Vytauto Kalinausko (1928-2001) kūrybos paroda Vilniaus rotušėje, skirta dailininko 80-mečiui, jau be jo. Renkasi kinematografininkai, dailininkai, teatralai, muzikai – jo aplinkos žmonės.
Kylančius plačiais Rotušės laiptais pasitinka Olego Ditkovskio baladė apie vyšnią, augančią iš kapo. Juozui Širvinskui atrodo (teatleidžia Ditkovskis), kad čia turėtų sėdėti ne jis, o Vytautas Kernagis su gitara ir griausmingai plėšti „Linksminkimuos...“ Kaip tai buvo Vytauto Žalakevičiaus „Atsiprašau“ finale. Režisierius ten buvo surinkęs visus – ir filmo kūrėjus, ir savo šeimos narius. Tuos, kurie buvo svarbūs jo gyvenime. Tarsi į atsisveikinimo vakarienę. Žinoma, ten buvo ir Vytautas Kalinauskas, rašo „Respublika“.
15 metų su Dante
Parodoje surinkta viskas: tapyba, grafika, koliažai, scenografija, knygų iliustracijos. Tarp pastarųjų ir garsiausios – Goethe's „Faustui“, Dante's „Dieviškajai komedijai“. 15 metų gyvenęs su Dante, jo „Pragaro“, „Skaistyklos“ ir „Rojaus“ vizijomis, kūrė ir savo gyvenimo – būties filosofinį modelį. Šviesiausiame – "Rojaus" cikle – beveik visur rangosi Mebijaus juosta, amžino, pradžios ir pabaigos neturinčio laiko simbolis. Žemę sulyginęs su Skaistykla. Rojų jis įkurdina begaliniame kosmose, apgyvendinęs jį šviesą nešančiomis būtybėmis.
Ar buvo tikintis? Sūnus Andrius tvirtina, kad taip. Prisimena, kad tėvas pastaruosius 15 metų nešiojo emaliuotą kryželį ant kaklo. Nematytame 1989 m. kūrinyje (A. ir R. Misiūnų nuosavybė), kurį galėtume pavadinti namų altoriumi, sušaudyto metalinio skydo plėštinėse ertmėse – Apvaizdos akis, krucifiksas ir votinė širdis. Tai labai dramatiškas žmogaus ir Dievo ryšio atspindys, eliminuojantis patogias, guodžiančias iliuzijas.
Vienas ir nepriklausomas
Šimtmečio pabaigoje, įteisinus „tyliojo modernizmo“ sąvoką ir paskelbus jo apaštalus, Vytautas Kalinauskas iš „disidentinio“ jų sambūrio buvo eliminuotas, nors jo darbus taip pat mėtė iš oficiozinių parodų. Gal ir įsižeidęs dėl tokio akibrokšto, pats nesutiko būti vadinamas modernistu. Veikiausiai tai stiprios savarankiškos asmenybės laikysena – prie nieko nesišlieti, su niekuo nesijungti, būti pakankamam pačiam sau. Nors tuos „modernistus“ buvo aplenkęs gal dvidešimčia metų.
Pamenu, prieš gerą dešimtmetį kartu vaikštinėjom po meninę Sorošo parodą „Daugiakalbiai peizažai“, kuri puikavosi moderniausių Europos menininkų hitais. Parodos eksponatus jis komentavo kaip kompetentingas, su visais pasaulinės dailės „peizažais“ puikiai susipažinęs eruditas. Kai sustojome prie efektingos esto J. Toomiko instaliacijos „Kelias į San Paulą“, Vytautas šyptelėjo: „Kažką panašaus esu daręs Jono Vaitkaus filmui „Zodiakas“. Didžiulio „Rex'o“ papėdėje padariau veidrodinį tunelį – tuo pačiu principu, kaip čia. Čiurlionis eina į tą tunelį ir suskyla į daugybę pavidalų – iki begalybės...“
Taigi senam kino (ir teatro) vilkui visi tie „superšiuolaikiški“ žaidimai buvo tik dar kartą išrasti dviračiai. Savo atradimus komentavo santūriai („Tiesiog ieškojome kelių išsivaduoti iš mums primestos rutinos, vadintos „socrealizmu“).
Senų popierių krūvoje radau Kalinausko laišką – su keliomis pastabomis apie bohemos laikų draugę Gražiną Kliaugienę. Labai didžiavosi jos pramintas „senamiesčio broške“. Ta pravardė prilipo ilgam. Išties jo aukšta (185) sausa figūra buvo tarsi senamiesčio puošmena, privalomas visų Užupio švenčių ir vernisažų atributas, jaukus gyvenimo pastovumo ženklas: aha, štai ir Kalinauskas.
Jo autentiškos asmenybės – su šakota, turtinga patirtimi, originaliu mąstymu, iškentėta gyvenimo filosofija – prireikė Oskarui Koršunovui statant „Roberto Zucco“. Principinei akistatai su spektaklio protagonistu, žudiku maniaku. Režisierius prašęs dailininko nieko nevaidinti – tik būti savimi. Labai svarbią prasmės kibirkštį turėjo įskelti dviejų pasaulėjautų sandūra. O. Koršunovas pakomentavo: „Visi bijojo žudiko, tik ne Jis. Nes Jis nebijo mirties“.
...ir aš esu laisvas
Ekspozicijoje – ir visi 9 „Autoportretai“, sukurti prieš aštuonetą metų (rodyti „Vartuose“). Kartone iškirpti galvos (paties autoriaus) siluetai primena rakto skylutes ir žiūrintysis norom nenorom paverčiamas vujaristu, panūdusiu žvilgtelėti į svetimą gyvenimą. O tą gyvenimą autorius komponuoja iš banaliausios buitinės ikonografijos (transporto bilietai, leidimai, pažymėjimai, rūkalų, gėrimų etiketės, senos nuotraukos, žemėlapių fragmentai ir kt.). Vienas iš autoportretų, pavadintas „Tikruoju“, pakabintas erdvėje virš centrinių laiptų.
Pažįstamos galvos kontūras – iš dvigubo stiklo. Tarp stiklų, lyg akvariume, egzotiška kriauklė, sidabrinė taurelė, lošimo kauliukas, tuščias kišeninio laikrodžio korpusas, mažytis krucifiksas ir... sudžiūvusi raudona rožė. Argi ne tai lieka, kai išeiname – prisiminimai.
Atsisveikindami atkreipkite dėmesį į šešis abipus laiptų išsirikiavusius hampelmanus (primityvias, už virvučių tampomas lėles). Ant vienos, tos, kuri su tikru Vytauto Kalinausko veidu, prancūziškas užrašas: „Menas yra laisvas ir aš esu laisvas“. Pamenu, toks pat užrašas puošė ir jo vernisažinius marškinėlius.
Audronė Jablonskienė
