libertas klimka

Prasidėjusi vasara neleidžia atsipūsti – pliskina kaitri saulė, o taip reikiamo lietaus vis nesulaukiame. Etnologo, profesoriaus Liberto Klimkos teigimu, sulauksime lengvo lietaus, tačiau juo galės džiaugtis ne visi.  L. Klimka turi džiugią žinią – sulauksime bent kiek lietaus, tiesa, dar porą dienų nusimato sausos ir saulėtos. Vis tik, net palijus labai džiaugtis nebus kuo, nes šiemet gamta krečia išdaigas.  „Deja, lietus bus ne visur ir negausus, nes naktys šaltos.

Šiandien minima trečioji Sekminių diena. Etnologas prof. Libertas Klimka teigia, kad šiandieną geriau nesiimti jokių rimtų lauko darbų, mat kitaip, kaip buvo tikima anksčiau, vasarą iškritusi kruša gali nuniokoti visą derlių. Etnologas, gamtos ženklų stebėtojas prof. Libertas Klimka pasakoja, kad Sekminės – katalikams privaloma šventė, kuri yra trečioji po Kalėdų bei Velykų.

Paskutinį pavasario mėnesį žmonės mini dvi kilnojamąsias bažnytines šventes – Šeštines ir Sekmines. Tačiau, anot gamtos ženklų žinovo, etnologo prof. Liberto Klimkos, per šias dienas anksčiau žmonės taip pat žvalgydavosi ir į gamtos ženklus, kad galėtų nuspėti būsimus orus. Šeštinės yra minimos atsižvelgus pagal Velykų laiką – tarp gegužės 4 ir birželio 2 d. Įdomu tai, kad anksčiau šios dienos būdavo vadintos Kryžiaus dienomis. Šiemet Šeštinės buvo minimos gegužės 21 dieną.

Etnologas, profesorius Libertas Klimka teigia, kad gegužė – bene gražiausias metų mėnuo, svaiginantis prabudusios gamtos spalvomis ir kvapais. Maža to, gegužės mėnesį apstu įvairiausių kalendorinių švenčių, kurios pagal senąsias tradicijas atitinka svarbiausius pokyčius gamtoje. Viena tokių dienų – šv. Stanislovo arba kitaip Cibulinio diena. Šią dieną minime gegužės 8 d., o jos šaknys sieka dar XI amžių. Etnologas prof.

Šiandien yra minima Šv. Florijono, gaisrų sergėtojo diena. Etnologas, gamtos mokslų daktaras Libertas Klimka sako, kad anksčiau gaisrai būdavo didžiulė bėda Lietuvoje, todėl nieko keisto, kad ieškodami pagalbos žmonės likimą perdavė į sergėtojo rankas. Pasidalinti šios dienos išskirtinumu bei žinia, kokių orų galime tikėtis, etnologas sutiko ir su tv3.lt naujienų portalo skaitytojais.

Šiltas ir saulėtas balandis neužsitęsė – sugrįžo vėsūs orai, vėl pasirodė šalnos. Gegužė džiugių žinių neatneš – pirmasis dešimtadienis nusimato darganotas, termometrų stulpeliai sunkiai sieks šypseną keliančius rodiklius. Vis tik sekantys gamtos ženklus jau žino, kada tikėtis atšilimo ir kokios vasaros laukti. Sugrįžusios kregždutės ir gegučių kukavimo aidas dar nesusprogus medžiams miškuose pranašauja, kokia vasara bus Lietuvoje.

Kelias dienas džiuginę kone vasariškai šilti orai, panašu, baigiasi – etnologas, profesorius Libertas Klimka pastebi, kad nusimato nemažai kritulių, tačiau yra ir gera žinia – kuo gausesni krituliai, tuo mažesnė tikimybė, kad užklups šalnos. Šiandieną, balandžio 25-ąją – Daržų diena, po šalies krikšto sutapatinta su šv. Morkaus švente. Tai – daržo sėjos pradžios metas. „Sakydavo, kad jau laikas pradėti rūpintis daržais. Bet, matyt, senovėje tai buvo su mitologija susijusi diena.

Šiandien minima Lietuvos nacionalinio paukščio diena. Teigiama, kad vienas po kito parskridę gandrai išvaiko paskutinius žiemos ledus, gamtoje ima busti tikrasis pavasaris. Ko šią dieną galime tikėtis ir kokie orai mūsų laukia ateityje apžvelgė etnologas, gamtos ženklų stebėtojas prof. Libertas Klimka. Profesorius pasakoja, kad gandrai Lietuvoje yra vadinami įvairiausiais pavadinimais – starkais, gužais, gužučiais, busilais, bacionais ir net didučiais.

Savaitgalį dauguma Lietuvos gyventojų negalėjo atitraukti akių – į Lietuvą sugrįžo pirmieji gandrai. Kai kurie mano, kad jų grįžimas – šiltų orų ir tikro pavasario ženklas. Visgi, gamtos ženklus stebintis lietuvis, etnologas Libertas Klimka sako, kad gandrai galėjo ir apsigauti, šilti orai atslinks neskubėdami. Libertas Klimka mano, kad pasirodę pirmieji gandrai į Lietuvą suskubo grįžti pajutę pirmą šiltų orų bangą.

Kovo 10-oji – 40-ties paukščių diena. Ši diena taip vadinama neatsitiktinai – apytikriai tiek rūšių paukščių išskrenda žiemoti į šiltus kraštus, o pavasarį pradeda sugrįžti į Lietuvą. Senoliai laukdavo sugrįžtančių paukščių ir šią dieną spėdavo, kokie orai laukia. Etnologas, profesorius Libertas Klimka pažymi, kad protėviams, ypač besiverčiantiems žemės ūkiu, paukščių sugrįžimas buvo svarbus – jie praneša apie sugrįžtantį pavasarį.

Vos prasidėjus kovo mėnesiui, visi jau laukia šiltų, pavasariškų orų. Tačiau jų, panašu, dar teks palūkėti, nes pavasaris ateiti neskubės. Daugelis kovo mėnesio švenčių pavadintos paukščių vardais. Kovo 4-ąją minima varnėnų diena, o kovo 10-ąją minėsime 40-ties paukščių dieną, o bažnytiniame kalendoriuje ši diena prilyginama 40 kankinių dienai.

Šiandien – kalendorinės žiemos pabaiga, o kovo 1 diena žymi kalendorinio pavasario pradžią. Nors gamta pamažu rodo, kad artėja pavasaris, jis neskuba pasirodyti. Vis dėlto, senoliai pirmąsias keturias kovo dienas stebėdavo orus ir spėdavo, kokie orai lydės visais keturiais metų laikais. Kovo pirmoji diena atspindėdavo, koks bus pavasaris, antroji – vasarą, trečioji – rudenį, o ketvirtoji parodo, ko tikėtis žiemą.

Už lango čiulbantys paukšteliai ir pamažu iš žiemos užmigdytos žemės lendantys pirmieji žibuoklių žiedeliai primena, kad kalendorinės žiemos dienų liko visai mažai. Nors dažniausiai tikimės greitu metu sugrįžtant šiltų ir gaivių pavasario orų, tačiau gamtos ženklus stebintis Libertas Klimka sako turintis liūdnų žinių – pavasaris atplauks dar negreitai. Vienas pirmųjų paukščių, kuris pavasarį sugrįžta atgal į gimtinę iš šiltųjų kraštų yra vieversėlis.

Į Lietuvą sugrįžtantys paukščiai gražaus, šilto pavasario Lietuvai nežada. Šylančių orų ir pavasario simbolis – vieversys šiemet į šalį sugrįžo per anksti. Senolių išmintis byloja, kad dėl to pavasaris bus ilgas ir šaltas. O vieversio dieną Lietuvoje lydi tradicijos, pavyzdžiui, prieš pradedant šildyti pavasario saulei merginos seniau nuogos voliodavosi sniege. Nors už lango dar žiema, būtent vasario 24 d. minima vieversio diena.

Šalies miestai ir miesteliai šiandien ūžė nuo linksmybių, o ore tvyrojo ne tik sočių blynų kvapas, bet ir deginamos Morės dūmų debesys. Tiesa, ne visur – Vilnius nusprendė senąsias tradicijas pakoreguoti ir Užgavėnių simbolį Morę – ne sudeginti, o ištekinti bei išsiųsti į povestuvinę kelionę į Tailandą. Kai kuriuos etnologus toks šventės rengėjų sprendimas nustebino ir papiktino – sprendimą Morę ištekinti jie vadina pasityčiojimu iš tradicijų.

Šiandien, kuomet visi iš kiemo varo lauk žiemą ir kepa blynus, yra puiki diena atsigręžti ir į artėjančio pavasario orus. Anot etnologo Liberto Klimkos, stebint orus galima gerokai nusivilti, kadangi iki šiol buvę visi gamtos ženklai rodo tik vieną – pavasaris bus vėsus, šilumos teks gerokai palaukti. Vakar buvo minimi Mėnulio nauji metai arba kitaip, Kumeliuko krikštynų šventė.

Ne daug kas žino, kad vasario 2 dieną yra minima Perkūno diena. Teigiama, kad ši šventė, dar kitaip vadinama Grabnyčiomis, žymi antrąjį gamtos žingsnį link pavasario. Šią dieną, taip pat kaip ir per pusiaužiemį, verta atkreipti dėmesį į gamtos siunčiamus ženklus. Etnologas prof. Libertas Klimka teigia, kad šie padės nuspėti ateities orus. „Kaimo žmonės jau kadaise bus pastebėję, kad antrajam metų mėnesiui stojus, keičiasi vyraujančio vėjo kryptis.

Kalendoriuje sausio 25-oji žymi pusiaužiemį. Etnologas Libertas Klimka teigia, kad ši diena parodo, kokių orų galime tikėtis likusią žiemą bei pavasarį. Gamtos ženklus stebintis vyras pasakė, į ką šiandieną reikėtų atkreipti dėmesį. Senų senovėje žmonės laukdavo žiemos vidurio, kad galėtų tą dieną nuspėti būsimus orus ir planuoti į ateitį darbus. Teigiama, kad pusiaužiemio dienos priešpiečio oras atitinka pirmąją, o popietinis – antrąją žiemos pusę.

Šiandieną minima ypatinga diena – saulėgrįžos šventės pabaiga, kitaip žinoma kaip Trijų Karalių diena. Etnologas Libertas Klimka teigia, kad saulėgrįžos šventė truko lygiai 12 dienų ir per šį laiką prisidėjo tiek pat minučių šviesaus paros laiko. Kuo įdomi Trijų Karalių diena ir kokių orų galime tikėtis, etnologas sutiko pasidalinti ir su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais.

Šiandien – trumpiausia metų diena, kitaip vadinama saulėgrįža. Jau šį savaitgalį švęsime šv. Kalėdas, kurios yra ne tik kūdikėlio Jėzaus gimimo diena, tačiau ir saulės sugrįžimo šventė, kuri žymi ilgėsiančių dienų pradžią. Kuo ypatingas šis laikotarpis ir kokių orų galime tikėtis per šventes sutiko pasidalinti etnologas, gamtos ženklų žinovas Libertas Klimka. Saulėgrįžos šventės – žiemos ir vasaros dalija kalendorių į dvi dalis.

Iki Kalėdų vos šešios dienos, o žiema, panašu, jau išsidūko ir per Kalėdas pasakiškų orų nedovanos. Sinoptikai žada ir plikledį, ir purvą. Senosios kultūros žinovai priduria – jeigu Kalėdos bus šiltesnės, nekokios lauks ir pavasario šventės. Vilnietis Mindaugas neatsidžiaugia šiųmete žiema. Kas antrą dieną jis griebiasi slidžių ir – į parką. „Man kažkur iki 35 metų įdomiau buvo vasara, nuo 35 metų įdomiau žiema. Kai tikra žiema yra, kadangi, aš dar į kalnus važinėju slidinėti.

Gruodžio 13-ąją minima itin graži diena – Šviesos diena, atkeliavus krikščionybei sutapatinta su Šv. Liucijos diena. Ji žymėjo ne tik tikrąjį didžiųjų žiemos švenčių laukimą, nuo šios dienos ik Šv. Kalėdų senoliai spėdavo ateinančių metų orus. Etnologas, profesorius Libertas Klimka naujienų portalui tv3.lt pasakojo, kad Šviesos diena sureikšminta ne šiaip sau, o Šv. Liucijos dieną mini daugelis Baltijos jūros skalaujamų valstybių.

Lapkričio 30-ąją minima Šv. Andriejaus diena, dar vadinama Saulės grįžtuvių laukimo pradžia, jau nuo seno laikyta pirmąja žiemos švente, tad senoliams buvo itin svarbi. Be to, įžengiama ir į adventą, rimties, susikaupimo metą. Etnologas, profesorius Libertas Klimka pasakojo, kad Šv. Andriejaus, lietuvių dažniau vadinto Andriumi, diena protėvių buvo labai sureikšminta, tai tarsi slenkstis į ramybės laikotarpį. „Sako, kad Šv.

Lapkričio 11 dieną minima Šv. Martyno diena senoliams buvo svarbi keliais aspektais – šią dieną gamta išduodavo, kokie orai laukia žiemą, taip pat pagerbdavo amatininkus. Be viso to, tai buvo vaikų šventė, turėjusi itin įdomias tradicijas. Etnologas, profesorius Libertas Klimka naujienų portalui tv3.lt pasakojo, kad Šv. Martyno diena yra paskutinė rudens šventė, paskutinioji rudens diena. Po jos prasideda priešžiemis, kuris dažniausiai tęsiasi iki Šv. Andriejaus dienos, lapkričio 30-osios.

Lapkričio 3-oji – Šv. Huberto arba kitaip žinoma Medžiotojų diena. Etnologas Libertas Klimka pasakoja, kad nors ši šventė nėra tradicinė mūsų krašto diena, tačiau šiuo laikotarpiu medžiotojų dienos nepamiršdavo paminėti ir lietuviai. Be to, vyras atskleidė, kokių orų galime tikėtis lapkritį ir į kokius gamtos ženklus reikės atkreipti dėmesį kitą savaitę, norint sužinoti, ko tikėtis per Kalėdas. Etnologas Libertas Klimka teigia, kad Šv. Huberto dieną švęsdavo labiau dvarininkai, kadangi Šv.

Artėjant Vėlinėms, floristai žmones ragina artimųjų kapus papuošti skoningai ir gražiai, nepaversti jų gėlių darželiais. Tam esą nereikia didesnių investicijų – užtenka įjungti fantaziją ir medžiagų dekoracijoms paieškoti laukuose bei miškuose. O senųjų tradicijų puoselėtojai paantrina – venkime ryškių, margaspalvių plastikinių gėlių ir atsisukime į praeitį, mat į kapines galime nusinešti ne tik vaško žvakutę, bet ir obuolių.

Rytoj, rugsėjo 21-ąją, minima kalendorinė bobų vasara. Tai laikotarpis, pasižymintis gerais orais, primenančiais jau prabėgusį šiltąjį sezoną. Vis tik, etnologas, profesorius Libertas Klimka sako, kad šiemet bobų vasara šiltomis dienomis gali nenudžiuginti. Nuo seno rugsėjo 21 diena būdavo laikoma bobų vasaros pradžia ir dažniausiai trukdavo iki rugsėjo 29 dienos, tačiau etnologas pabrėžia – nėra aiškaus ir apibrėžto laiko, kada šis laikotarpis prasideda ir baigiasi.

Rytoj, liepos 20-ąją, senoliai minėdavo Perkūno dieną, kuri, į Lietuvą atkeliavus krikščionybei, sutapatinta su Šv. Elijaus debesų valdytojo diena. Senovėje Perkūnas buvo itin svarbi mitinė būtybė, tačiau ir šiandieną nevertėtų pamiršti jo svarbos, juk visuomet laukiame pirmojo griaustinio, kuris praneša apie ateinantį šiltąjį sezoną, o, be to, jis gali išduoti ir artėjančius orus.

Jau šiandien visa Lietuva pradeda švęsti ilgąjį Joninių savaitgalį. Šiais laikais šią šventę žmonės yra pratę paminėti kiek kukliau, savų draugų rate, tačiau senų senovėje Rasų arba kitaip vadinamų Kupolių šventė būdavo švenčiama tarsi tikras festivalis. Apie senąsias Joninių tradicijas tv3.lt naujienų portalui sutiko papasakoti etnologas, profesorius Libertas Klimka.

Birželio 13 dieną yra švenčiama šv. Antano diena. Ši diena žymi ir šienapjūtės pradžią, kadangi manoma, jog per Antanines nupjauta žolė turės daugiausiai vertingų savybių gyvūnams bei daug geriau ataugs. Astrologė Vaiva Budraitytė pasidalino, kad ši diena yra puiki ir antrosios pusės paieškoms, nes šv. Antanas yra ne tik pamestų daiktų, tačiau ir vienišių globėjas.

Prabėgus šešioms savaitėms po šv. Velykų, minima kita graži šventė – Šeštinės. Nors tai bažnytinė šventė, etnologas Libertas Klimka pabrėžia, kad čia netrūksta ir kaimiškų tradicijų, kai kurias jų galėtume pritaikyti ir šiandieną, o kai kurios nustebina. Etnologas, profesorius L. Klimka pasakoja, kad anksčiau ši diena kartais vadinta ir Kregždžių diena, mat šios panašiu laiku sugrįždavo iš šiltų kraštų, ant savo sparnų parnešdamos šilumą.

Šį sekmadienį, gegužės 8 dieną, galima vadinti tikra svogūnų švente, kadangi šiandieną yra minima Cibulinio šventė. Tačiau, šią dieną ne tik sakoma užsiimti svogūnų arba žirnių sodinimu, tačiau ir minėti Šv. Stanislovo vardadienį. Šią dieną senoliai sakydavo, kad gegužės 8-oji yra tinkamiausia diena sodinti svogūnus arba prie to paties ir žirnius.

Sugrįžusios kregždutės ir gegučių kukavimo aidas dar nesusprogus medžiams miškuose pranašauja, kokia vasara bus Lietuvoje. Etnologo Liberto Klimkos teigimu, metai gali laukti sunkūs, nederlūs, o vasara – permaininga. „Turėsime ir lietingų, ir sausų dienų. Jeigu gegutė ant nuogų šakų kukuoja, tai yra blogas požymis“, – naujienų portalui tv3.lt sako L. Klimka. Vienos iš paskutiniųjų į Lietuvą parskrenda kregždutės, dabar joms sugrįžti neįprastas laikas. „Jos ant savo sparnelių atneša šilumą.

Nuo senų senovės lietuviai puoselėjo gilias tradicijas saugodamiesi nuo gaisrų. Iš pradžių jie atlikdavo apeigas, kad suvaldytų rūstųjį Perkūną, o vėliau – tikėjimą ir apsaugą atidavė į Šv. Florijono, gaisrų sergėtojo rankas. Apie tai, kuo ypatinga gegužės 4-oji ir kokie pasirodę gamtos ženklai pranašauja orus pavasarį, tv3.lt naujienų portalui papasakojo gamtos mokslų daktaras, etnologas Libertas Klimka. Gegužės 4 dieną yra minima Šv. Florijono, gaisrų sergėtojo diena.

Balandžio 25-oji – Šv. Morkaus arba Daržo diena. Pasak profesoriaus, etnologo Liberto Klimkos, ši diena laikoma darbų darže diena. Etnologas L. Klimka nurodo, kad Šv. Morkus yra vienas iš evangelistų, kurio vaidmuo krikščioniškame katekizme yra labai svarbus. „Na, o kaimo žmonės šiandien pradėdavo daržo darbus. Sakydavo, kad šiandien pasėjus morkas, jos augs geriausiai. Gale lysvės dar įkaldavo kuolą, kad morkos augtų ir būtų tokios, kaip jis“, – sako jis. O kaip daržas ir Šv.

Tradiciškai, prabėgus lygiai savaitei po Velykų, sekmadienį švenčiamas Atvelykis. Tai – nepelnytai lietuvių pamiršta šventė, turinti gražias tradicijas. Ką šią dieną veikdavo senoliai, kodėl didelis dėmesys skiriamas vaikams bei kaip paminėti Atvelykį, naujienų portalui tv3.lt pasakojo etnologas, profesorius Libertas Klimka. Svarbu lankyti gimines Retas jau laikosi tradicijos, prabėgus savaitei po Velykų, švęsti Atvelykį, tačiau verta prisiminti šią gražią pavasario šventę.

Šiandien – šlovės pavasariui diena. Nuo senų senovės lietuviai kovo 4-ąją dieną vadino Kovarnių bei Lietuvos globėjo šv. Kazimiero diena. Tad šiomis dienomis, ne veltui žmonės pradeda švęsti linksmiausią pavasario prekybos šventę – Kaziuko mugę. Etnologas Libertas Klimka pasakoja, kad Kovarnių dieną senovės lietuviai švęsdavo pasitikdami pavasarį. Anot jo, šią dieną galima vadinti dar ir varnėnų, špokų diena.

Saulė vis dažniau apdovanoja lietuvius savo spinduliais, temperatūra kyla virš 0 laipsnių žymos, o sniegą pakeičia lietus. Artėjančio pavasario jausmą dar sustiprina ir sugrįžę paukščiai – savo giesmėmis džiugina vieversiai, o laukuose ar pamiškėse pastebimi gandrai, gervės ir pempės. Visgi etnologas Libertas Klimka sako, kad ankstyvas paukščių grįžimas rodo, kad tikrojo pavasario dar reikės palaukti.

Meilės prisipažinimo, romantiškų eilių paklodės, tuščios raudonų rožių lentynos, šokoladas ir visi kiti mieli, su meile ir romantika susieję atributai. Būtent jais šiomis dienomis įsivaizduojame Šv. Valentino dieną, kuri neretai įpareigoja mylimuosius ją paminėti ir taip įprasminti meilės dieną. Visgi, ne daug kas žino, kad Lietuvoje, šios dienos alternatyvai galime turėti dar keturias dienas. Šv.

„Seredoj, subatoj gimė dievo kumeliukas auksinėm kamanom, sidabrinėm patkavom. Kas?“ – štai tokia mįsle švęsti Mėnulio naujuosius metus arba kitaip vadinamas Kumeliuko krikštynas senovėje pradėdavo švęsti lietuvių gentys. Dabar ši šventė Lietuvoje užmiršta, o pagal Mėnulio naujuosius metus šiandieną 2022 metų Tigro metus pasitinka kinai.

Šiandien, sausio 25-ą dieną, yra Pusiaužiemis. Sakoma, kad pagal šios dienos orus galima nuspėti kada sulauksime pavasario. Apie tai kalbėjomės su profesoriumi etnologu Libertu Klimka. Senolių išmintis byloja, kad Pusiaužiemio arba Viduržiemio metu diena jau būna pailgėjusi per avinuko šuolį, o gamta jau yra žengusi pirmąjį žingsniuką pavasariop.

Linksmąsias kalėdinio laikotarpio šventes vainikuoja Trijų karalių šventė, kuri ir skelbia šio džiaugsmingo periodo pabaigą. Etnologas Libertas Klimka papasakojo, ką reiškia ant durų rašomos Trijų karalių vardų raidės bei kodėl šią dieną nupuošiama kalėdinė eglutė. Sausio 6-oji, diena, kuomet pagrindinės miestų aikštės atsisveikins su visą kalėdinį laikotarpį džiuginusiomis eglutėmis.

Gruodžio 21-oji – ypatinga diena. Šiandien yra minima Žiemos saulėgrįžą, Elnio devyniaragio šventė – pati trumpiausia metų diena – šviesusis paros metas trunka vos kiek daugiau nei 7 valandas. Etnologas Libertas Klimka naujienų portalui tv3.lt apie šią šventę papasakojo šiek teik daugiau, nors apie pačią šventę šiuolaikinėje kultūroje ir nėra daug žinoma – nuo šventės atsiradimo mus skiria tūkstančiai metų. „Astronomiškai šiandien 16 val.

Nuo senovės protėviai gruodžio 13-ąją minėjo Šviesos dieną – ši ne tik reiškė, jog vakarai jau nebetrumpėja bei jau galima laukti grįžtančios saulės, bet ir leido nuspėti visų metų orus stebint gamtos ženklus. Etnologas, profesorius Libertas Klimka priduria, jog į Lietuvą atkeliavus krikščionybei Šviesos diena sutapatinta su Šv. Liucijos diena, tačiau ši šventoji ir buvo šviesos bei tyrumo simbolis.

Lapkričio 11 diena nuo seno protėviams buvo labai svarbi – tai ne tik buvo paskutinioji rudens šventė ir priešžiemio pradžia, bet ir leisdavo nuspėti, kokia žiema laukia. Bažnytiniame kalendoriuje ši diena įrašyta Šv. Martyno vardu. Etnologas, profesorius Libertas Klimka pasakoja, kad ši diena parodydavo, kokia žiema laukia, o papročiai ir tradicijos buvo labai linksmi, tik gaila, kad vis dažniau pamirštami. Pagal gamtą spėjo orus Šv.

Lapkričio 3-iąją yra švenčiama Šv. Huberto diena. Nors šv. Hubertas yra minimas kaip medžioklės globėjas, pasak etnologo Liberto Klimkos, lietuviai jo dieną ir varduves mini labai pasyviai. Ši diena labiau minima kitose Europos šalyse. O štai kitą savaitę, lapkričio 11 dieną, bus minima reikšmingesnė Lietuvai diena. Tai –  šv. Martyno diena, per kurią bus galima spėti ir žiemos orus.  Manoma, kad nuo senovės yra tikima, kad šv.

Galima pastebėti, kad laidojimo tradicijos šiek tiek pasikeitė jau per paskutinius dvejus metus – nuo koronaviruso pradžios ir dabar. Todėl net nereikia svarstyti, ar dabartinės tradicijos yra kitokios nei buvo anksčiau. Naujienų portalui tv3.lt etnologas profesorius Libertas Klimka pasakojo, kokių laidojimo ir šermenų tradicijų  buvo laikomasi senovės Lietuvoje. Artimojo mirtis yra skaudi nepriklausomai nuo laikmečio, kuriame gyveni. Skiriasi tik atsisveikino su mirusiuoju būdai.

Rudeniui persiritus į antrąją pusę ir artėjant prie žiemos, lietuviai prisimena mirusiuosius, aplanko jų kapus, taip pagerbdami jau išėjusius artimuosius. Tiesa, mūsų protėviai tikėjo, jog mirusiųjų vėlės dalyvauja ir gyvųjų gyvenime, todėl spalio 28-ąją minėdavo Vėlių paminėklus, siekdami padėkoti už viską, ką vėlės davė.

Rugsėjo 29 diena senovėje lietuviams buvo itin svarbi – tai Švento Mykolo diena, dar vadinama ir Vėjų diena. Anksčiau buvo sakoma, jog šią dieną „atbėgantis“ vėjas pranašauja, kokia bus žiema, o taip pat simbolizuoja ir svarbiausių žemės ūkio darbų pabaigą. Etnologas profesorius Libertas Klimka pabrėžia, jog kaime Šv. Mykolo diena buvo labai sureikšminta, o ir vardas Mykolas – vienas populiariausių Lietuvoje.