25-ąjį savo gimtadienį Ula Šimulynaitė pasitiko pirmąja knyga „Privataus Vaiduoklio gyvenimas“.
Net knygos sutiktuvės įvyko tiksliai tą dieną - lapkričio 30-ąją Šv.Jono gatvės galerijoje, pas mamą galerininkę Violetą Šimulynienę, rašo „Respublika“.
Esama ir kito šeimyninės mafijos aspekto: rašytoja debiutantė – garsaus dailininko ir rašytojo Šarūno Šimulyno (1939-1999) vyresnioji duktė. Prieš 10 metų anapilin iškeliavęs tėtis nė neįtarė, kad obuoliukas nuo obels... na, žinote...
Grafinio dizaino studijas baigusi Ula šioje srityje jau turi patirties (bukletai, kvietimai, katalogai, plakatai, logotipai, firminis stilius ir t.t.). Tad natūraliai kilo mintis išbandyti kažką visiškai savarankiškai - kad pačios ir tekstas, ir iliustracijos, ir dizainas.
Taip atsirado žavinga knygelė-žaisliukas minkštu oranžiniu kvadratiniu (13 x 13) viršeliu, kurią norisi liesti, čiupinėti, o palietus - nebepaleisti. Per pristatymą būsimieji skaitytojai taip ir darė, o tėvai pirko po kelis egzempliorius - dovanoti visomis progomis ir be progų.
Nuotaikingos istorijos
Priminsime, kad vaiduoklių temą buvo pamėgę klasikai. Tokie kaip Oscaras Wilde'as („Kentervilio vaiduoklis“), Otfriedas Preussleris („Vaiduokliukas“). Jiems rūpėjo politkorektiškai integruoti vaiduoklius į gyvųjų pasaulį ir tai, kaip žinome, neblogai pavyko.
Ula apsiribojo moralinėmis kolizijomis pačių vaiduoklių terpėje. Sakysime, jaukus, mielas, mėtų arbatą mėgstantis Privatus Vaiduoklis ima ir užmiršta padėkoti draugui už dovaną. Draugystė, žinoma, nutrūksta, įsižeidęs draugas išplaukia į tolimus kraštus... Ar jie susitaikys? O jei susitaikys - tai kaip? Visa tai išdėstyta oranžiniuose knygos puslapiuose.
Salotiniai puslapiai skirti pasipūtėliui narcizui Liūlijui, kurio hipertrofuota meilė sau tapo tikra nelaime kitiems. Aišku, gerai pasibaigti tai negalėjo... Avietiniai puslapiai - apie besotį Antikvarinio Vaiduoklio godumą ir juokingai liūdnas to pasekmes.
Jau įvertino
Po knygelės pasirodymo praėjo jau mėnuo ir, neoficialių tyrimų duomenimis, jau galime teigti, kad: a) ją labai pamėgo knygų neskaitantys paaugliai (12-14 metų) dėl žaismingos formos ir vaiduokliško humoro; b) tėveliai, kuriems privalu vakare paskaityti pasakėlę - dėl paprastumo ir trumpumo; c) skaityti nemokantys mažyliai - dėl spalvingų „animacinių“ iliustracijų ir dėl to, kad galima užmigti pasikišus po skruostu.
Didis knygelės pranašumas ne tik minkšti viršeliai, bet ir specialiu laku padengti puslapiai, nuo kurių lengvai nuvalomi šokolado, saldainių ir visokių kitokių lipnių substancijų pėdsakai.
Tiems, kas knygelę jau spėjo išmokti mintinai, turime malonią naujieną: jų bus dar trys. To paties formato, dizaino, tik skirtingų spalvų - taigi knygų lentynėlėje atrodys tikrai šauniai. Herojai - jau pažįstami, išskyrus tokį grafą Aleksandrą de Pasipūtėlį, gyvenantį prie Viduržemio jūros. Beje, tas pats, kuris labai brangiai nusipirko vertingu antikvariniu laikrodžiu virtusį nedorėlį vaiduoklį iš avietinių puslapių...
Audronė Jablonskienė
