castor& pollux

Castoras su Polluxu, vieni pirmųjų griežtai pasisakę prieš ydingą „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ (VEKS’o) misiją, siūlo savaip tęsti VEKS’o projektą ir paversti Vilnių kultūringų protestų ir meniškų riaušių sostine. Castor: Šiandien, kai jau, atrodo, net akli praregėjo ir pamatė, kad VEKS‘as tėra mėšlo krūva, atsirado ir naujos tendencijos – gero tono požymiu tapo atsiriboti nuo tos organizacijos ir kartas nuo karto šliukštelti ant jos pamazgų.

Laimantas Jonušys. Rūmas virš bedugnės: literatūros kritika. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. Laimantas Jonušys, kurį radikalieji oficialiosios kultūros kritikai Castor&Pollux pavadino „žymiausiu mūsų kultūros vesternizatoriumi“, nuosekliai ir atkakliai tęsia savo darbą, pradėtą „Laisvosios Europos“ radijuje.

Chaoso avatarai Castor&Pollux tyčiojasi iš Sąjūdžio, iš smetonmečio, tapusio neginčijamu dešiniųjų ideologijos fetišu ir iš dainuojančios revoliucijos, kuri buvo tik grįžimas penkiasdešimt metų atgal… Castor: Tauta mini Sąjūdžio dvidešimtmetį. Ar tau nebaisu pagalvojus, kad Sąjūdžio utopija tapo profašistinis prieškario režimas, o pats Sąjūdis netrukus virto priešų paieškos ir raganų medžioklės būreliu. Juk tai buvo absoliutus regresas, penkiasdešimt žingsnių atgal? Pollux: Taip, brolau.

Castoras ir Polluxas – du chaoso avatarai, laikinai pasirinkę mitinių graikų pusdievių tapatybes, savo pamišėlišku juoku išsklaidantys puritoniško eterio tylą, purvinais batais mindantys sterilias Valstybės ir Kapitalo rūmų sales, besityčiojantys iš stereotipų ir spjaunantys į veidus šventeivoms. Prieš dvejus metus pradėję savo žygį per neramų pasaulį, šiandien jie pakyla tarsi feniksas iš pelenų, tarsi naujai atgimę nepraustaburniai sistemos, kultūros ir sociumo kritikai.

Kovo 11-ąją vykusios skustagalvių eitynės sukėlė tikrą psichozę ir sulaukė masinio pasmerkimo. Tačiau dabar panašu, kad po tolerancijos ir politinio korektiškumo kauke kai kas teslepia savo siekį primesti visuomenei vieno mąstymo modelio diktatūrą. Apie plačiai nuskambėjusią skandalingą eiseną jau buvo rašyta ne kartą. Eitynes vieni pakrikštijo gėda, kiti – akibrokštu Lietuvai. Veiksmų nesiėmusios policijos vadovams teko aiškintis Seime. Kritikos sulaukė ir vangiai reagavęs politinis elitas.

Jono Meko vizualiųjų menų centras, valdžios ir verslo struktūrų machinacijų dėka įkeltas į „Vilniaus vartus“, žymi FLUXUS legendos mirtį. Didysis George Maciunas (jo pavardės šiuo atveju nereikėtų lietuvinti protesto prieš buką lietuvišką konservatyvumą vardan), visą savo kančių ir vargų pilną gyvenimą stengęsis išplėšti nepriklausomą meną iš rinkos ir komercijos nagų, šiandien turbūt vartosi karste.