  Tėvai laimėjo aukcione namą ir taip atrado geresnį tikslą į kurį galėjo investuoti. Todėl perėmiau šį sportinį bolidą ir tokiu būdu išsaugojau tėčio kurtą projektą.“, – pasakoja Mantas.

REKLAMA



Atvirkštinė progresija


Nugalėjus jaunatviškam maksimalizmui, sekanti akimirka priminė tą karčią ir užknisančią realybę: „Įsigijus automobilį, aš tuo metu neturėjau nei tiek žinių, nei finansų, nei noro užsiimti automobilių sportu. Juolab, turint tokį automobilį iš pradžių reikėjo mokėti jį valdyti, o išmokus tai – imtis tolimesnių investicijų, kurios, tiesą sakant, buvo sunkiai suvokiamos“, – pirmąsias sportinės „Audi“ eksploatacijos dienas prisimena Mantas.


Vaikinas pripažįsta, jog stulbinančia akceleracija pasižymintis ratuotis maždaug vienerius metus stovėjo praktiškai nejudinamas: „Mašiną įsigijau būdamas antro kurso studentu. Finansinės galimybės buvo apribotos. Tuomet nebuvau pakankamai pasiturintis iškarto tęsti projektą, todėl teko mėgautis tuomet turėtam ir legenda tapusiam trečios kartos „Golf“ su 1,9 dyzelininiu varikliu.   “, – studentavimo laikus prisimena Mantas.

REKLAMA



Jeigu pirmieji metai padėjo apšilti kojas ir suprasti kas, kaip ir kodėl, įsibėgėjus trečiajam studentavimo kursui užstrigę ledai po truputėlį pradėjo judėti į priekį: „Atsirado daugiau laisvo laiko, įsidarbinau dvejuose darbuose, pradėjau sportuoti  lengvąją atletiką ir galiausiai – sugrįžau į garažą, kur galėjau tęsti tėčio projektą“, – pasakoja Mantas.


Sudėliojus visus už ir prieš, ir nusprendus, jog sportinė „Audi“ turi sugrįžti prie gamyklinių parametrų, pirmasis ir svarbiausias darbas buvo naujo kėbulo paieškos: „Teko įsigyti naują, nes senojo kėbulo tiesiog nebuvo įmanoma prikelti už jokius pinigus. Viskas buvo išpjaustyta, išlengvinta, pagrindinės rėmo konstrukcijos pažeistos, tad galiu tik pasidžiaugti, jog naują kėbulą pavyko rasti už juokingai mažą sumą – 1100 litų. Žinoma, kėbulą gavau be variklio, greičių dėžės, kompiuterių ir reikalingų laidų“, – atvirauja Mantas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA











Vaikinas iškart priduria, jog pradėjęs dažniau lankytis garaže, šeimos ir draugų rate didžiulio palaikymo nesulaukė. Galbūt taip įvyko dėl mano priimtų sprendimų. Kol visi savo automobilius lengvino ir bandė tobulėti automobilių sporte, aš elgiausi atvirkščiai – automobilį sunkinau ir lėtinau“.


Vis dėlto, kol artimiausi bičiuliai ir šeimos nariai į šią Manto veiklą žiūrėjo skeptiškai, vaikinui vis tiek pavyko atrasti keletą bendraminčių, kurie ištiesė pagalbos ranką: „Iki šiol esu neapsakomai dėkingas Dainiui, kuris vienintelis tuo metu mane palaikė, padėjo laikyti abu kėbulus pas jį garaže, suteikė įrankius, savo žinias ir kartu su juo iš seno kėbulo į naują perkėlėme variklį, restauravome nuo 0 visą važiuoklę ir mechaniškai atlikome visus darbus tik jo dėka“, – padėką savo bičiuliui išsakė Mantas.

REKLAMA





Jeigu visa tai buvo galima pavadinti pirmuoju etapu, antrasis ir sekantys automobilio prikėlimo etapai buvo ne ką mažiau sunkūs.


Daugelį interjero detalių vaikinas įsigijo iš kito pažįstamo, Tomo, o štai kitas bičiulis, Marius, beveik dvejus metus praleido tvarkydamas „Audi S4“ kėbulą. Galiausiai, paskutine stotele tapo Valdo Šunoko dirbtuvės, kuriose, beje, šis automobilis gana dažnai lankėsi, kai automobilis dar priklausė Manto tėčiui.


Jeigu visa tai buvo galima pavadinti pirmuoju etapu, antrasis ir sekantys automobilio prikėlimo etapai buvo ne ką mažiau sunkūs.

REKLAMA

Daugelį interjero detalių vaikinas įsigijo iš kito pažįstamo, Tomo, o štai kitas bičiulis, Marius, beveik dvejus metus praleido tvarkydamas „Audi S4“ kėbulą. Galiausiai, paskutine stotele tapo Valdo Šunoko dirbtuvės, kuriose, beje, šis automobilis gana dažnai lankėsi, kai automobilis dar priklausė Manto tėčiui.





Pradėtų viską iš naujo


Ne vienerius metus trukęs, pastangų, nervų ir pinigų pareikalavęs projektas. Visa tai skamba taip, lyg su juo norėtųsi kuo greičiau atsisveikinti ir neatsigręžti atgal, bet Mantas visus potyrius, susijusius su šiuo projektu vertina per kitą prizmę.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Jeigu klaustu manęs, ar pradėčiau viską iš naujo, atsakyčiau teigiamai. Toliau tęsčiau visą šitą darbą, nesvarbu kiek reikėtų investuoti. Šiandien šis automobilis mūsų šeimoje yra jau 15 metų. Atsisėdus už vairo ir spustelėjus greičio pedalą, šypsena veide kyla lygiai taip pat greitai kaip ir greičio rodyklė prietaisų skydelyje“, – pabrėžia Mantas.




„Džiaugiuosi juo, nes tai – palikimas vaikams, gal ir anūkams. Greitų bolidų dabar netrūksta. Tiesiog užtenka pažvelgti į „Audi RS3“, „Audi RS6“ ar „Audi RS7“ – labai greiti automobiliai, spaudžia prie sėdynės taip pat kaip ir mano senolė, bet jie nesuteikia tokių emocijų kaip manoji „Audi S4“. Bus labai smagu, kai po kelių dešimtmečių vaikai ar anūkai iš senelio garažo galės išsivaryti „Audi S4“, o užvedus variklį spėlioti kurio oktano kuras čia pilasi“, – juokdamasis pasakoja Mantas.

REKLAMA

„Būtent šio modelio, Vokietijos automobilių pardavimų puslapiuose, kainos tik kyla, o ir 2.2 litro turbininis variklis ir „Quattro“ pavara šiame kėbule itin reta“, – išskirtinumus atskleidžia Mantas.


„Manau, kad visos investicijos nuo 2006 metų mums atsipirks su kaupu, nes ateityje šis modelis išlaikys aukštą vertę. Kita vertus, ar tai būtų hobis jei įsigyčiau ir važinėčiau su nauju, galingu automobiliu, kurio kaina anksčiau ar vėliau kris vis tiek? Kam jį tobulinti jei jis greitas ir naujas, o perspektyvos atrodo mažos. Nežinau kaip bus ateityje, bet būtent šiuo metu žmonės vertina klasiką... O mano turimas automobilis būtent tai ir yra . Klasika su legendiniu varikliu.“

REKLAMA


https://www.youtube.com/watch?v=FYZczhq9o5o


Siekia išlaikyti autentiškumą


Ne vieną kartą grandiozines permainas išgyvenusi „Audi“ šiomis dienomis atrodo, beveik taip pat, lyg vakar būtų nukelta nuo tralo, atvykusio iš Vokietijos.


„Aš tikrai stengiausi išlaikyti originalumą. Jei nematytume variklio skyriaus ir to priekinio bamperio, manau niekas neatskirtų, jog šitam automobiliui kada nors buvo kažkas daryta. Originali išores apdaila, vidus taip pat visiškai originalios detalės, nėra jokių „drakono“ elementų“, – pasakoja Mantas.

REKLAMA
REKLAMA



„Žinoma man neužteko eilinių dalykų. Aš norėjau, kad šiame automobilyje būtų elektra valdomos ir šildomos „Recaro“ sėdynės, originali apdaila iš anglies pluošto ir visos šiam modeliui priklausančios salono detalės.“


Vis dėlto, pastabesni praeiviai ir jūs (skaitytojai) iškart turėjote atkreipti į priekinę dalį, kurioje matyti didžiulis suslėgto oro aušintuvas. Būtent jis šiame automobilyje yra vienintelis suflerius, leidžiantis suprasti, jog ką tik pro šalį pravažiavo neeilinė „Audinė“.




„Vienintelis dalykas, ko nepavyko išlaikyti – priekinio buferio. Vien dėl per didelio aušintuvo, nes tiesiog nepavyko pritaikyti originalaus buferio. Žinoma, galėjome pjauti originalų buferį pusiau, bet tuomet automobilis atrodytų baisiau. Kitas variantas – dėti mažesnį aušintuvą ir vėl mažinti variklio galią. Nors man, iš tiesų, atrodo labai gražiai ir dabartinis“, – pasakojimą užbaigia Mantas.


Net ir siekdamas išlaikyti autentiškumą, Mantas turi pasižymėjęs keletą punktų, kuriuos norėtų realizuoti artimiausioje ateityje.


„Tam, jog galėčiau linksmiau tęsti keliones viešajame eisme, man reikėtų susimažinti turbiną, nes šiuo metu ji užsipučia per vėlai. Taip pat norėčiau patobulinti ir pakeisti išmetimo bei įsiurbimo kolektorius vien dėl estetinio vaizdo. Nors jie atlieka savo paskirtį iki pat šiol be jokiu priekaištų atlaiko esamus krūvius. Dėl išorės, iki pilnos laimės trūksta reguliuojamo aukščio ir kietumo amortizatorių. Pastarieji automobiliui suteiktų stabilumui posūkiuose“, – pasakojimą baigia Mantas.


REKLAMAAutobilis.lt
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų