Dėvėdamas kompresinę kaukę berniukas kartu su tėčiu įeina į ligoninę ir apkabina tuos, kurie jį ištraukė iš rusofašistų pasėtos mirties nagų. Dar prieš metus septynmetis Romanas kone be gyvybės ženklų gulėjo reanimacijos skyriuje. O gydytojai net nedrįso ką nors prognozuoti.
„Apie 40 procentų kūno paviršiaus nudegimų, iš jų 35 procentai – gilūs. Tokie nudegimai pažeidžia visus audinius, įskaitant kaulus. Taip pat buvo sunkių kvėpavimo takų nudegimų“, – pasakoja Lvivo ligoninės anesteziologas Jarema Beznisko.
Mama neišgyveno
Romano tėtis Jaroslavas pasakoja, kaip jo sūnus ir žmona pateko į masinį apšaudymą Vinycioje ir atsidūrė ugnies spąstuose. Apie šią tragediją vyras sužinojo per žinias. Pernai liepą jo šeima lankėsi pas močiutę. Tą lemtingą dieną Jaroslavo žmona ir sūnus buvo pas gydytoją medicinos centre netoli Karininkų namų. Tada rusofašistai ciniškai smogė miesto centrui, žuvo 26 žmonės.
„Parašiau žmonai, paklausiau, ar viskas gerai, bet žinutė liko neperskaityta. Romanas buvo iškart surastas, nes jis sugebėjo papasakoti apie save. Man telefonu pranešė, kad Romanas yra kritinės būklės, bet gyvas, o Halios tebeieškojo. Trečią dieną DNR rezultatai parodė, kad ji rasta, bet yra mirusi“, – pasakoja Romano tėvas Jaroslavas Oleksivas.
Berniukas be sąmonės išvežtas į Lvivą, ten kelias dienas medikai bandė stabilizuoti jo būklę. Vėliau sunkiai sužeistą vaiką sutiko priimti viena didžiausių Vokietijos ligoninių. Iš Dresdeno atvykę medikai Romaną išgabeno reanimacijos automobiliu. Sąmonę vaikas atgavo tik po dviejų savaičių.
„Aš mačiau palatą, tėtį. Paklausiau jo – ar mes vis dar Ukrainoje? Jis atsakė – ne, mes jau užsienyje. Šiek tiek nuliūdau, bet žinojau, kad dar grįšime“, – sako nukentėjusysis Romanas Oleksivas.
„Papasakojome jam, kad mama mirė. Žinoma, jam buvo sunku tai suvokti. O pakeisti mamą sunku – to nepadarysi, kad ir kiek norėtum. Bet, be abejo, stengiuosi jį apgaubti meile, kad jis jaustų, jog gyvenimas tęsiasi, ir norėtų gyventi toliau“, – teigia Romano tėvas Jaroslavas Oleksivas.
O toliau – ilgas gydymas. Medikai pamažu ištraukė nuolaužas iš berniuko kūno, šalino nudegusią odą ir transplantavo naują. Per metus vaikas iškentė daugiau nei 30 operacijų. Romanas mokosi iškart dviejose mokyklose, pradeda sportuoti, grįžta prie savo pomėgių.
Laukia ilga reabilitacija
Gydytojai sako, kad berniuko dar laukia ilga reabilitacija.
„Galime daryti įvairią randų plastiką, o kartu ir šlifavimą, plaukų persodinimą. Vis dėlto dabar didžiausia problema yra ne randai. Pirmiausia turime visiškai atkurti dešinės rankos funkcionalumą“, – tvirtina Lvivo ligoninės chirurgė Lesia Strilka.
„Jis nori groti akordeonu. Mums reikia pasistengti, kad jis galėtų suspausti kumštį. Juk Romanui grojant reikia spausti klavišus. Antroji svarbi užduotis – pėdos terapija“, – sako Lvivo ligoninės kineziterapeutas Serhijus Chuda.
Romanas nusprendė padovanoti ligoninei savo teniso stalą. Pagalvojo, kad čia jis bus naudingesnis: „Vienu metu mankštinama koja, ranka ir nugara. Noriu, kad ir kiti galėtų žaisti ir mankštintis.“
Ligoninėje – ir tas, kuris nepabijojo vežti Romano tūkstantį kilometrų iš Ukrainos. Vokiečių paramedikas Ukrainoje sužinojo, kad Romanas jau išrašytas. Ir negalėjo praleisti progos su juo susitikti.
„Labai malonu jį matyti, džiaugiuosi, kad jis jau namie. Jis labai stiprus. Tai buvo ypatingas atvejis mūsų brigadai. Kelias buvo sunkus, pacientas kritinės būklės, trūko deguonies – bet mums pavyko. Netrukus atsiųsime jam staigmeną. Tikiuosi, kad jis apsidžiaugs ir bus laimingas“, – pasakoja „Artesans ResQ“ paramedikas Jonathanas Vinke.
Romanas jau grįžo į mokyklą, vėl pradėjo lankyti šokius. Tuo pat metu tęsia ir reabilitaciją. Berniukas sako, kad dabar jo misija – neatlygintinai daryti gerus darbus.
„Mano svajonė jau išsipildė. Ačiū, kad mane išgelbėjote“, – atvirauja nukentėjusysis Romanas Oleksivas.
Daugiau apie tai – vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
