audronė jablonskienė

Paskutinį kartą Romą Ramanauską lietuviškame filme matėme Algimanto Puipos „Nuodėmės užkalbėjime“. Sėdėjo dažniau nugara į žiūrovus, aiškindamas žmonai (gražiai), kad išeina gyventi ir mylėti kitur. Ekrane gyventi ir mylėti liko kiti. Panašiai kaip realybėje: talentingo, mąstančio, įdomaus aktoriaus neliko nei ekrane, nei scenoje. Muilo operose taip pat nešmėžuoja.

Prieš pat Kalėdas Vilniaus miesto savivaldybėje įvykusi vaikų emalio paroda „Vaikų emalio pasaulis“ paskatino apsilankyti emalio mokykloje prie „Meno nišos“. Norėjosi pamatyti savo akimis, kaip tokius spalvomis žėrinčius stebuklus „kepa“ 6-12 metų vaikai. ...Tą sekmadienio priešpietę „Meno nišoje“ buvo tikras anšlagas. Vakar buvę tik keturi, o šiandien - dvylika! Emalio mokytoja Marytė Gurevičienė vos spėjo suktis.

„Mūsų vis mažėja ir mažėja...“ Į esto Arbo Tammiksaaro filmą „Naciai ir blondinės“ (rodytas „Skalvijoje“) žiūrovus priviliojo seno kino nostalgija. Kas nežino, kad visuose sovietiniuose filmuose apie karą vokiečių kariškių vaidmenyse nepakeičiami buvo „pribaltai“. Algimantas Masiulis, Romas Ramanauskas, Vytautas Tomkus, Juozas Budraitis, Bruno Oja, Uldis Dumpis.

Paskutinę praėjusių metų dieną Lietuvos dailės muziejuje įvyko premjera: iškilmingas Niko Pirosmanio parodos atidarymas. Jį pagerbė visi, kam priderėjo pagerbti: atsakingi įvairių institucijų pareigūnai, Pirosmanio kūrybos tyrinėtojai iš Gruzijos. Ypatingu parodos atidarymo kamertonu tapo gruzinų vyrų vokalinis kvartetas ir Vladas Bagdonas, sukūręs nepamirštamą Niko Pirosmanio paveikslą Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Pirosmani, Pirosmani.

Baigiantis metams žinomas scenografas ir tapytojas Adomas Jacovskis pakvietė į jubiliejinę tapybos parodą „Lietuvos aido“ galerijoje (ji veiks iki sausio 6 d.). Prieš pat naujuosius Vilniaus mažojo teatro kavinėje pristatytas tos pačios galerijos išleistas albumas, išsamiai supažindinantis su dailininko kūryba, rašo „Respublika“. Tarp grožio ir pavojaus Vilniečiai A.Jacovskio vardą įsidėmėjo kartu su E.Nekrošiaus spektakliais „Katė už durų“, „Kvadratas“, „Pirosmani, Pirosmani.

Regis, nuo Nepriklausomybės paskelbimo dar nė vienų Naujųjų nelaukėme su tokiu nerimu.  Tik tada buvome susitelkę ir ryžtingi, dabar - susipriešinę ir pasimetę.  Politikai, valdininkai, paskui juos ir žiniasklaida kala į smegenis vieną ir tą pačią vinį: krizė, krizė, krizė... Kaip tas plintantis antkrytis palietęs kultūros žmones, ar turi jie tam imunitetą, kaip gelbėtis, jei dar išvis įmanoma.

Apie knygelę, kurią miegant pasikiši po skruostu 25-ąjį savo gimtadienį Ula Šimulynaitė pasitiko pirmąja knyga „Privataus Vaiduoklio gyvenimas“. Net knygos sutiktuvės įvyko tiksliai tą dieną - lapkričio 30-ąją Šv.Jono gatvės galerijoje, pas mamą galerininkę Violetą Šimulynienę, rašo „Respublika“. Esama ir kito šeimyninės mafijos aspekto: rašytoja debiutantė – garsaus dailininko ir rašytojo Šarūno Šimulyno (1939-1999) vyresnioji duktė.

Atrodo, kad sostinės žiūrovai vis dar atranda Vilniaus dokumentinių filmų festivalį, nors jis įvyko jau penktą kartą. Tiesa, nedidelė „Skalvijos“ salė būdavo artipilnė, tačiau prieš kai kuriuos filmus ji privalėjo būti imama šturmu – pavyzdžiui, kad ir rusų režisieriaus Vitalijaus Manskio „Nekaltybę“. Pakeisti Madonną V. Manskio pavardę galėjo įsidėmėti tie žiūrovai, kurie mato rusų REN TV kanalą (V. Manskis - šio kanalo „Vertovo studijos“ režisierius ir pagrindinis prodiuseris). Sukūręs 20 ...

Tie, kuriems šiandien 40 ir daugiau, prisimena savo vaikystės šventę, vardu „Pepė Ilgakojinė“. Pamatę kartą, vaikai į ją vėl verždavosi. Mažuosius žiūrovus iš rajonų atveždavo didžiuliais „Ikarais“. Gauti vietą salėje šalia ilgiausio liepto, kuriuo pirmyn atgal - čia su virduliu, čia su fantų lagaminu - šaudydavo patrakėlė Pepė, buvo tolygu išlošti milijoną aukso puode.