• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Ne kartą esu mėginęs pats sau atsakyti į klausimą, kuo skiriasi mano susipažinimas su žmonėmis Lietuvoje nuo analogiško ritualo Vakarų šalyse (arba su vakariečiais Lietuvoje). Be abejo, nedidelėje šalyje, kurios viešoje erdvėje turbūt neegzistuoja tikras vienas kito nepažinojimas, susipažinimas veikiau yra ritualas, kurio esmė yra virtualios pažinties pavertimas realiu susitikimu ir bendravimu.

REKLAMA
REKLAMA

Didelėse šalyse (arba jose veikiančiose anoniminės ekspertizės grupėse) egzistuoja tikras vienas kito nepažinojimas, todėl susipažinimas jose man visada atrodė kažkoks šventiškesnis ir tikresnis. Ilgai laužiau galvą, kuo skiriasi šis ritualas ten ir čia, kol pagaliau susivokiau, kad esama dviejų esminių skirtumų.
Vakariečiai paprastai iškart įsidėmi vardą ir pavardę žmogaus, su kuriuo susipažįsta. Todėl nenuostabu, kad, tarkim, amerikiečiai, niekada nesidrovi dar kartą paklausti tavo vardo ir pavardės. Tuo tarpu mes tiek susitelkiame į savo personą bei atrodymą, jog retai iš pirmo karto įsidėmime naujojo pažįstamo vardą, jau nekalbant apie pokalbio ir kito asmens detales.

REKLAMA

Beje, visą šitą nuoširdžiai taikau ir sau pačiam – man teko daug ir atkakliai su savimi dirbti, kol pradėjau įsidėmėti žmogaus vardą ir kreipti dėmesį į jį, užuot vien mandagiai šyptelėjęs, bet tuo metu galvojęs apie kažką, kas visiškai atsieta ir nesusiję su situacija.

O kitas esminis skirtumas yra žvilgsnis į akis. JAV visada jauti, kad kiekviena gyvenimo ir darbo akimirka yra tiek vertinga, jog negali būti įsitikinęs, kad tikrai netrukus vėl išvysi žmogų, su kuriuo susipažinai. Ką gali žinoti, gal tai pirmas ir paskutinis susitikimas su juo. Tad nejaugi jis nevertas to, kad jūsų akys susitiktų, o veidai nuo tos akimirkos taptų atpažįstami? Tai didelio miesto patirties elementas.

REKLAMA
REKLAMA

Lietuvoje paprastai širdies gilumoje netikima, kad tu iš tikrųjų gali nepažinoti žmogaus – juk visi jie kažkur matyti ar girdėti. Kita vertus, beveik netenka abejoti, kad su didžiąja dauguma nors kiek svarbesnių viešojo gyvenimo veikėjų anksčiau ar vėliau vėl teks susidurti – šalis juk maža, tad niekas čia iš tikrųjų nebrangina pažinties.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tame, kad susipažinome, nėra jokio stebuklo. O kur tu pasislėpsi? Anksčiau ar vėliau tave pamatysiu, jei ne čia, tai kitur – tokia yra nedidelės šalies logika. Didelėje ir internacionalizuotoje Vakarų visuomenėje viskas yra kitaip. Ten suvoki žmogaus vertę ne tik todėl, kad joje tiesiog fiziškai sunkiau dar kartą tiesiogiai susitikti ir pasidžiaugti bendravimu (todėl ir brangini akimirką), bet ir todėl, kad ji gerokai labiau persiėmusi moralinio individualizmo vertybėmis, įskaitant ir pagarbą svetimai individualybei bei suvokimui, kad kito žmogaus veidas yra skirtas ne tam, kad nusuktum nuo jo akis.

REKLAMA

Kitaip tariant, Lietuvoje man yra tekę daug kartų patirti tą, ką ne kartą išgyveno daugelis mūsų – rankos atkišimą nusukus žvilgsnį ir jau žiūrint į ką nors kitą, greičiausiai artimesnį arba psichologinio komforto daugiau teikiantį asmenį. Nežiūrėjimas į veidą žmogaus, su kuriuo sveikiniesi arba susipažįsti, reiškia tik viena – tavosios egzistencijos nepripažinimą.

REKLAMA

Šiuo požiūriu galima atskirti atpažinimą nuo pripažinimo. Jei eini gatve ir matai žmogų, kuris prašo tavo pagalbos arba kreipiasi į tave mandagiai klausdamas, kaip surasti ieškomos gatvės, gali elgtis įvairiai – nuo mandagaus sustojimo ir atsakymo iki galvos nepasukimo link jo ir ėjimo toliau, lyg nieko nebūtų įvykę.
Pirmuoju atveju pripažįsti kito žmogaus egzistencijos faktą ir reaguoji į jį. Į mus tiesiai ir atvirai žvelgiančios akys bei besišypsantis veidas yra kita egzistencija, kurią mes turime pripažinti. Juk kreipimasis į mus jau savaime yra mūsų egzistencijos pripažinimas, tad kodėl mes neturėtume atsakyti tuo pačiu užmegzdami nedeklaratyvų, momentinį, bet žmogiškai prasmingesnį akimirkos dialogą už visas įmanomas politines programas bei deklaracijas?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bet jei mes nereaguojame arba piktai burbtelime kažką apie savo užimtumą ir nenorą arba negalėjimą padėti, tai reiškia, kad mes atpažįstame kitą žmogų kaip fizinį objektą bei situacijos duotybę, bet nepripažįstame jo kaip savarankiškos ir unikalios egzistencijos. Galima pažinti ir atpažinti, bet sykiu nepripažinti.
Tad spėju, jog esama sąlyčio taškų ar net didelių bendrybių tarp nežvelgimo į veidą ir akis sveikinantis, paduodant ranką bei susipažįstant, viena vertus, ir nesustojimo bei neatsakymo žmogui, kuris klausia jūsų, kaip surasti kavinę arba ieškomą gatvę, kita vertus. Bendrasis vardiklis yra svetimos individualybės unikalumo (t.y. vienkartiškumo tiek pasaulyje, tiek ir mūsų gyvenimo patirtyje) bei jos savarankiškos egzistencijos nepripažinimas.

REKLAMA

Kita vertus, nežiūrėjimas į akis ir veidą sveikinantis bei bendraujant anaiptol netrukdo nužiūrinėti žmogų nuo galvos iki kojų jam šito nepastebint (o kartais ir matant). Kibus žvilgsnis ir demonstratyvus kito žmogaus apžiūrinėjimas – pradedant gašliu moters judesių sekimu ir baigiant mėginimu atspėti apžiūrinėjamojo statusą bei būklę (ar užsienietis, ar turtingas, ar fiziškai stiprus, ar menkas, ar pasimetęs ir kažko ieškantis, ar savimi pasitikintis ir ramus) – yra viso labo tik kita tos pačios monetos pusė.

REKLAMA

Nežiūrėjimas į akis ir veidų susitikimo vengimas prašyte prašosi slapto kito žmogaus nužiūrinėjimo todėl, kad už abiejų veiksmų slypi instrumentiškas santykis su žmogumi. Mums reikia ne žmogaus, o jo atliekamos funkcijos, jo veikloje slypinčios galimybės, turto, statuso ir galios kiekio, kurį mes įgytume jo dėka.
Žmonės vieni kitų nemato ir negirdi tada, kada jiems vieni iš kitų reikia kažko konkretaus ir apčiuopiamo. Sykiu kada jie jaučia savo nesvarbumą ir nereikšmingumą toje visuomenėje, kurioje gyvena. Jei nesi vertas pagarbos savo paties akyse, tai ir kitą manysi esant tik situacijos atsiųstą ir netrukus tau būsiantį nereikalingą asmenį. Vadinasi, viskas yra tarpusavyje pakeičiama. Unikalių ir nepakeičiamų nėra.

Kodėl tad tokie žmonės turėtų džiaugtis vienas kito egzistencija ir dalintis ja? Kam tada žvelgti vienas kitam į akis ir šypsotis?           

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų