• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kad kiek, ir Lietuvos baleto pasakojamos rusų literatūros klasiko Levo Tolstojaus romano „Ana Karenina“ baletinės versijos pagrindinei herojei būtų neprireikę pulti po traukinio ratais – vietoj Lietuvos baleto primarijų Vronskio vaidmeniui pakviestas Baltarusijos baleto akademijos auklėtinis, šiuo metu Didžiajame teatre Varšuvoje dirbantis Maksimas Vojtiul taip pat sunegalavo, tad kurį laiką atrodė, jog Kareninų šeima turės progą gyventi „ilgai ir laimingai“.

REKLAMA
REKLAMA

Vis dėlto prieš savaitę repertuare prie penktadieninio (12-04) „Anos Kareninos“ spektaklio atsirado nauja pavardė. Tai Antonas Piastechinas, jau šmėkštelėjęs naujajame „Silfidės“ pastatyme tarp antraeilių atlikėjų – palankiai susiklėsčius aplinkybėms, jo artistinės akcijos iškart šoktelėjo aukštyn.

REKLAMA

Šio šokėjo, jau antrą sezoną dirbančio Lietuvos baleto trupėje, biografija netrukus, matyt, paaiškės, nes jo debiutas paliudijo jį turint pakankamai ištvermės ir artistinių galimybių kurti šiuolaikinės choreografijos su saikingais klasikinio šokio elementais vaidmenis.

Aukštas šokėjas neblogai įsiminė vaidmens tekstą – mizanscenos su baleto personažais vyko sklandžiai, galbūt ne visi ryškesnės formos reikalaujantys judesiai buvo tinkamai įgyvendinti, bet artistiniu požiūriu Piastechino herojus pasirodė pakankamai įtikinamas. Prisimenant impulsyvų, jausmingą, kiek berniokišką Nerijaus Juškos Vronskį, Piastechino herojus pasirodė brandesnis, santūresnis, tačiau gana aistringas, duetuose gebantis parodyti įsiliepsnojusią meilę Anai, o monologuose neblogai perteikdamas herojų apnikusias jausmų audras, atskirais atvejais ryškiais gestais suradęs ir tinkamą, dramatiškai pasiteisinusį, jaudinantį kontaktą su Arvydo Šulčio diriguojamu orkestru.

REKLAMA
REKLAMA

Neblogai Piastechinas pasirodė ir kaip partneris – menkiau pavyko tik viena kita duetinė kombinacija, prislopinusi Anos ir Vronskio jausmų proveržius.



Vronskis – Anton Piastechin. Vronskis – Anton Piastechin, Ana – Olga Konošenko. Martyno Aleksos nuotraukos



Vronskis – Anton Piastechin. Vronskis – Anton Piastechni, Ana – Olga Konošenko. Martyno Aleksos nuotrauka

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Spektaklyje vis dėlto labiausiai atsiskleidė Olgos Konošenko artistinė pažanga – tai, berods, jau trečiasis šokėjos spektaklis, ir aiškiai matyti, kad vaidmuo tampa svarbiu jos kūrybinės biografijos puslapiu. Iš pradžių kukli, kiek sutrikusi (ne kaip artistė, bet kaip personažas), Konošenko Ana palaipsniui įgauna vis raiškesnių, intensyvesnių štrichų, geba aiškiai išgyventi tuos jausmus, į kurių sūkurį buvo patekusi Tolstojaus romano herojė. Šokėja atskleidžia Aną apėmusią aistrą, įtikinamai perteikia jos dvejones, mėginimą su meile Vronskiui kovoti, ieškant šiltesnių Karenino jausmų ir jų nesulaukiant. Prieš Kareniną juntama kaltė, netikrumas dėl pasirinktos meilės Konošenko vykusiai pabrėžiamas smulkiomis vaidybinėmis detalėmis – pavyzdžiui, nuolat nežymiai taisoma šukuosena.


REKLAMA


Vronskis – Anton Piastechin, Ana – Olga Konošenko. Kareninas – Edvardas Smalakys, Ana – Olga Konošenko. Martyno Aleksos nuotraukos

Puiki, netgi sukrečianti scena – iš Italijos parskubėjus namo, pas sūnų: artistė tiesiog pulsavo nerimu, nekantra, jausmų proveržiais; visų šiame epizode dalyvaujančių artistų dėka ši scena tapo tikrąja spektaklio kulminacija.


REKLAMA


Ana – Olga Konošenko, Serioža – Aleksejus Fadejevas. Martyno Aleksos nuotraukos

Intensyviai Konošenko išgyveno ir sceną operoje, ir spektaklio finalą, su reikiamu dvasiniu užtaisu Anos biografijoje padėjusi iškalbingą tašką – vaizdingai susmukdama po menamai artėjančio traukinio ratais.

Anos personažo blaškymąsi tinkamai išryškino Edvardo Smalakio Kareninas. Artistas suteikia jam daugiau žmogiškų spalvų, parodo jo meilę, prieraišumą Anai – taigi, leidžia geriau suprasti tragiško Anos pasirinkimo priežastis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA



Ana – Olga Konošenko. Martyno Aleksos nuotraukos

Plastiškai, raiškiai savo nedidelio vaidmens trajektoriją brėžė Živilė Baikštytė-Betsi – muzikaliais judesiais, turiningomis veido išraiškomis – dėl vis dar nerimą keliančio gripo tuštesniame nei įprasta teatre buvo galima persėsti arčiau, ir iš pirmosios eilės matyti įdomias, spektaklio audinį turtinančias artistines reakcijas. Šis Aleksejaus Ratmanskio spektaklis iš viso mūsų baleto repertuaro kaip tik ir išsiskiria smulkiais artistiniais potėpiais, savita vaizdų poetika, prislopinta spalvų gama, efemeriškų vaizdo projekcijų ir konkrečių, apčiuopiamų, tačiau butaforiškumą apšvietime slepiančių daiktų derme, ypatinga lengvų kostiumų audinių kuriama plastika. Gaila, kad spektaklyje šlubuoja choreografinio sinchroniškumo reikalaujančios – pirmojo veiksmo puotos ar lenktynių antrojo veiksmo pradžioje – scenos.   

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų