Jei pasitvirtintų gandai apie tai, kad Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Čen Iras ruošiasi savo įpėdiniu skirti jauniausiąjį sūnų Kim Čen Uną, šis režimas taptų pirmąja istorijoje komunistine dinastija, praktiškai tolygia „komunistinei monarchijai“. Lieka tik 2 klausimai: ar Kim Čen Uno kandidatūrą parems partijos senbuviai, ir dar svarbiau – ar jam pritars Kinijos vadovai, kurie šiandiena jau tapo faktiniais Šiaurės Korėjos maitintojais.
Paslaptingi vizitai
Šiaurės Korėja drąsiai gali vadintis paslaptingiausia pasaulio valstybe. Niekas tiksliai negali pasakyti, kas iš tiesų vyksta jos vidiniame gyvenime. Visa informacija, pasiekianti Vakarus ir netgi Rusiją – nepatvirtinti gandai ir pabėgėlių pasakojimų nuotrupos. Griežtai laikydamasis šių paslaptingumo tradicijų, Šiaurės Korėjos diktatorius „Brangusis vadas“ Kim Čen Iras, per pastaruosius 3 mėnesius jau 2 kartus inkognito lankėsi Kinijoje. Abu kartus jis, žinoma, vyko savo patikimuoju specialiuoju traukiniu (kitokios tarpvalstybinės transporto priemonės Kim Čen Iras nepripažįsta). Abiejų vizitų faktą Kinijos valdžia patvirtindavo gerokai pavėluotai, argumentuodama, kad svečias turi teisę laikyti savo apsilankymą paslaptyje.
Svarbiausias klausimas, kilęs pasaulinėje žiniasklaidoje: kokiu tikslu „Didžiojo vado“ Kim Ir Seno sūnus lankėsi Kinijoje? Viena aišku – jis be abejonės prašė gausesnės kinų ekonominės pagalbos ir investicijų į specialiąją ekonominę zoną, kurios pasienyje su Kinija jis taip iki šiol ir nesukūrė. Kur kas labiau intriguojanti žinia buvo ta, kad kartu su „Brangiuoju vadu“ į Kiniją vyko ir jo sūnus – „Puikusis draugas“ Kim Čen Unas. Jei ši informacija teisinga, tai gali reikšti tik viena – Kim Čen Iras vyko į Kiniją pristatyti savo įpėdinio ir gauti Kinijos vadovų palaiminimą. Kaip tvirtina kai kurie istorikai, tai – sena tradicija: Korėjos valdovai nuo seniausių laikų turėdavo gauti Kinijos imperatorių palaiminimą savo įpėdinių karūnavimui.
Bene įdomiausia yra tai, ar Šiaurės Korėjos diktatoriui užtenka tik pristatyti sūnų, ar kiniečių pritarimas yra privalomas? Jei teisingas yra pastarasis spėjimas – reiškia Pchenjano veiksmai patvirtina jau keletą metų vyraujančią Kinijos dominavimo tendenciją, kuri perauga į naują etapą – faktinę Šiaurės Korėjos vasalystę.
Būtinoji pagalba
Kinija šiandien yra praktiškai vienintelė Šiaurės Korėjos prekybinė partnerė: prekyba su Kinija sudaro 3 mlrd. USD, iš bendros 3,8 mlrd. USD Šiaurės Korėjos užsienio prekybos apyvartos. Jau nekalbant apie tai, kad visas Šiaurės Korėjos metinis vidaus produktas tesiekia 13 mlrd. USD (Jungtinių Tautų duomenimis). Visa prekyba tarp abiejų šalių vyksta vos ne vienintele transporto arterija per Jalos upę.
Ištisą dešimtmetį Kinijos vadovybė bandė įtikinti Šiaurės Korėją bent jau iš dalies perimti „mišrų“ kapitalistinį – komunistinį ekonomikos modelį, tačiau Pchenjanui toks variantas greičiausiai pasirodė tikru čiučche idealų išniekinimu. Dar 2002 m. abi šalys pasirašė sutartį, pagal kurią, Kinijos pasienyje, Pchenjanas turėjo sukurti Dandongo specialiąją ekonominę zoną, kurioje būtų sudarytos galimybės Kinijos investicijoms, bet šis šventvagiškas projektas Šiaurės Korėjos pusėje taip ir nebuvo įgyvendintas.
Tačiau prekyba – yra prekyba, o Pchenjanui kur kas svarbiau iš Pekino kaulyti neatlygintinos pagalbos – maisto produktų, statybinių medžiagų bei žinoma – pinigų. Pirmiausia, pagalbos reikia tam, kad prieš partijos suvažiavimą „Brangiojo vado“ valdiniams būtų galima padalinti bent po truputį ryžių (šventė kaip, ne kaip). O dar ir armiją reikia maitinti... Ir galiausiai, nemokšiškos finansų reformos ir sausros išdavoje Šiaurės Korėjai šiemet gresia toks badas, kokio šalis nematė bent 15 metų.
Trečias brolis
Gandai, kad Kim Čen Iras ruošiasi perleisti valdžią, bene pirmą kartą pasklido 2008 m. rugpjūtį, kai paaiškėjo, kad „Brangusis vadas“ patyrė infarktą. Pirmiausia buvo paplitusi nuomonė, kad valdžią paveldės jo svainis – Čen Song Tekas, visagalės Nacionalinės gynybos tarybos vadovas. Tačiau, atrodo, kad tapti įpėdiniu 63 metų Čen Song Tekas jau per senas.
Sekančiu eilėje į sostą buvo vyriausiasis „Brangiojo vado“ sūnus – 38 metų Kim Čon Namas, tačiau koją jam pakišo aistra lošimui. Pasak gandų, jis beveik neišlenda iš kazino Makao (Kinija). Be to, prieš keletą metų jis tiesiog šventvagiškai suteršė tėvo vardą, kai su padirbtu Dominikos pasu mėgino įvažiuoti į Japonija, kur tikėjosi įgyvendinti seną svajonę – aplankyti Disneilendą.
Viduriniojo sūnaus – 28 metų Kim Čon Čolo kandidatūra apskritai nebuvo svarstoma, nes pasak gandų, tėvas jį laiko pernelyg „mergaitišku“ (belieka spėlioti, ar tai užuomina į jo lytinę orientaciją). Štai ir liko tik „trečias brolis“ – Kim Čen Unas. Kaip ir apie visus kitus Šiaurės Korėjos dinastijos atstovus, apie jį žinoma labai mažai. „Šviežiausioje“, Vakarų spaudoje pasirodančioje nuotraukoje jam – 11 metų. Šiuo metu jam 26 (pasak kitų šaltinių – 27).
Kiek žinoma, jis studijavo anglų, prancūzų ir vokiečių kalbas Berno tarptautinėje mokykloje Šveicarijoje. Pasak šeimyną jau palikusio virėjo japono, jaunajam Kimui patinka slidinėti, jis yra puikios fizinės formos, yra aistringas NBA ir Jean-Claude'o Van Damme'o gerbėjas. Tačiau svarbiausia – jis atrodo ir elgiasi visai kaip tėvas.
Valdys regentai
Manoma, kad „Puikusis draugas“ sosto įpėdiniu turi būti paskelbtas iškilmingame partijos suvažiavime (daugiau nei 30 m. neregėtas renginys). Tačiau tiek tiksli suvažiavimo data, tiek ir jo rezultatai, kaip ir viskas Šiaurės Korėjoje, į Vakarų spaudą kol kas neprasisunkė. Žinoma tik tiek, kad keletą savaičių prieš suvažiavimą, mažieji partijos bosai turėjo patvirtinti savo ištikimybę „Brangiajam vadui“ Kim Čen Irui (na, kuo ne monarchija?).
Daugelis Tolimųjų Rytų ekspertų teigia, kad Kim Čen Unas yra pernelyg jaunas tapti pilnaverčiu diktatoriumi, todėl jo kandidatūrą turėtų teigiamai priimti partijos vadovybė, tikėdamasi, kad tėvo mirties atveju (tokiais atvejais monarchai turi madą mirti netikėtai greitai), „senoji gvardija“, vadovaujama aukščiau minėto Nacionalinės gynybos tarybos pirmininko, taps „ištikimais ir išmintingais“ jaunojo vado patarėjais. Štai jums ir jaunas monarchas, ir patyrę regentai.
Tuo pat metu galima manyti, kad panašių minčių kyla ir Pekino vadovybei. Juk kinai Kim Čen Iro įpėdinio dvarui taip gali skubiai surasti ne ką prastesnių patarėjų būrį. Vien tai, kad „Brangusis vadas“ keliavo gauti palaiminimo į Pekiną jau verčia abejoti, kas turės daugiau įtakos tolesnei Pchenjano politikai – „senoji gvardija“ ar siuzerenai Kinijoje?
O laimingi ir čiučche idėjomis (vietoje ryžių) sotūs korėjiečiai jau gieda būsimąjį vadą šlovinančias giesmes (šalies mokyklose tai privaloma) ir maištauti prieš šventą komunistinį sostą nesiruošia. Kaip pareiškė vienas pabėgėlis (netyčia užtikau jo pasisakymą Pietų Korėjos spaudoje), liaudis laukia karo, bet net ir kilus karui maištauti niekas nesiruošia. Pasak jo, kiekvienas šiaurės korėjietis ir taip žino, ką jis norėtų ramiai nušauti, pasinaudojęs suirute.
