teatras

Mėnesį laiko viešėjęs ir  dirbęs Venesueloje, Nacionalinio operos ir baleto teatro baleto primarijus Nerijus Juška  grįžo į Lietuvą. Ir nors įspūdžiai iš kelionės patys geriausi, prisipažįsta, kad nostalgija ne kartą buvo aplankiusi. Labai ilgėjosi savo draugų ir Lietuvos merginų, kurioms Venesuelos merginos, kad ir kokios temperamentingos ir šiltos bebūtų, prilygti negali.

Šiandien jo, vieno garsiausių visų laikų šalies aktorių, įdomaus žmogaus, miesto garbės piliečio Donato Banionio Panevėžio gatvėse nebesutiksite. Gyvena jis sostinėje ir jau senokai viešėjo Juozo Miltinio dramos teatre. 87-erių metų garbusis Donatas Banionis didelių problemų ir negalių nekamuojamas dabar ramiai gyvena Vilniuje, arčiau sūnaus šeimos.

Aktoriams darbuotis, kol kiti poilsiauja, – ne naujiena, juk jie daugiausia pluša savaitgaliais ir vakarais. Bet vasarą, kai visą Lietuvą užlieja karščio, tingulio ir laisvo laiko banga, net didžiausi darbštuoliai ieško progų pasidžiaugti atostogomis. Tokie yra ir teatro „cezario grupė“ aktoriai – vasarą jie spėja ir pailsėti, ir pradžiuginti kurortų lankytojus savo spektakliais.

Liepos 31 d., sekmadienį, 17 val. Visų Šventųjų bažnyčios parapijos salėje (Pylimo g. 50, Vilnius) praėjusiais metais kūrybinės veiklos 50-metį paminėjęs Vilniaus kultūros centro Senjorų teatras pristatys spektaklio „Graborius“ premjerą. Lietuvos autorių dramaturgiją aktyviai puoselėjančio teatro scenoje žiūrovai išvys nuotaikingą lietuvišką komediją, pastatytą pagal to paties pavadinimo teatro vadovo bei režisieriaus Vytauto Mikalausko debiutinę pjesę.

Artėjančiam naujam kūrybiniam sezonui Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) rengia septynias premjeras suaugusiems ir vaikams abiejose ‒ Didžiojoje ir Mažojoje salėse bei pusmetį veikiančioje teatro studijoje. Rugpjūčio pabaigoje startuojantis sezonas pirmiausia kvies žiūrovus į Jono Vaitkaus režisuotą suomių dramaturgo Juhos Jokelos veikalą „Fundamentalistas“, kurio skaitymai vyko pavasarį. Šis kamerinis spektaklis bus rodomas teatro studijoje, kurioje telpa apie pusę šimto žiūrovų.

Šių metų rudenį vyksiančiame tarptautiniame Vilniaus teatro festivalyje „Sirenos“ žadama parodyti naujausią Eimunto Nekrošiaus dramos spektaklį „Kaligula“ su vienais garsiausių Rusijos teatro ir kino aktoriais Jevgenijumi Mironovu ir Marija Mironova pagrindiniuose vaidmenyse. Šiuo spektakliu Vilniaus teatro „Meno fortas“ kūrybinė grupė užbaigė šio sezono darbus Italijoje vykusiame „Villa Adriana“ tarptautiniame festivalyje.

Kultūros ministerijoje pasibaigė konkursas Valstybinio jaunimo teatro vadovo vietai užimti. Konkursą laimėjo vienintelis kandidatavęs ir iki šiol teatrui vadovavęs aktorius bei režisierius Algirdas Latėnas. Pretendentas turėjo parengti Valstybinio jaunimo teatro penkerių metų perspektyvinę kūrybinės veiklos programą, atspindinčią teatro nuostatuose numatytų tikslų bei uždavinių įgyvendinimą.

Šeštadienio vakarą ir naktį į sekmadienį Vilnius vėl pakvietė kultūringai naktinėti. Penktojoje „Tebūnie naktis!“ nuo sutemų iki aušros miestelėnams ir sostinės svečiams miegoti neleido per 100 nemokamų renginių Vilniaus meno erdvėse – galerijose, teatruose, muziejuose, taip pat bažnyčiose, parkuose, aikštėse ir net Neries pakrantėje. Tradiciniai jaunimo itin mėgstami „Tebūnie naktis!“ renginiai – šokių pamokos po atviru dangumi.

Kai paskambinau aktoriui Mariui Jampolskiui, jis paskubėjo mane užtikrinti: „Nebaisus aš, nebaisus...“ Ir tikrai nebaisus – net labai mielas ir simpatiškas. Beje, ne mums vienoms. Kavinėje aptarnavusi padavėja visą laiką į aktorių žvilgčiojo susižavėjusiomis akimis. Nors Marius, beje, to net nepastebėjo... Mariau, jums šiais metais sukaks 33-eji. Vien teatro vaidmenų suskaičiavau apie 25, o dar vaidmenys kine, televizijoje... Ar bent spėjate išsimiegoti? Šiuo metu labai saugau savo miegą.

„ Gimsti su veideliu, kurį tau duoda tėtis ir mama, o išeini iš šio pasaulio su veidu, kurį pats užsitarnauji. Ir aš galvoju, gal dar spėsiu prieš išeinant pasižiūrėti, koks tas mano veidas,“ – sako aktorė Eglė Gabrėnaitė (60m.). Ir todėl ji šiandien tokia, kokia yra. Niekada nebandžiusi dirbtinai atjaunėti. Natūrali  ir tikra, tiek išore, tiek vidumi.   Ne kartą esate sakiusi, kad niekada nenorėjote būti aktore. Ir vis dėlto Jūsų gyvenimas – scena, buvote ir iki šiol ten esate.

Gegužės viduryje paskutinį spektaklį Vilniuje suvaidinę OKT/Vilniaus teatro aktoriai krauna lagaminus ilgoms gastrolėms po pasaulį. Jau šį sekmadienį „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ trupė iškeliauja į Lipecką Rusijoje, dar du spektakliai jų laukia Tambove ir Riazanėje. Tik grįžę iš festivalio Rusijoje ir trumpam atsipūtę aktoriai vyks į Estiją.

Į „grupę 36“ susibūrę režisieriaus Jono Vaitkaus mokiniai žengia profesionalios scenos link. Birželio pradžioje Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) dramos aktorių kursas plačiajai publikai pristatys penkis baigiamuosius darbus. Lietuvių kalba vaidinantys studentai šįkart pasirinko Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) sceną. Jauniesiems aktoriams teko nelengvų užduočių – diplominiams spektakliams pasirinktos Yukio Mishimos, Alfredo Jarry, Harijiso Gulbiso bei Maksimo Gorkio pjesės.

Lietuvos užsienio kultūros politiką norima nukreipti į artimiausias Baltijos šalis ir Skandinaviją, jau kitąmet skiriant atskirą finansavimą iš valstybės biudžeto. Bendradarbiavimą jau šį rudenį pradės didelio masto projektas – Lietuvos ir Estijos nacionalinių operos teatrų gastrolių mainai, kitąmet tokie mainai numatyti su Rygos operos teatru.

Gegužės 21 d. „Cezario grupei" sukanka aštuoneri metai. „Cezario grupė" Lietuvos scenoje atsirado 2003 m. gegužės 21 d. su aktorių magistro darbu - Roland Schimmelpfennig spektaklio „Arabiška naktis" (rež. C. Graužinis) eskizu, kuris iškart buvo labai teigiamai įvertintas teatro pasaulio, apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už geriausią debiutą. Šis įvertinimas, Cezario Graužinio žodžiais, parodė, kad “grupės kūryba įdomi ne tik mums patiems" ir paskatino sukurti savo teatrą.

Įdomi, talentinga, ryški aktorė. Graži, seksuali, stipraus charakterio moteris. Taip dažnai kalbama apie Valdą Bičkutę (30), kurią šiandien galime išvysti ir teatre, ir kine, ir televizijos seriale „Pavogta laimė“. O ji ir gyva tokia – žavi, patraukli ir labai paprasta. Nė kiek nesimaivo, nevėluoja į interviu ir atsako į visus klausimus. Net į nelabai patogius. – Valda, vis bėgate, sukatės darbuose – kinas, teatras, televizijos serialai Lietuvoje ir Rusijoje.

Panevėžio Juozo Miltinio teatre – konfliktas. Pažiūrėję naujausią teatro spektaklį, vieno kaimo gyventojai pasipiktino išvadinti pijokais. Kultūros viceministras siūlo subtiliau interpretuoti spektaklių tekstus, o teatro vadovai labiau linkę pradėti diskusiją apie meno priemones, praneša LTV naujienų laida „Šiandien“. Naujausiame teatro pastatyme „Hanana, kelkis ir eik“, apie degradavusios šeimos gyvenimą paminėta konkreti – Liūdynės – gyvenvietė šalia Panevėžio.

Po ilgos sunkios ligos, eidama 74-uosius metus, šiandien, gegužės 9 d. į amžinuosius Tėvo namus iškeliavo Nacionalinės premijos laureatė aktorė Rūta Staliliūnaitė. Tris kūrybingiausius savo gyvenimo dešimtmečius vienai garsiausių Lietuvos aktorių R. Staliliūnaitė vaidino Kauno dramos teatro scenoje.

Šiandien Šiaulių dramos teatro aktorius, fotomenininkas, žiūrovų numylėtinis ir tiesiog geras žmogus Juozas Bindokas švenčia 60-ąjį jubiliejų.  „Branda išgrynino gyvenimo vertybes“, — sako Juozas. Laikas Laiko pasikalbėti Juozas rado tik pirmadienį, kai teatre aktoriams išeiginė. Kitomis dienomis — nesibaigiantis darbų ir pareigų krioklys, neleidžiantis nei senti, nei uždumblėti. Juozą retai pamatysi neskubantį.

Po beveik keturių dešimtmečių į Šiaulių dramos teatrą grįžusi legendinė režisierė Nataša Ogaj Ramer vėl repetuoja su aktoriais. Šiauliai jai — vaikystės miestas, kuriame gyveno ir mokėsi, kuriame iki šiol gyvena jos mama. „Grįžau tarsi į namus“, — šypsosi režisierė, dabar gyvenanti Jungtinėse Amerikos Valstijose. Į teatrą režisierė grįžta su įspūdinga kūrybine grupe, kurioje — kostiumų dailininkas Aleksandras Vasiljevas, scenografė Olga Kravčenia, kompozitorius Zaza Mardzanišvili.

„Taip, lipau į sceną girtas, kitą dieną neatsiminiau, kaip vaidinau spektaklyje, ne kartą ir renginį vedžiau neblaivus“, - tokia žymaus aktoriaus, įvairių vakarėlių, labdaros renginių vedėjo Gintaro Mikalausko patirtis, kuria jis drąsiai dalijosi LNK pokalbių laidoje „Valanda su Rūta“. Šiandien LNK serialo „Jausmų miestas“ aktorius atvirauja, kad nė lašo į burną neima lygiai septyniolika metų ir savaitę.

Kovo viduryje Vilniaus gatvėse ir vėl buvo galima sutikti suomių teatro režisierių Kristianą Smedsą. Jau daugiau kaip penkerius metus jis yra nuolatinis lietuvių teatro svečias, o balandį Europos teatro premijos iškilmėse Sankt Peterburge režisieriui bus įteiktas „Naujosios Europos teatro realybės“ apdovanojimas.

Sakoma, kad spektakliai vaikams ne mažiau svarbūs nei teatras suaugusiems, nors pastarasis dažnai laikomas aukštesniu menu ir valstybės parama jam būna didesnė. Pastaruoju laiku teatro profesionalai dažniau kelia klausimus: kokius spektaklius vaikai mato mokyklose ir darželiuose, kokie teatrai apsilanko mažuose miesteliuose? Spektakliai vaikams beveik visada šliejosi greta suaugusiems skirtų teatrų, gal tik prieš 20 metų susikūręs Keistuolių teatras išskirtinai kūrė vaikams ir jaunimui.

Diplomuotas scenografas Alius Makackas vieną dieną netikėtai atrado save kaip išskirtinių rankinių kūrėją. Pirmieji jo sukurti modeliai ištirpo kaip sniegas pavasarį. Lygiai taip pat netikėtai Alius vieną dieną atsidūrė ir liko Londone, nors skrido į Dubliną... Čia jam atsivėrė neišsemiami sendaikčių turgų, teatrų, galerijų lobynai, galimybė iš arti pažvelgti į garsiausius pasaulio menininkus ir kasdien atrasti vis kažką nauja.

Tarptautinę teatro dieną – kovo 27-ąją, Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre už 2010-aisias metais nuveiktus darbus Auksiniais scenos kryžiais bei premijomis apdovanoti geriausieji šalies teatrų menininkai. Geriausiu metų spektakliu tituluotas Oskaro Koršunovo režisuotas „Dugne“, geriausi aktoriai – Darius Gumauskas ir Eglė Mikulionytė. Iškilmingoje ceremonijoje netrūko džiaugsmo, juoko, bet ir teatrališkai perteiktos ironijos.

Vilniaus universiteto profesoriai pakartojo M.K.Sarbievijaus kelią į Kražius. Prieš kelis šimtmečius M.K. Sarbievijus skaitė paskaitas Kražių jėzuitų kolegijos studentams ir kūrė eiles, įkvėptas miestelio grožio. Taip integravo Kražius bei visą Žemaitiją į Europos intelektualinę erdvę. Šiandien Vilniaus universiteto dėstytojai skaito paskaitas Kražių gimnazistams.

Kultūros atstovė Galina Dauguvietytė prisipažino esanti nusivylusi tiek tautiečiais, tiek valdžia, tačiau galimybe įsikurti kitoje šalyje niekada nemaniusi pasinaudoti. – Neseniai praūžė rinkimai. Ar ėjote balsuoti? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė G. Dauguvietytės. – Kiekvienąkart sąžiningai einu. Tik šįkart išdaviau partiją, už kurią nuolat balsuodavau... Tikiuosi, nesuklydau. Anuomet rinkimų diena man asocijavosi su švente.

Paulius Čižinauskas, vienas iš penkių „cezario grupės“ aktorių, nedaugžodžiauja. Ramiai, apgalvodamas kiekvieną žodį, jis pasakoja apie savo aistrą prancūzų kinui, svarsto, kokį vaidmenį norėtų suvaidinti, sakosi nenorįs gyvenime būti įspraustas į kokius nors rėmus. Kodėl pasirinkote aktoriaus profesiją? Iš pradžių studijavau žurnalistiką. Mokiausi dvejus metus, tačiau apsispręsti, kuo noriu būti, padėjo pamatyti geri spektakliai. Didžiausią įspūdį paliko Nekrošius.

Alytaus miesto teatras penktadienį pakvietė į pimąją premjerą didžiojoje teatro scenoje. Teatro didžioji salė žiūrovams atiduota po 20 metų statybos, praneša LTV „Panorama“. Naujoje salėje parodytas poezijos ir judesio spektaklis pagal W. Shakespeare'o sonetus – „Mylėjau, myliu ir mylimas buvau“. „Tema – menininko vidinis prieštaravimas, blaškymasis, abejonės, kūryba, nekūrimas, atsisakymas kūrybos, negalėjimas gyventi be kūrybos.

Buvęs šiaulietis režisierius Aidas Giniotis Šiauliuose pristatė premjerinį spektaklį „Vasarotojai“ pagal Maksimo Gorkio pjesę, parašytą daugiau kaip prieš šimtmetį. Režisierius sako, jog ir tada, ir dabar buvo “užsistovėjusi, kamštinė situacija, kai vertybes tarsi žinome, bet kiekvienas gyvename pagal ciniškus principus“. Bet jis tiki, kad ateis nauji žmonės, „kurie pyks ant mūsų, mulkių, kartos ir norės mus pakeisti.

Vasario 22 d. į sostinės „Menų spaustuvę“ susirinkę žiūrovai pamatys naujausią Beno Šarkos (teatro trupė „Gliukai“) judesio spektaklį „Vabi sabi vasabi“. Epitetų, kuriais mėginama apibrėžti Beno Šarkos kuriamą teatrą, kaip reiškinį, – gausybė. Alternatyvus, poetinis, fizinis, naudojantis japonų butoh šokio elementus, primityvizmą, ritualą ir buities rakandus, ugnį, vandenį, molį, medį, keistus muzikos instrumentus – visi šie apibūdinimai niekaip nepadeda įminti Šarkos mįslės.

„Kelias nuo savęs pažinimo į kitų pažinimą – nesibaigiantis. Tarsi užburtas ratas. Mūsų tikslas – atverti tą ratą. Prabilti atvira teatrine kalba“, – taip savo tikslus įvardina teatro laboratorija „Atviras Ratas“, kovo 4 dieną 19 val. aplankysianti „Ką?Būki!" festivalį su programa „Solo ansamblis“. Festivalis „Ką?Būki!" aprėpia daugybę sričių – muziką, judesį, dailę ir fotografiją. Tą patį galima pasakyti ir apie „Atviro rato“ teatrą.

A|CH teatro 10 metų ir Anželikos Cholinos 20 metų kūrybinės veiklos proga į Vilnių atvyksta Valstybinis akademinis J. Vachtangovo teatras. Vasario 16d. Nacionaliniame dramos teatre žiūrovai turės unikalią galimybę pamatyti Maskvoje pastatytą Anželikos Cholinos šokio spektaklį „Moterų krantas“. Su choreografe Anželika Cholina kalbėjosi Ingrida Bačelytė Kodėl būtent šį spektaklį atvežate jubiliejaus proga, kuo jis ypatingas? Visada svajojau pristatyti šį spektaklį Lietuvos žiūrovui, nes jis ...

Choreografei Anželikai Cholinai dabar karštos dienos – ji švenčia kūrybinės veiklos dvidešimtmetį, 10 metų sukaktį mini A|CH teatras. Ta proga į Vilnių iš Maskvos atvyksta Valstybinis akademinis E.Vachtangovo teatras.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė užuojautą dėl žymaus režisieriaus, aktoriaus, pedagogo, Vilniaus universiteto Kiemo teatro steigėjo ir ilgamečio vadovo, Vilniaus senamiesčio teatro įkūrėjo Vlado Limanto mirties. „V. Limanto kūrybinis kelias visada buvo susijęs su teatru. Talentingas menininkas sukūrė nemažai vaidmenų, pastatė daug įsimintinų spektaklių, drąsiai ir moderniai pažvelgė į mokyklinio teatro tradicijas ir prikėlė jas naujam gyvenimui.

Kurio teatro aktorė yra Eglė Mikulionytė, pasakyti nelengva, nes ji vaidina ir Vilniaus, ir Kauno teatruose, o ir pati režisuoja, kuria teatro projektus. „Esu laisva menininkė, – sako ji. – Juk aktorius gali vaidinti ir pasitiesęs kilimėlį, o dar geriau, kai yra stogas virš galvos.

Aiškėja, kad pernai kilus skandalui dėl mailiaus bylos (dėl bandymo apgaule gauti 22,5 mln. litų iš ES fondų) Žemės ūkio ministerija skubiai (per savaitę) ir ne konkurso būdu su žiniasklaida sudarė sutarčių už maždaug 2 mln. litų. Sutapimas, triukšmas dėl byloje minimo konservatorių žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus žiniasklaidoje iškart nutilo. Kaip tie 2 mln.

Lietuvos rusų dramos teatras šįmet toliau sieks plačiau atverti duris ne tik rusakalbiams, bet ir kitų tautybių – lietuvių, lenkų, žydų žiūrovams. Rusų dramos teatro vadovas Jonas Vaitkus tikisi 2011 metais įgyvendinti devynis naujus projektus įvairaus amžiaus ir estetinio skonio žiūrovams.

Kitą šeštadienį (sausio 15 dieną) mąslesnio teatro žiūrovo laukia staigmena. Valentino Masalskio režisuota Tankredo Dorsto ir Ursulos Ehler pjesė „Aš, Fojerbachas", su kuria buvome verčiami atsisveikinti praėjusį pavasarį, vėl bus vaidinama Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje. Naujasis teatro vadovas Martynas Budraitis laikosi žodžio suteikti sceną geriausiems scenos meistrams.

Vienas garsiausių šalies aktorių ir režisierių Valentinas Masalskis šiemet rengiasi iš Vilniaus persikelti į Klaipėdą. Kartu ketina atvykti ir jo įkurtas teatras „Trupė P. S.“. Nesiliaujant kalboms apie regionui pragaištingą kultūros centralizaciją, apmaudžią emigraciją arba graudžią provincijos dalią, Klaipėda ir toliau išlieka traukos centru iškiliems ir nemažai nuopelnų sukaupusiems šalies meno žmonėms, rašo „Vakarų ekspresas“. Klaipėdos žmonėmis save jau vadina režisierius Gytis Padegima...

Laikus, kai Naujųjų naktį nuo vaišių lūždavę stalai, alkoholis liedavosi upeliais ir švęsdavo gausios kompanijos, restoranai ir kavinės mena su nostalgija. Iš viešojo maitinimo įstaigų svečius išvaikęs sunkmetis neįveikė meno tvirtovių. Šventinį vakarą teatro ir kino salės lūžo nuo žiūrovų. Kainos neišgąsdino Švenčių tradicijas gerokai pakoregavęs keikiamas sunkmetis ištuštino restoranus, tačiau užpildė teatrų ir kino sales.

Aktorius Rimantas Bagdzevičius sako, kad ir kiek aimanuotume, Lietuvoje nėra nepakeliamai bloga gyventi: landieji – pralenda, apsukrieji – prasisuka... Tačiau taip gyvendami, pasak jo, privalome pripažinti – mes nemylime savo vaikų. – Jau antikos filosofai žinojo, kad būtent kultūra yra pagrindinė ašis, apie kurią turi suktis valstybės gyvenimas.

Pokalbis su aktoriumi Vytautu Kontrimu Esi profesionalus aktorius ir teatro pedagogas. Ir jau nuo studijų laikų domiesi darbu su vaikais. Kodėl tave tai domina? Manau, kad šis susidomėjimas kilo būtent todėl, kad man pačiam vaikystė yra labai svarbus metas. Kai galvoju apei darželį, mokyklą, atsimenu viską – ir spalvas, ir kvapus.  Matyt, kiekvienam žmogui skirtingu laiku yra lemtingas laikotarpis – kažkam senatvėje, kažkam, kai gimsta vaikai. Man tai yra vaikystė ir paauglystė.

Provokacija scenoje ir neįprastais režisūros sprendimais garsėjantis kūrėjas nuolat stebina žiūrovus ir priverčia sukti galvas: kas lemia menininkų įkvėpimą? Šiemet „Sirenos" nagrinėjo dar vieną kultūrinės priešpriešos temą: teatro rezistenciją. „Jis tapo tam tikra priešprieša masinei kultūrai ir nesibaigiančiam šou – tai šiuo metu ypač akivaizdu Lietuvoje. Ir televizijoje, ir politikoje, ir teatruose. Gyvename šou komunikacijoje, be šių elementų pradėjome nebesuprasti vienas kito.

Neįprastų idėjų įgyvendinimu garsėjantis teatro judėjimas “No Theatre" su aktoriumi Vidu Bareikiu priešakyje pristato naujausią spektaklį pagal telefonų knygą, į kurį bus įtraukti ir apie tai nieko nenutuokiantys laidinius telefonus namie turintys žmonės.

OKT / Vilniaus miesto teatras pristato režisieriaus Lino Ryškaus spektaklį pagal Miro Gavrano pjesę "George'o Washingtono meilės". Gruodžio 21 dieną 19 val. OKT repeticijų salėje rodomame spektaklio eskize vaidina aktorių duetas: Eglė Mikulionytė ir Edita Užaitė. Šiuolaikinio kroatų rašytojo Miro Gavrano pjesės yra mėgstamos teatro režisierių visame pasaulyje.

Visi devyni Šiaulių estrados teatro aktoriai padėjo pareiškimus ant teatro vadovo Juozo Žibūdos stalo ir išėjo į naujai kuriamą „Naisių vasaros“ teatrą. Šio teatro mecenatas Ramūnas Karbauskis ketina per metus į projektą, kurį vadina misija, investuoti ketvirtį milijono litų. Tai bene pirmas atvejas, kai teatrą palieka visa trupė, kai teatrą mecenuoja fizinis asmuo ir kai jį ketinama „infiltruoti“ į kitą teatrą.

OKT / Vilniaus miesto teatras skelbia, kad jau ketvirtadienį, gruodžio 9 dieną, 19 val. „Menų spaustuvėje“ įvyks režisieriaus Artūro Areimos spektaklio „Prakeiktieji“ premjera. Pagal amerikiečių dramaturgo Eugene O'Neilo pjesę „Gedulas tinka Elektrai“ pastatytame spektaklyje žiūrovai išvys vienos šeimos, kurios nariai besąlygiškai siekia meilės, tragediją.

Kitaip nei filmų versle, kur filmo sėkmė labai dažnai priklauso nuo jame vaidinančių aktorių, teatruose pagrindinis vaidmuo suteikiamas režisieriui - turbūt todėl, kad šiuolaikinis teatras tapo režisūriniu, kuriame svarbiausia ne tikslus dramos teksto perteikimas, o režisieriaus sumanymas. Lietuvos teatras ne išimtis: dažnai renkamės spektaklius pagal režisierius, su kurių pavardėm siejama kokybė, o aktorių pavardės retai išlieka atmintyje.

Jei turite susidarę scenos divos stereotipą, po pažinties su Irina Jevdokimova teks jo atsisakyti. Gyvenime – smulkutė, kukli, tyli, žodžiu, Pelenė. Scenoje – efektinga, užburianti, žaižaruojanti – princesė rūmų puotoje. Su maskviete aktore ir jos vyru režisieriumi Aleksejumi Zacharuku susipažinome šį rudenį Visagino „Atspindyje“. Irina už monospektaklį „Niekas“ (rež. V. Michelsonas) Didįjį prizą nuskynė kaip prinokusią žemuogę – žiūri balsavo vienbalsiai.