mirusieji

Nors tų žmonių jau seniai nebėra tarp mūsų, tačiau mes vis tiek apie juos galvojame, pasakojame apie juos istorijas, ir retsykiais nupučiame dulkes nuo jų nuotraukų. Nesvarbu, kad jie ilsisi amžinybėje, jie vis dar tebėra mūsų gyvenimo dalis, padėjusi mums tapti tokiais, kokie esame šiandien. Ir ne mes vieni ieškome įvairiausių būdų, kaip įprasminti mūsų mirusių artimųjų prisiminimą, visame pasaulyje žmonės bando tuos prisiminimus užfiksuoti ir išsaugoti.

Susipažinkite: tai - prieš šešerius metus mirusi mokytoja Fransina. Jos artimieji džiaugiasi, kad jų giminaitės būklė gera – net dantys dar sveiki. Išvaizda jos svarbi, nes čia atokiai nuo pasaulio įsikūrusioje Torajanų gentyje – mumifikuotų mirusiųjų palaikų laukia speciali gražinimo ceremonija. Ji trunka net keturias dienas. Prieš ją, žinoma, reikia atverti karstus ir nuo mirusių artimųjų kūnų nubraukti dulkes. Kad ir kaip šis ritualas dėl blogo kvapo riestų nosį.

Rusnės gyventojai ties pykčio protrūkio riba, mat net ir mirčiai reikia pasirinkti tinkamą laiką. Mirusieji ar pašarvoti šiomis dienomis Šilutėje, o amžino poilsio atgulti valią pareiškę Rusnėje plukdomi specialia technika. Mat kelias ten, kaip ir kiekvieną pavasarį – užtvindytas. Valdininkai trisdešimt metų skėsčioję rankomis, šiandien ir vėl žeria pažadus. Rusniškis senolis amžino poilsio išlydimas iš Šilutės, kur buvo pašarvotas, į gimtinę - Rusnę.

Mirusiųjų dienos minėjimai – tikras darbymetis Bolivijos kepykloms. Kepėjos ir kepėjai čia vikriais rankų judesiais vieną po kito kepimui ruošia įmantrius pyragus, inkrustuotus molinėmis kaukėmis. Kepami ir gyvūnų formos pyragai. Tai lamos ir arkliai – jie taip pat labai svarbūs, nes padeda mirusiesiems atkeliauti atgal į mūsų pasaulį. Boliviečiai tiki, kad mirę artimieji juos lanko nuo vidurdienio Visų šventųjų dieną iki to paties laiko per Vėlines.

Išgirdę žodį Vudu, dažniausiai pagalvojame apie juodąją magiją, burtus ir lėles, prismaigstytas adatų. Bet kai kur Vudu tradicijos – neatsiejamas Visų šventųjų ir mirusiųjų pagerbimo dienų atributas. Štai kapinėse Haityje – ir žvakės, ir neaiškūs viralai, tradiciniai užpilai ir romas. Ir, žinoma, Vudu šamanė. Vudu tradicijos į Haitį kadaise atkeliavo iš Afrikos. Čia garbinamas ir juodas kryžius, o mirusiesiems siūloma kavos ir vaisių.

Nors uždegti žvakutes ant artimųjų pridera per Vėlines, lapkričio antrąją, dauguma gyventojų į kapines susiruošė jau šiandien. Šalia didžiųjų kapinių reguliuoti automobilių srautą ėmėsi ir sustiprintos policijos pajėgos. Patys žmonės sako – nesvarbu, kurią dieną aplankyti kapus. Svarbu prisiminti mirusiuosius. O kai kuriems šios dienos tampa proga susitikti su giminėmis. Dar net ne vidurdienis, tačiau šalia kapinių rasti vietą automobiliui jau sunku.

Įprasta, kad pacientai išprašomi iš ligoninių, tačiau ar moralu, kad medikai skubina atsiimti mirusiųjų palaikus net naktį. Toks klausimas jau beveik metai neduoda ramybės Panevėžio rajono gyventojai Violetai (tikras vardas ir pavardė redakcijai žinomi).   Mirusiojo nakčiai nepaliko Pernai vasarį Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje mirė jos senyvo amžiaus uošvis. Vyras sirgo ir lėtai geso. Jo gyvybė nutrūko apie 12 valandą nakties artimųjų akivaizdoje.

Anglija.lt jau yra rašiusi, kad mirti Didžiojoje Britanijoje tampa vis brangiau. Tačiau dabar skelbiama, kad palaidoti artimąjį JK tapo taip brangu, kad kai kurie žmones artimuosius laidoja ... sode prie namų. Kaip skelbia šalies spauda, Britanijoje gyvena daugiau nei 110 tūkst. žmonių, kurie turi skolų po artimojo laidotuvių, antradienį pareiškė leiboristė parlamento narė Emma Lewell-Buck.

Šalies savivaldybių civilinės metrikacijos skyriai, anksčiau be jokių apribojimų teikdavę informaciją apie mirusiuosius, nuo šiol tai galės daryti tik gavę velionių artimųjų sutikimą. Teisingumo ministerija išaiškino, kad informuoti visuomenę apie mirusįjį yra Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pažeidimas, rašo dienraštis „Lietuvos žinios“. Po ministerijos išaiškinimo teikti informaciją, kurioje nurodomi mirusiojo vardas, pavardė, gimimo bei mirties datos, šarvojimo vieta, šv.

Prieš kelerius metus sumažintos jau mirusių pensininkų pensijos jų paveldėtojams nebus grąžinamos, teigia socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė. Anksčiau svarstyta, kad jiems neišmokėta pensijos dalis bus kompensuojama. Finansų ministras sako, kad lėšų šaltinis pensijų kompensavimui gali būti didesnis alkoholio akcizas, be to, kalbama apie nekilnojamojo turto, automobilių apmokestinimą, pridėtinės vertės mokesčio lengvatų peržiūrą.

Visą gyvenimą Lietuvoje nugyvenęs, pensiją gavęs, bet gyvenamosios vietos dėl įvairių priežasčių nedeklaravęs žmogus anapilin galės iškeliauti ramus – jo mirties atveju giminės iš savivaldybės gaus laidojimo pašalpą. Tėvai, laidojantys kūdikį, kurio gimimo dar nebuvo spėję užregistruoti, taip pat gaus materialinę paramą laidotuvėms. Vyriausybė pritarė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos siūlymui tobulinti paramos mirties atveju tvarką.

Jeigu vyksite į Pietų Prancūziją, pakeliui patariu nors pusę dienos praleisti senajame Kliuni (pranc. Cluny ) miestelyje, Burgundijos regione. Paklaidžiokite siaurutėmis šio miestelio gatvelėmis, užsukite į prieš tūkstantį metų statytas bažnyčias ir pajauskite ten stabtelėjusio laiko svorį. Šiame miestelyje vienuoliai benediktinai 1088-1130 m. pastatė Šv.Petro ir Šv.Povilo baziliką, kuri buvo didžiausia bažnyčia pasaulyje iki tol, kai XVI a. buvo perstatyta Šv.Petro katedra Romoje.

Vėlinės – metas ne tik aplankyti artimųjų kapus, bet ir permąstyti mūsų santykį su išėjusiaisiais amžinybėn. Nesame turtingi, tačiau užsieniečius stebiname prabangiais mirusiųjų miestais ir jų pagerbimo švente, kurioje, deja, komercinio šurmulio vis daugiau nei rimties ir atminties.

Lapk­ri­čio 1-ąją tra­di­ciš­kai lan­ko­mi ar­ti­mų­jų ka­pai ir už­de­ga­mos žva­kės. Šiau­lių uni­ver­si­te­to ka­pe­lio­nas Ri­man­tas Prans­kai­tis sa­ko, kad ap­lan­kius ka­pus, už­de­gus žva­kę rei­kia ne­pa­mirš­ti ir su­kal­bė­ti mal­dos, ant­raip ka­pų ap­lan­ky­mas bus la­biau gė­lių dar­že­lio tvar­ky­mas, o ne am­ži­no­sios ra­my­bės lin­kė­ji­mas mi­ru­siems.

Pelkių kūnai (dar vadinami pelkių žmonėmis) yra itin gerai išsilaikę seniai mirusiųjų palaikai, kurie randami visoje šiaurės ir vakarų Europoje. Dažniausiai šie kūnai aptinkami nusausinant pelkes arba siekiant iškasti jose susidariusias durpes. Nėra žinoma, kiek iš viso buvo rasta tokių kūnų, tačiau oficialus skaičius siekia septynis šimtus. Rasti pelkių kūnai būna įvairios būklės.

Daugiau nei pustrečio šimto žmonių palaikų jau beveik metus Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios kriptoje laukia, kada bus palaidoti. Laidotuvės nukeliamos Kol dvi institucijos – Savivaldybė ir Kultūros paveldo departamento Panevėžio padalinys – negali sutarti, kaip ir kur derėtų laidoti Senamiesčio g. atkastus 16-ąjį amžių siekiančius palaikus, bažnyčios klebonas Petras Baniulis perspėja, kad taip elgtis su mirusiaisiais – šventvagiška.

Tradiciškai manoma, kad mumijų galima surasti tik Egipte, bet iš tiesų mumifikuotų palaikų esama ir kitose pasaulio vietose. Stulbinamai puikiai išsilaikę mumifikuoti kūnai buvo rasti Guanajuato kapinėse, Meksikoje. Šiame miestelyje yra vienas turistų itin lankomas objektas – mumijų muziejus.

Kinijoje švenčiama Qing ming šventė, kurios metu vykstama lankyti mirusiųjų kapų. Pažodžiui verčiamas šventės pavadinimas reiškia tyrojo skaidrumo dieną, kurios metu tvarkomi kapai, jie puošiami gėlėmis ir smilkalais. Ši diena Kinijoje paskalbta nedarbo diena. Šią dieną dažnas Kinijos gyventojas atsisako vykti į kapines automobiliu ir naudojasi viešuoju transportu, ne spūstys būna tokios milžiniško, kad net ir netolimos bei gerai suplanuotos kelionės prailgsta.

Kremavimo paslaugos mūsų šalies gyventojams labai trūko. Tai paaiškėjo prieš mėnesį pradėjus veikti pirmajam Lietuvoje krematoriumui Kėdainiuose, kuriame per dieną kremuojama vidutiniškai po 5 mirusiųjų palaikus. Iš viso nuo veiklos pradžios atlikta per 100 kremacijų.

Kudirkos Naumiestyje atidengtas paminklas koncentracijos stovyklos belaisviams ir žuvusiems mūšiuose kariams atminti. Antradienio rytą į Kudirkos Naumiestį, kur Antrojo pasaulinio karo laikais veikė koncentracijos stovykla, rinkosi šalyje reziduojančių ambasadų atstovai. Rusijos, Kazachnijos, Ukrainos ir Baltarusijos pasiuntiniai bei Seimo nariai atidengė paminklą  belaisviams, visiems žuvusiems ir palaidotiems Kudirkos Naumiesčio kapinėse  kariams.

Šių dienų žmonės nemėgsta mąstyti apie mirtį – jie arba jos bijo, arba renkasi kaip gyvenimo sunkumų alternatyvą, užuot juos išgyvenę. Tai Visų Šventųjų dienos homilijoje pastebi Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Vėlinių išvakarėse aukodamas šv. Mišias sostinės Antakalnio kapinėse, prie memorialo žuvusiems už Lietuvos laisvę, kardinolas kvietė susirinkusius prie mirusiųjų kapų susimąstyti apie žemiškojo gyvenimo baigtį ir amžinojo realybę.

Kalendoriaus lapelyje įrašytos šventės kartais ima ir nustebina. Štai spalio 28-oji – Simajudo ir Vėlių paminėklų diena. Iš pavadinimų aišku, kad tai senos šventės, tik ko gero ne kiekvienam girdėtos. Na, antrasis pavadinimas kaip ir suprantamas – galėtų būti senasis Vėlinių pavadinimas. O pirmoji? Pasirodo, dar gana neseniai pietų Lietuvoje tądien būdavę Simajudo atlaidai ir miesteliuose vykdavę labai dideli turgūs – jomarkai.

Vėlinės – visų mirusiųjų pagerbimo šventė, švenčiama lapkričio 2 dieną. Diena anksčiau, lapkričio 1-ąją, minima Visų šventųjų diena. Tarp šių švenčių nėra aiškios ribos, artimųjų kapai dažniau lankomi lapkričio pirmąją, kuri yra ne darbo diena. Tikima, kad šiomis dienomis gyvieji turi būti pasirengę atlaikyti mirusiųjų pasaulio paslaptis. Tas dienas gyvųjų ir mirusiųjų bendrija sudaro dvipusę galingą vienybę, nors vieni yra šiapus, kiti – anapus, juos sieja noras mylėti ir bendrauti mintimis.

Kapinės. Žmonės pulkais tvarko artimųjų amžinojo poilsio vietas. Prie vartų verda prekyba. Etnologai sako, kad nuo Vėlinių prasideda vėlių ir dvasių laikas, kuris tęsis iki Kalėdų, saulės sugrįžimo. Šiuo ramybės laikotarpiu gyvųjų ir dvasių pasauliai tarsi priartėja. Kovojusiems už laisvę Prie Ginkūnų kapinių sustoja miesto autobusas. Daugiau negu pusšimtis žmonių greitai ištirpsta pardavinėjamų krepšelių, gėlių ir žvakių jūroje.

Telšiuose iškastas karstas ir nupjauta velionio galva. Tardymo izoliatoriaus kameroje iš gyvenimo pasitraukusio nužudymu įtariamo Alberto Skulskio palaikai rasti išniekinti kapinėse. Šeštadienį į kapines atvykę Alberto Skulskio artimieji pakraupo išvydę iškastą karstą. Jo dangtis, anot pareigūnų, buvo atidengtas. O galva atskirta nuo kūno, tačiau palikta viduje. Apie įvykį pranešta policijai.

Nuo neatmenamų laikų žmonės bijojo užmigti paslaptinguoju letargo miegu, kad jų nepalaidotų gyvų. Istorija byloja, kad įžymusis italų poetas F. Petrarka, gyvenęs XIV a., būdamas 40 metų sunkiai susirgo. Kartą jis neteko sąmonės, todėl jį palaikė mirusiu ir ruošėsi palaidoti. Laimei, to meto įstatymai draudė mirusiuosius laidoti anksčiau nei praeis para po mirties. F. Petrarka nubudo, kai jo karstas stovėjo ant duobės krašto. Po to poetas pragyveno dar 30 metų.

Daugelį politikų ištinka didelė bėda. Pabuvę Seime, mero krėsle ar pavaldę kokią nors ministeriją, jie nebegali grįžti į normalų gyvenimą. Tada politinių numirėlių vėlės ima siautėti. Legendinė grupė „Antis“ kitados dainavo: „zombiai atrieda atidunda“. Kiek mažiau žinoma, bet smagi kompanija „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“ traukė: „dunda vai dunda, dunda lavonai“. Jie dunda ir šiandien – politiniame gyvenime ir įvairiuose eteriuose.

Alkani lokiai Rusijoje kapines naudoja tarsi milžiniškus šaldytuvus, rašo „The Guardian“. Kaip teigia vietiniai Komijos respublikos, esančios netoli poliarinio rato, gyventojai, įprasto lokiams maisto trūkumas privertė šiuos gyvūnus esti žmonių palaikus. „Iš tolo jis atrodė kaip stambus, kailiniais apsivilkęs vyras, palinkęs prie itin mylėto žmogaus kapo. Tačiau priėjusios arčiau pamatėme, kad ten – į kapą įlindęs lokys, ėdantis palaikus“, – pakraupusios pasakojo dvi vietinės moterys.

XX a. pradžioje garsusis išradėjas Tomas Edisonas nesėkmingai mėgino išrasti telefoną, kuriuo gyvieji galėtų susisiekti su mirusiaisiais. Panašūs bandymai, pakartoti Anglijoje ir JAV maždaug 1940-aisiais, taip pat nepavyko. Tačiau, regis, norintiems „prisibelsti" į gyvųjų pasaulį mirusiesiems jokio specialaus įrenginio nereikia - jie gali tai padaryti paprasčiausiu telefonu.