„Niekas pasaulyje šitiek nemeluoja, kiek valstietis“ – sako sena Sumatros žmonių patarle.
Taigi, kodėl valstietis meluoja? Ar meluoja tik Sumatros valstietis? O kaip – lietuvis valstietis? O jeigu jis – „runkelis“, kaip tada? Pasak J. Scotto, meluoja ne tik Sumatros valstiečiai - tiesa nėra atvirai išsakoma net ir labai liberaliose visuomenėse. Socialinės etiketo ir mandagumo normos dažnai reikalauja tam tikru laipsniu aukoti savo pažiūras ir įsitikinimus gerų, nuoseklių, prasmingų santykių vardan. Iš daugelio – kone visų žmonių – jų vieša socialinė veikla reikalauja išvystyti tam tikras socialinio paklusnumo normas; kas tai bebūtų: vergo - vergvaldžiui, tarno – šeimininkui, samdomo darbuotojo – darbdaviui... Meluoju, vadinasi, esu.
Kuo skaudesnis dominavimas, tuo didesnis melas. Iš senovės Indijos išlikę šaltiniai liudija vergvaldžių nusiskundimus: „O Bhante, jau tie mūsų vergai… daro vieną, kalba kitą, o galvoja trečią... Matydami šeimininką, jie pakyla, paima daiktus iš jo rankų, nusilenkdami ir pagarbiai kreipdamiesi, kiti tuo metu pristumia krėslą, vėduoja vėduokle, mazgoja šeimininko kojas, taigi daro viską, kas turi būti daroma. Bet šeimininkui pasišalinus, jie nė nežvilgtelės nei jei aliejus išsilieja; nė nepasijudins, net jei šeimininkui gresia šimtais ar tūkstančiais skaičiuojama žala…”
Viešumoje, šeimininko akivaizdoje, atliekamas ritualizuotas šou. Tikrasis gyvenimas verda užkulisiuose - čia liejasi neapykanta, šaukiamasi Dievo keršto ir svaidomasi prakeiksmais, kuriamos apokaliptinės keršto vizijos. Rašytiniuose šaltiniuose likę vergų raudų, jų monologų epizodai: „Teateinie ta diena! Teateinie ta diena! Jau girdžiu vežimų gaudesį! Jau regiu ginklų švytėjimą! Viešpatie! Paskubink tą dieną, kai rimbo kirčiai ir smūgiai, skausmas ir gėla apims baltuosius žmones, ir kai grifai draskys jų kūnus, kai šie gulės gatvėje negyvi! Viešpatie! Suteik man malonę išgyventi iki tos dienos ir regėti, kai baltieji žmonės kris pašauti kaip vilkai, kuomet jie išeina iš miško alkani!”
Kalbama, kad JAV Pietų valstijose juodaodžių bendruomenės šventė Titaniko katastrofą kaip įvykį, reprezentuojantį baltojo žmogaus nesėkmę. Dominuojanti klasė dažniausiai puikiai žino apie slaptą pyktį. Ką jie daro – galbūt seka, persekioja ir baudžia? Galbūt piktinasi, auklėja, moko sakyti tiesą? Anaiptol – klastinga aukštuomenė pergudravo paiką vergą ir naivų valstietį – suvaidinusi nustebusią, naivią ir nekaltą, leido jam pašūkauti ir pašėliot.
Senovės Romoje, kai per dievo Saturno šventę vergai keletą dienų galėjo neklausyti šeimininkų, netgi tariamai jiems įsakinėti. Prancūzijoje buvo populiari „juokų” arba „bepročių” diena, švęsta netrukus po Kalėdų. Triukšminga minia susirinkdavo bažnyčiose - žemiausio rango dvasininkai, bažnyčios tarnai ir pasauliečiai persirengdavo išvirkščiais skarmalais, vaizduodavo minią laiminančius vyskupus, traukdavo psalmes ir maldas parodijuojančias nešvankias dainas, smilkydavo skudurėliais ir odos gabaliukais.
Toks, nors ir laikinas, išėjimas iš kasdienės elgsenos rėmų, visuotinai priimtų elgesio taisyklių atmetimas, padėdavo kasdieniniame gyvenime palaikyti socialinę discipliną, iškęsti prievartą, nuoskaudas ir neteisybes. Kaip teigia Barrington Moore:„Išsivadavimo fantazijos ir keršto vizijos tam tikra prasme padeda išsaugoti esamą dominavimą, kadangi kolektyvinė energija yra išbarstoma santykinai nereikšmingai ir nekenksmingai retorikai ir ritualams“.
Ir nėra čia jokios egzotikos. Norint išvysti tokius ritualus, nebūtina vykti į Sumatrą, Somalį, arba Haitį. Nebūtina laiko mašina persikelti į 18 amžiaus pradžios Luizianą ar Šiaurės Karoliną. Tereikia patogiai įsitaisyti ant sofos ir įsijungti Laisvą ir Nepriklausomą Kanalą, kur visame gražume vyksta „Auksinių svogūnų“ ceremonija.
Kai ilgėja dienos, kai nutirpus sniegui pasimato pirmoji žolė, kyla noras kažką nuveikti – nuplaut langus ir išmest seną šlamštą iš namų, ir išvien su atgimstančia gamta kažką norisi kažką (o galbūt - viską) pradėti iš naujo, kai pavasaris pavojingai sujaukia protus, darosi nejauku ir nesaugu, tuomet galingo, nors nematomo režisieriaus ranka duoda ženklą – metas!
Tebūnie – leiskim liaudžiai išsiliet, atsikratyt visus metus kaupto įniršio ir pykčio. Tegu šoka ir šėlioja, tegu švenčia valdžios vyrų nesėkmes, parodijuoja jų gyvenimus, tegu šaiposi ir įžeidinėja, teišlieja savo pyktį - saugiai, pagal iš anksto surežisuotą scenarijų. Valdžios vyrai tyliai iškęs šią trumputę nemalonią procedūrą, nes ji – kaip skiepai – reikalinga tam, kad visus metus būtumei sveikas ir saugus; simbolinis teisingumas bus atkurtas, viskas grįš į savo vietas ir gyvenimas tęsis po senovei – toks, koks ir buvo – su neteisėtom privilegijom, savivale, neteisybe, pažeminimu ir skausmu...
O kai širdys vėl prisipildys sielvarto ir nevilties, kai nubudęs pavasaris provokuos drąsiems veiksmams, o tada, - tada bus jau kita balandžio 1-oji, dar viena „Auksinių svogūnų“ ceremonija. Šis saugus ir gerai surežisuotas mini maištas, A.Valinsko žodžiais, tai politikų ir tautos vienybės šventė, tai tiesos akimirka.
Perfrazuojant seną Sumatros patarlę – tai diena, kai valstietis nemeluoja.
