Prekės ir pinigai (I)
Apytikriai prieš trisdešimt metų elektra (1 kv) normaliam žmogui kainavo 4 kapeikas, o bažnyčiai - 11 kapeikų. Kadangi anais tarybiniais laikais į bažnyčią vaikščiodavo tamsūs žmonės, jiems apšviesti tekdavo sunaudoti daugiau energijos. Elementari aritmetika. O štai šiais laikais į bažnyčią vaikšto net komunistai, todėl viskas apsivertė aukštyn kojom ir viskas beprotiškai brangsta, politikai deda ant rinkėjų, rinkėjai ant politikų, ir paskui visi TV kanalai aptarinėja PADĖTĮ respublikoje. Klaiku.
Pavyzdžiui, tais laikais degtukų dėžutė kainuodavo vieną kapeiką, o dabar – dešimt centų. O kapeikos su centu lyginti jokiu būdu negalima. Kapeiką visas pasaulis gerbė, o cento – niekas, net latviai.
Taigi buhalteris, kuris uždirbdavo per mėnesį 75 rublius, galėdavo nusipirkti krūva degtukų dėžučių. O fabriko darbininkas, kuris per mėnesį uždirbdavo apie 200 rublių? O melžėja – 150-200 rublių? O vairuotojas – 200-250? O traktorininkas, kuris per javapjūtę be poilsio dienų užkaldavo iki 400 rublių? Juk tai tūkstančiai degtukų dėžučių. Skeptikas pasakytų, jog ir dabar traktorininkas gali nusipirkti degtukų, bet tai ne visai tiesa. Paprasčiausiai tas traktorininkas seniai nedirba, nes neturi traktoriaus, o jeigu ir turi, tai traktorius be ratų, o traktorininkas be smegenų – pragėrė arba koks nors psichas tarpuvartėje išmušė. O jeigu nepragėrė, tai vis tiek degtukų nepirks, nes jie šiais laikais nebegražūs ir niekas nebekolekcionuoja degtukų dėžučių etikečių.
Tiesa, gydytojai ir mokytojai tais laikais irgi uždirbdavo nedaug, maždaug kaip pensininkai: 100–120 rublių per mėnesį. Bet nestreikuodavo ir negrasindavo nemokyt ir negydyt. Mokytojai laisvalaikiu augindavo galvijus (vaikai visais laikais buvo galvijai, todėl mokytojai įgydavo įgūdžių), o gydytojų spintos lūždavo nuo moldaviško konjako „Belyj aist“ (12 rb) ir daktariškos dešros (vienas kilogramas – 2 rub. 10 kap.). Kartais daktarams mokėdavo kyšius knygomis (apie 30 kap.) arba plokštelėmis (mažo formato 70 kap, didelio - 1,20 rub.). Nežinia kodėl daugelis daktarų turėdavo kooperatinį butą, kuris anuomet kainavo 7000-8000 rublių. Pagalvokite, kiek degtukų dėžučių išeitų!
Kadangi tarybiniai žmonės buvo auklėjami būti dorais piliečiais ir paisyti moralės normų, anuomet visos pramogos būdavo brangesnės negu būtiniausios prekės. Pavyzdžiui, šnicelis valgykloje kainuodavo 32 kapeikas, o saldainių (batonėlis) kilogramas -1 rublis 40 kapeikų. Savaime suprantama, kad žmogus mieliau pirkdavo šnicelį, o ne saldainius, ir niekad nesirgdavo kraujotakos ligomis arba cukralige. Be to, šnicelis ir prie degtinės gerai, kuri kainuodavo 3,62 rub. (Vodka), o Ekstra - 4,12 rub. Jeigu labai skaudėdavo galvą rytojaus dieną, žmogus pirkdavo aspirino: už 6 kapeikas visas pakelis su dešimčia tablečių. Tiesa, ne visi mėgdavo gerti degtinę, tarybiniais laikais per televizorių, kuris kainuodavo 630 rublių (Tauras) nerodydavo reklamų apie kepenų cirozę, todėl daugelis lakdavo vyną, kuris (pavyzdžiui, „Gintaro krantas“) buvo pigus (92 kap.) ir skanus. Tiesą sakant, televizorius anuomet apskritai nieko nerodydavo, išskyrus VDR serialą „Raudonieji alpinistai“, kuriame buvo atskleista neva fašistinėje Vokietijoje veikusių vokiečių komunistų pogrindinė veikla. Be abejo, nebuvo ten jokių komunistų, bet serialas buvo neblogas, nes pagrindiniai veikėjai nuolat laipiodavo po Alpes, turėdavo daug virvių ir kitokios gražios, dalykiškos, tokios apsitrynusios alpinistiškos įrangos su visokiom sagtim ir užraktais, o tokie dalykai „veždavo“ net ir tarybiniais laikais.
Tiesa dar būdavo serialas „Keturi tankistai ir šuo“, bet ten daugiau šunų mylėtojams, nes filme rodytas šuo Šarikas buvo labai protingas, o vokiečiai idiotai. Nuobodybė.
Kai televizorius nieko nerodydavo, žmonės eidavo į kiną, nes bilietas tekainavo 20 kapeikų. O štai, pavyzdžiui, sekcija „Freda“, toks šlykščios trydos spalvos niekam nereikalingas baldas, kainuodavo 500 rub. Be abejo, daugelis rinkdavosi kiną, tai yra, dvasinę, o ne materialinę kultūrą, kadangi kine rodydavo indų filmą „Drambliai mano draugai“, visa salė draugiškai bliaudavo, o po seanso į lauką išėję vyrai krapštydavo akis ir sakydavo, kažkas į akį įkrito, arba, kad jie miegojo, tai dabar taip žiovauja, kad net ašaros trykšta, bet iš tikrųjų tai bliaudavo visi išsijuosę, nes ten nušaudavo labai išmintingą dramblį, ir tada toks senis su šlepetėm penkias valandas dainuodavo prie to dramblio, būdavo šlykštu iki koktumo, o vis tiek, - dvasinga ir visa kita.
Kai gerai pagalvoji, tai ir bažnyčių apšvietimas matyt dėl to kainuodavo brangiau. Dėl dvasingumo. Na, ką apšviesdavo elektra tais laikais paprasto žmogaus namuose: stalą, ant kurio paklotas laikraštis už tris kapeikas, kepeninės (Šuns džiaugsmas, kilogramas 1,60 rub.) dešros gabalas ir vodkos butelis su cigarečių „Jūratė“ (18 kap.) pakeliu. Argi daug elektros tokiam vaizdui sunaudosi? O štai bažnyčioje – Dievas ir visa kita, ten jau energetikams reikia pasidarbuoti iš peties. Todėl ir kainuodavo bažnyčiai elektra 11 kap, o ne 4 kap., kaip paprastiems žmonėms. O juodaskverniai vėliau sugalvojo, kad tai komunistų kerštas, ateistų persekiojimas ir panašiai. Istorijoje daug baltų dėmių, bet geriau įsižiūrėjus – paprasčiausias majonezas ant žemėlapio. Valgė koks nors kvanktelėjęs istorikas ir pridrabstė, o paskui – saugumas ir taip toliau.
