Kaišiadoryse gyvenantis V. Brazys daugeliui kraštiečių yra žinomas kaip Kaišiadorių kolekcionierių klubo vadovas. Tačiau socialiniuose tinkluose Virginijų kai kurie žino kaip tinklaraščio „Brazių šeima. Kelionių istorijos“ autorių.
Kartu su šeima vyras pradėjo keliauti 2015 metais, kai šiek tiek ūgtelėjo dukros. Pašnekovas sako, kad kartu su žmona jie apskritai niekada nebuvo namisėdos:
„Esame nenuoramos savo natūra. Kai vaikai paaugo, man būnant kolekcininkų klubo vadovu į galvą šovė mintis 2015 metais aplankyti visus Kaišiadorių piliakalnius. Kartu su vietos verslo centru ėmėmės šio projekto ir apvažiavome visus regiono piliakalnius, ant kurių iškėlėme Lietuvos, klubo vėliavas ir viską aprašėme.
Taip vėliau šovė kita mintis – šį projektą galime išplėsti kartu su šeima, nes piliakalnių visoje Lietuvoje yra bent apie tūkstantis. Šiuo metu kartu esame aplankę jau 400 piliakalnių, ant kurių yra iškilusi mūsų šeimos vėliava. Visi jie aprašyti, o visas keliones žmonės gali stebėti ir apie jas skaityti socialiniuose tinkluose.“
Nusijuokus, kad, tikėtina, jog visai netrukus nebebus Brazių šeimai ir ko pamatyti, Virginijus nusišypso, kad kol kas su šeima jie yra išsikėlę vieną tikslą – 500 piliakalnių jie dar aplankys penkiese, o po to, kai dukroms prasidės rimti mokslai, žiūrės pagal situaciją.
„Kiekvienais metais piliakalnių sąrašas vis pasipildo, kadangi tai – nesibaigiantis reiškinys ir, dėkui Dievui, istorikai dirba. Nusprendėme, kad 500 piliakalnių aplankysime dar kartu, o vėliau jau paleisime dukras, nes prasidės mokslai, kur didelis krūvis, o mokytis gerai reikia“, – paaiškina.
Gerumas gerumu
Be to, šiuo metu Virginijus su žmona Reda bei dukromis Emilija Marija, Elena Marija ir Elžbieta Marija lanko ne tik piliakalnius, bet ir pačias įvairiausias vietas. Štai visai neseniai sėdę visi į mašiną jie aplankė Kaune esančias balandžių bei žuvų augintojų turgavietes. Virginijus pasakoja, kad čia atmosfera niekuo neprimena Gariūnų ar bet kokio kito turgaus, kuriame parduodamas maistas, drabužiai.
„Į šias vietas renkasi balandininkai ir žuvų augintojai. Tie žmonės mus nustebino savo šiluma, gyvenimo spalvingumu, vertybėmis. Tai – jų savotiškas pomėgis. Smagu buvo susipažinti su pusamžiais vyrais, kurie, pavyzdžiui, balandžius nuo mažens augina“, – nusišypso.
Pašnekovas pasakoja, kad malonių žmonių jie savo kelionėse sutinka kone nuolat. Kas nors vis pakviečia į svečius, vaišina kava ir saldumynais ar pietumis arba apdovanoja gerumu:
„Nedažnai sutinkame piktus žmones. Yra buvę atvejų, kai neleido pereiti kiemo, išvarė, tačiau tai tik vienetai, kuriuos skaičiuojant užtektų dar bent kelių rankos pirštų. Nors dažnai tenka girdėti, kad lietuviai pavargę, pikti, tačiau viskas priklauso nuo savęs. Jei ateini su šypsena, gerumu, mandagiai sveikiniesi, taip tave ir kiti pasitinka.“
Kone labiausiai įstrigusi sutiktuvių istorija nutiko visai neseniai. Ėję lankyti 400-ojo piliakalnio kelyje jie sutiko 80-metį vietos gyventoją. Kol šeima prasibrovė pro užleistą pievą iki piliakalnio, per šį laiką senolis su traktoriumi nušienavo šeimai kelią atgal ir vėliau dar pasidalino istorijomis apie lankomą kraštą.
„Šviesuolių visur yra pilna, reikia tik nepatingėti jų paieškoti, pakalbinti. Aišku, kartais būna nuošalesnės vietos, keliukai, tad sunku sutikti kažką kelyje, tačiau istorijų apie vietas ieškome ir patys, ir kiti pasidalina.
Pavyzdžiui, nuvykus į Jiezną yra toks stalius, kuris tau gali valandų valandas pasakoti istorijas, faktus. Dažniausiai mūsų kelionės būna sportiniu režimu, tad neretai būna laimė kažką sutikti. Per vieną dieną esame aplankę apie 18 piliakalnių, tad čia ne šiaip sau pasivaikščioti miesto gatvelėmis, bet suvažinėti po 400-500 kilometrų per dieną. Anksčiau dar bandėme keliauti su draugais, tačiau dėl tempo dažniausiai keliaujame tik su šeima“, – dalinasi.
Turi 1 tikslą
Paklaustas, ar nuo tokio tempo dukros nepavargsta, kaišiadorietis juokauja: „Pavargsta. Dažnas klausimas jų būna – „kas vakarienei“ ir „kada namo“, o mes dar būnam tik išvažiavę.“
Šiemet Virginijaus žmona yra išsikėlusi tikslą aplankyti visus Kaišiadorių rajono akmenis, kurių jau pusę jie yra aplankę. Praėjusiais metais, švęsdamas 54-ąją gimimo dieną, vyras buvo įamžinęs ir visus Kaišiadorių rajono kryžius, vėliau surengė parodą, pakvietė draugus, kuriuos vaišino lietuvišku sūriu ir šaltinio vandeniu.
„Šiemet gimimo dienos proga norėjau pasidaryti iššūkį – 55 tylos valandos Merkio upe. Būčiau pasileidęs vienas su valtimi Merkiu be interneto, tyloje, 55 valandoms. Deja, bet operacija šiek tiek apkartino planus, tačiau galbūt pavyks kitąmet ir bus galima iššūkį pavadinti 56-omis tylos valandomis.
Taip pat norėčiau padaryti projektą ir 60 puodelių kavos kiekvienoje Lietuvos vietovėje. Nuvažiuočiau į skirtingus miestelius ir kavinukėje išgerčiau kavos, pasakočiau savo istorijas. Praėjusį rudenį ir dar vieną projektą buvau įgyvendinęs – nufotografavau visus Kaišiadorių rajono tiltus, kurių yra išlikę pačių įvairiausių“, – dalinasi savo planais edukacijas kitiems rengiantis vyras.
Kiekvieną savo patirtį V. Brazys stengiasi kuo išsamiau aprašyti turėdamas vieną tikslą – paskatinti kuo daugiau lietuvių nerti į keliones Lietuvoje. Be to, tokių istorijų rašymas Virginijui yra savotiškas vaikystės svajonės išpildymas:
„Vaikystėje mano svajonė buvo žurnalistika, tad su branda, tikriausiai, ir vėl atėjo noras rašyti. Dalinamės savo kelionėmis dėl to, kad parodytume, kiek visko yra visai šalia mūsų. Dažnai žmonės dėkoja ir sako, kad visą gyvenimą šalia gyveno, o nepastebėjo.“
Vyras džiaugiasi, kad jų šeimos pasakojimai ir potyriai skatina kitus lietuvius keliauti gimtinėje. Be to, neretai tenka išgirsti ir keistai skambančia frazę iš kitų, kad „kam reikia važiuoti, jeigu galima viską „Google“ pamatyti“. Į tokį klausimą Virginijus visuomet atsako, kad galima, tačiau tuomet ir atostogauti rinkitės internete.
Ką rekomenduoja pamatyti?
„Dažnas žinome, kas yra Ispanijoje, Turkijoje, bet nežinome, kas yra šalia namų. Jeigu bent vienas žmogus paskaito ir nuvažiuoja mums iš paskos, tai mums jau yra pergalė. Dažniausiai nevertiname to, ką turime šalia.
Paprastas pavyzdys – Trakai. Visi drožiame tiltu į pilį, o už kelių šimtų metrų į dešinę yra senieji pilies griuvėsiai, bet niekam jie neįdomus, nebent netyčia kas nors užklysta. Net ir kalbant apie Vilnių, visi lipa į Gedimino kalną, Trijų kryžių kalną, bet, mano žiniomis, Vilniuje yra bent apie 17 piliakalnių, kurie, žinoma, sunkiai pasiekiami ir reikia pavargti, kad būtų galima užlipti.
Lankyti galima ne tik piliakalnius, bet ir saugomus medžius, kryžius, akmenis. Esame darę projektą „Atverk bažnyčios duris“, nes dažniausiai jos būna užrakintos arba sunkiai aplankomos dėl vykstančių apeigų. O čia buvo galima užeiti, užlįsti už altoriaus, nusileisti į požemius, pakalbinti kunigą ir jau visai kitaip istoriją girdi. Dažnas man sako, kad viską galima pamatyt „Google“, bet užtat prisiliesti, pačiupinėti, pamatyti savo akimis – čia jau kitas reikalas“, – kalba toliau V. Brazys.
Paklaustas, ką rekomenduoja pamatyti kitiems, Virginijus sako, kad tai – sudėtingas klausimas, kadangi kiekvienas turi atrasti tai, kas jam yra svarbu, savita.
„Turbūt neišrasiu nieko naujo, bet rekomenduoju pamatyti Merkio ir Nemuno santaką, Sudargo piliakalnius, daugelį bažnyčių. Nuvažiuokite į Ukmergę, ten daugybė nuostabių dalykų, į Vilnių, Lazdijus, Zarasus, Alytų. Apie kiekvieną vietą galima visko pripasakoti, bet kiekvienas turi vis tik atrasti savo“, – atsako.
Brazių šeima sako nemėgstanti lankyti masinių turistinių vietų. Joms jie turi net atskirą pavadinimą – „parketinės“. Vyras pasakoja, kad jiems kur kas įdomiau lankyti nuošalias, nutolusias, nepaliestas vietas. Be to, neriant į keliones neretai žaidžia ir sentimentai.
Pašnekovas pastebi, kad žmonės lanko artimųjų gimtines, kur patys augo, leido vasaras. Aplanko ir vietas, kur atrado savo mylimuosius ar keliavo vaikystėje. Viena tokių sentimentalių vietų Virginijui yra Merkio upė.
„Kiekvienais metais ja plaukiu ir kiekvienais metais ji vis kitokia. Kitokie ir įspūdžiai. Visada grįžtu išsivalęs galvą, pailsėjęs. Kiekvienas turime atrasti savo Lietuvą. Vieniems patinka bažnyčios, kitiems dvarai. Turime daug bičiulių, kurie mielai lanko pažintinius takus, dvarus.
Reikia atrasti kelionėse malonumą, gauti dvasiai pramogą, kad grįžtum pailsėjęs, o ne pavargęs. Tai yra tarsi terapija, daug geriau nei sėdėti tarp keturių sienų. Aišku, kiekvienam savo, bet kelionės mūsų šeimai yra tikra atgaiva“, – nusišypso.
P.S Kiek galima su tais idiotiškais pavadinimais žaisti. Negi tokia ribota žurnaliūgų fantazija - šablonas pastovus.
