Jis ruošėsi ne tiek savo pirmajam jubiliejui, kiek Lietuvos vardo 1000-mečiui. Dvejus metus tapė milžinišką (6x3) sudėtingos konfigūracijos paveikslą, sugėrusį nelinksmas mintis apie Lietuvą, jos praeitį ir ateitį.
Centrinėje paveikslo dalyje dunkso didingi, efemeriškos melsvos šviesos gaubiami rūmai... iš milijonų skeletukų raizgalynės. Keldami į viršų ir didindami tą šiurpiai gražų, didingą statinį, į jį plaukia ir įsilieja bekraštė žmonių upė. Joje atpažįstame daugybę veidų. Simonas Daukantas, Basanavičius, Čiurlionis, Maironis, Vaižgantas, Jablonskis, Žemaitė, Salomėja Nėris, Darius ir Girėnas, Stulginskis, Smetona, Greimas... Visa Lietuva.
- Kokiu principu atsirinkai personažus?
- To visi klausia. Nežinau.
- Paveikslo konfigūracija - 36 kampai! - primena kryžiažodį. Iš esmės tai ir yra galvosūkis - visi bando rasti kuo daugiau atpažįstamų veidų.
- Čia toks atpažinimo džiaugsmas. Ieško kaip grybautojai grybų.
- Per parodos atidarymą kažkas tarėsi radęs Kubilių, prisivedęs rodė jam pačiam, bet jis suabejojo: per daug plaukų...
- Kubilius negalėjo savęs atrasti - gyvųjų nevaizdavau.
- Nė vieno?
- Ai, yra du. Noreika ir Armoškos apsauginis Mindaugas.
- Kaip atsirado „Sargyba“, kur dunkso tie patys melsvi rūmai? Eskizas?
- Atvirkščiai, jį nutapiau vėliau. Kai įsibėgėji, negali sustoti.
- Tavo superpaveikslas reikalauja ypatingos erdvės - visomis prasmėmis. Gal jau gavai konkrečių siūlymų? Sakysim, iš Valdovų rūmų?
- Ne.
- Gal Armoška pasakė: čiur, čia mano!
- Gal ir pasakė. (Juokiasi.) Negirdėjau. Be to, tai jau neįdomioji dalis. Man svarbiau - padaryti darbą.
- Laukdami tūkstantmečio visi šveičia fanfaras, o tu pažvelgei, kaip sako, į šaknį: viltys ir netektys, viltys ir netektys, o tas didybės rūmas toks efemeriškas... Ir save pavaizdavai kaip tą rūpesčių sugraužtą Rūpintojėlį, ir tavo duktė susirūpinusi žvelgia į tolį (ateitį)? Ar pačiam įdomu, kas dedasi Lietuvoje dabar?
- Nuo politikos buvau nutolęs. Dabar pasiklausau. Pasižiūriu. Matau, kad partijos ant savo kabliukų stengiasi užmauti kuo šūdinesnį slieką, nes tokie geidžiamiausi šūdinų televizijos laidų išugdytiems idiotams.
- Dar Leninas žadėjo, kad valstybę galės valdyti kiekviena virėja.
- Tai tą ir turėsim. Totalinė devalvacija visko - politikos, moralės, meno. Jau gėda ir menininku vadintis, nes jau yra kulinarijos menas, krepšinio menas, meilės menas, politikos menas... Čia atsitiko kaip su tuo žodžiu „lėkiau“: lėkiau-lėkiau-lėkiaulėkiau-kiaulė-kiaulė....
- Pirmąkart rodai ciklą kompiuterinių fotokoliažų. Ūkanoti Dusetų peizažai, poetų apdainuota Šventoji, romantiškas tiltas... Ir viską „subjaurojai“ deformuotomis nuogų personažų figūromis. Ten, kur pasirodo žmogus, lauk bėdos.
- Niekur nuo savęs nepabėgsi. Aš vienas ir tas pats - ir kai tapau, ir kai fotografuoju. Matai tą figūrėlę? Tai Nomeda. O čia pirmame plane - pakelės maniakas. Dabar ji bijo eiti grybauti.
- Naktį po vernisažo praleidai „Maldžio“ galerijoje šalia savo jubiliejinės ekspozicijos. Su kokiomis mintimis užmigai?
- Nebuvo jokių. Išgėriau migdomųjų ir iškart atsijungiau.
- Po mūsų pokalbio sėsi į automobilį ir - į Dusetas. Ar ten ant molberto jau laukia nauja drobė?
- Laukia. Net pradėta.
- Kaip gelbėjimosi ratas, kad įveiktum atsiradusią tuštumą?
- Teisingai. Tik nežinau, ar pasiduosiu provokacijai.
Audronė Jablonskienė
