• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

(Tęsinys, ankstesnes dalis galite perskaityti čia: Id., IId., IIId.)

Kai pradėjau ieškoti darbo svetur sukurpiau anglišką savo CV versiją. Tiesa, kitaip nei lietuviškame gyvenimo aprašyme, skiltyje „Pageidaujamas darbas” įrašiau žodžius Any job. Ir pradėjau dairytis po svečių šalių darbo tinklapius. Labiausiai viliojo Skandinavijos šalių darbo rinka, tuo tarpu britų salos pernelyg negundė – 1000 eurų į rankas net ir bjaurioje situacijoje neatrodė kažkoks stebuklas. Viena vakarą žmona paklausė: „Klausyk, pabandyk permesti mintyse savo draugus, kur užsienyje darbuojasi. Gal jie galėtų tau kuo nors padėti.“. Na taip, tokių žmonių mano aplinkoje buvo, bet jie dar prieš gerą dešimtmetį nusėdo Didžiojoje Britanijoje, o ten, kaip jau minėjau, kelti kojos didelio noro neturėjau. Na, buvo tarp pažįstamų vyrų vienas individas, kurį žinojau dirbant Norvegijoje. Bet ten tik pažįstamas iš jaunystės barų, devintas vanduo nuo kisieliaus. Buvau jį sutikęs prieš metus Lietuvoje viename iš prekybos centrų, tai tuomet tik persimetėme keliomis frazėmis ir išsiskirstėme net telefonais neapsikeitę. Vardo jo irgi neatsiminiau, tad „Facebook“ platybėse surasti šią personą irgi jokių galimybių.

REKLAMA
REKLAMA

Vieną tradicinį prasiskolinusio bedarbio rytą namuose graužiamas jau atsirandančio kaltės jausmo prieš šeimą gėriau kavą, kai suskambo telefonas. Koks tai nežinomas numeris. Kelti, nekelti? Gal pikti kreditoriai skambina? Velniop, nuo likimo nepabėgsi. Atsiliepiau. Ir tuomet pasigirdo to Norvegijoje dirbusio vyruko (vardan elementarios etikos pavadinkime jį kokiu nors Laimiu), balsas. „Sveikas Almantai. Čia toks Laimis. Atsimeni, kadaise baruose pasiausdavome, o po to aš į užsienius visokius važinėt pradėjau, Norvegijoje dabar gerą pusmetį atbūnu.Klausyk, aš dabar Lietuvoje ir man tavo, kaip specialisto, pagalbos reikia. Jei nesunku, užsirašyk mano adresą, užlėk prie progos.“ – išpyškino seniausiai matytas pražuvėlis. Tą akimirką pagalvojau, kad čia kažkoks Dievo ženklas. O jei paprasčiau, kaimiškai kalbant, kaip aklai vištai grūdas. Aš džiugiai susitariau su Laimiu pasimatymui tą pačią dieną. Paskambinau vienam prieteliui (automobilio tuo metu dėl suprantamų priežasčių jau neturėjau) ir išmeldžiau nuvežti į gretimą miestelį. Kad pagal lietuvišką supračių nebūčiau blogai įvertintas, pakelės parduotuvėje nupirkau ir stipresnio gėrimo butelaitį.

REKLAMA

Po valandėlės, gretimame mieste jau mindžiukavau prie dviaukščio daugiabučio, dar kartą paskambinau Laimiui, kad jis primintų laiptinę. Mane jis pasitiko išėjęs į lauką. Pliurpalas toks pats, kaip ir prieš dešimtį metų. Tiesa, penkios dešimtys metų savo padarė – vyrukas pasipuošė šiokiu tokiu pilvuku. Be to mūsų susitikimo dieną jis buvo lengvai susišiaušęs, nes jį kamavo lengvos pagirios. Netoliese puikavosi nebaigtas statyti namas, tačiau vyras dabar gyveno daugiabučiame su senute mama. Namo statybas vyras užmetė po skyrybų. „Kiek man tos vietos čia reikia, kai pusę metų svetur atbūnu.“ – teisinosi Laimis.

REKLAMA
REKLAMA

Namuose mus pasitiko konkreti betvarkė. Lagaminai, iš užsienio atvežti kompiuteriai ir baldai riogsojo per pusę nenaudojamo kambario. Tiesa, kitame viengungiškame kambarėlyje tilpo net padori muzikos studija. Mat Laimis pagal savo studijų laikų profesiją – muzikantas. Jis puolė rodyti man savo stiprintuvus, sintezatorius ir visą kitą ūkį. „Žinai, to ką turiu aš, net Zvonkus neturi“ – šypsojosi. Vyriokas sakė, kad kiekvienais metais vis šį tą parsiveža iš Europos šiam ūkiui, kad galėtų jaustis „kietas“.

Šneka lyg ir sukosi (liežuviai pasmailinti pas mus abu), prasukome sėdėdami buteliuką, o aš vis dar kažkaip nepaklausiau, kaip ten su galimybėmis rasti darbą išsvajotoje Norvegijoje. Na, nepatogu kažkaip po daugybės metų susitikus imti ir užsipulti žmogų. Nors kambaryje garsiai grojo „Modern Talking“ (įsivaizduojate, koks išbandymas tai buvo senam alternatyvios muzikos pasaulio atstovui, t.y. man), aš kantriai laukiau tinkamo momento, kad pradėti rimtesnę šneką. Tačiau Laimiui koją pakišo vakarykštė diena – jis kaip reikiant apkaušo, tad nutarėme, kad dėl mano pagalbos gal geriau pašnekėsime rytoj, blaiviomis galvomis. „O man irgi reikės tavo pagalbos.“ – išpyškinau. „Almantai, visuomet. Prašau, padėsiu, kuo tik galėsiu.“ – plačia šypsena atsakė mano pažįstamas. Išsiskirstėme. Ir manęs jau laukė diena, kai bent šis tas tikrai paaiškės...  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų