Rasa Baločkaitė

Antikinėje Graikijoje, darbas, atliekamas dėl žmogaus kūno poreikių, buvo laikomas niekingu. H. Arendt gan plačiai tai nušvietė savo veikaluose: to meto žmonės manė, jog dirbti reiškia būti būtinybės vergu, instrumentum vocale, animals laborandi – kalbantys instrumentai, dirbantys gyvuliai  - taip degraduodavo žmogus, pavergtas per būtinybę, ir per darbą, o jo egzistencija būdavo pasyvi, kaip darbinio gyvulio, kaip daržovės.

Maršrutinio vairuotojas nervingai perjunginėja vieną radijo stotį po kitos. Išgirdęs, kaip vietinės reikšmės pop žvaigždė plyšauja „ištraukia šypseną iš mano lūpų“ (hm... ar jis vidurinę baigęs...? baigęs ko gera, ar čia ne tas, kuris dirba savivaldybėje...?), vairuotojas išjungia radiją ir per langą nervingai nusispjauna – šiaip aš tokių dalykų netoleruoju, bet šiuo atveju, negaliu jam nepritart.

Kaip sakė A.T., kiekvieną kart, nusileisdamas JFK oro uoste, patiriu džiaugsmingą virpulį... Aš, irgi patiriu džiaugsmingą virpulį.... Nors logiškai, matyt, nederėtų - juk Niujorkas, ko gera, pati liūdniausia vieta, kadaise aprašyta amerikiečių literatūroje. Soul Below romane „Hercogas“ Mozė, jautrus žydų intelektualas, neranda sau vietos išduotas garbėtroškos, materialistės žmonos.... „Ėmė mušti tetos Tamaros laikrodis.

Baimė ir drebėjimas, egzistencinė nežinomybė, grėsminga, nesuprantama, nebyli Visata... Ir silpnas žmogus, slegiamas gėdos, kaltės ir netikrumo... „Baimė ir drebėjimas“ – taip vadinasi Soreno Kierkegaardo knyga. Visos metafizinės sistemos bergždžios, gyvenimas kupinas absurdo ir nesuprantamumo, Abraomas veda aukoti savo mylimą sūnų Izaoką ir šitaip stoja prieš Dievą – bijodamas ir drebėdamas, slegiamas nepakeliamos kaltės.

Mitai, moterys ir moteriškumas... Žavesys, paslaptis....  Dar Simone Beauvoir rašė, vyrai sukūrė moteriškumo mitą, lyg Pigmalionai, susikūrė moteriškumą, pagal savo pageidavimą - tą paslapčių, nutylėjimų, prasmės niuansų, kvepalų, juoko, intrigų audeklą; moterys papuolė į jį, susipainiojo lyg voratinklyje – po šiai dienai nesugeba iš ten išlipti. Iš pažiūros nieko bloga – moteris, užkelta ant pjedestalo. Taip jau susiklostė. Riteriai ir mūzos. Žygdarbiai, atlikti iš meilės.

Nepamiršiu tos dienos. Buvo rugsėjo 11-oji, lyg tyčia, beje, Niujorko katastrofos kelintosios metinės. Ir tada įvyko tai, kas mano subjektyviu pasaulio suvokimo lygmeniu prilygo dviejų lėktuvų įsirėžimui į Pasaulio prekybos centro pastatus – buvau pavadinta apokaliptike... Vos sulaukiau vakaro.

Duokit man atramos tašką, ir aš pakelsiu visą pasaulį, prieš daugybę metų šaukė vienas toks entuziazmo apimtas vyriškis, kas ten, gal Archimedas ar kažkas kitas... Dar, sakoma, jis labai susijaudino kažkur ten kažką atradęs, pašoko iš vonios ir šaukdamas „Eureka! Eureka!“ blaškėsi nuogas po namus. Vyram dažnai taip nutinka – apima nevaldomas entuziazmas – ar tai būtų meilėje, ar moksle.

Geras žmogus – ne profesija. Taip buvo sakoma tais senais laikais, kažkur iki 1990-ųjų. Sakai „Geras žmogus“ – o balse girdėt užuojauta, gailestis... Geras žmogus – lyg vakar dienos šampanas, nusivadėjęs, be skonio, jo gerumas – lyg vakarykštės gėlės, apvytę ir nešviežios. Geras yra tas, kuris nesugeba nei muštis, nei bėgt. Toks žmogus nepakels rankos, bet ir neatliks Heraklio žygdarbių.... Kai valia nesugeba pasipriešinti galingai lemčiai, belieka atsiprašinėt impotentiška šypsena.

Mandala - tai piešinys, sukurtas medituojančių Tibeto vienuolių. Paprastai šie piešiniai būna ryškių spalvų ir be galo sudėtingi. Piešiniai kuriami iš upės smėlio, smulkinto marmuro, maltų ryžių. Senovės Tibete mandala dar buvo puošiama turkio, jaspio, malachito, perlų ar koralų deriniais. Mandala labai kruopščiai kuriama devynias dienas.

„Kaip danguj, taip ir ant žemės“ – sako sena lietuvių liaudies patarlė. Nežinau, kada tiksliai ir kaip tai įvyko, kad žmogus išsižadėjo savo dieviškos kilmės ir prigimties. The fittest survive, išlieka geriausiai prisitaikę, pasakė Čarlzas Darvinas. Visuomenėje, taip pat -  išlieka geriausiai prisitaikę, pasakė Herbertas Spenceris. Ką gi - kaip tarp žvėrių, taip ir tarp žmonių.

Londonas. Paskutinė imperijos kolonija. Prabangus, prašmatnus, karališkas. Spinduliuojantis imperijos didybę. Imperijos, kuri kadaise, savo klestėjimo laikotarpiu, apėmė nei daugiau, nei mažiau, bet ketvirtį viso pasaulio. „Make the whole world England“ – toks buvo imperijos devizas. Londonas, sako patys britai, lyg prašmatni kekšė, Scarlet whore. Niujorkas, palyginus su Londonu, beveik nekaltas. Jei nežiūrėt Vietnamo, Afganistano ir Irako...  – na, gal ne toks jau ir nekaltas.

„Aš netikiu demokratija,“ – nuskambėjo balsas iš paskutiniųjų eilių. Salė nuščiuvo. Visai kaip Garfinkelio breaching experiments – „netikiu demokratija“ – mesti iššūkį kasdienybės savaime suprantamumui, nuvalkiotam ir nekvestionuojamam sąvokų vartojimui, sulaužyti įprastinę nusistovėjusią rutiną... O kas tada?.. Galėjai girdėti, kaip musė skrenda. Sunkiausia buvo sesijos moderatoriams – visi laukė, jog būtent jie atkurs rimtį, tvarką ir pasaulio savaime suprantamumą.

Naivuolis Kantas. Suaugęs vyras, bet kai pasakys, Dievaži! „Sapere Aude!“ Išdrįsk naudotis savo protu! Hm.. sugalvok tu man šitaip. Kodėl sakoma – aštrus protas. Aštrus, reiškia, pavojingas. Kaip kinžalas. Be reikalo geriau nemojuot. Geriau nežaist, o tai gali prisižaisti – ir kitiems pavojinga, ir pats gali susižeist... Kuo pavirstų visuomenė, jei kiekvienas gatvėje mojuotų durklais ir kardais, siekdamas pasipuikuoti aštriais ir švytinčiais jų ašmenimis.

Liuka su Rimavičium per pertrauką skaito iš vienos knygelės. „Prieinu švilpaudamas ir klausiu: „Tai ką, mano mieli, skaitinėjat?“ „Froidą“ – teikėsi iš aukšto puse lūpos atsakyt Rimavičius. „A, kažkada teko skaityt. Pasenęs reikalas,“ – nusižiovauju ir spjaunu jam tarp kojų.“ Saulius Šaltenis. „Riešutų duona.“ Provincijos miestelyje dėl vietos po saule, ir dėl Liukos Kaminskaitės dėmesio, kaunasi du paaugliai. Froidas gali būti ginklas, Froidas – socialinis kapitalas.

„Not everything is flat in Kansas“ – tokius marškinėlius dėvi jaunos pašėlę amerikietės, kurioms pradeda formuotis krūtinė. Mat Kanzaso valstija – lygumų kraštas. Kaip ir Lietuva, lygumų kraštas - „kur lygūs laukai...“ Bet ne viskas Lietuvoje lygu. Kai kas – net labai, labai nelygu. Ypač, kai kalbama  apie galimybes. Laisvės, lygybės ir brolybės idėjos po Didžiosios prancūzų revoliucijos pasklinda po Europą, po Ameriką, tampa kelrodžiu ateičiai, vizija, siektinu idealu.

Kaip teisingai pastebėjo Leonidas Donskis, man patinka paflirtuot su buržuazija. Dar daugiau, man patinka paflirtuot ir su buržujais. Nieko nuostabaus - kapitalizmas ir patriarchatas glaudžiai susiję - sentimentų neturinti galia valdyti... Smagu pasikast po trapiais šitos galios pamatais. Buržuazija, kaip parodė Freudas savo knygoje „Escape from Freedom,“ iškyla pofeodaliniu laikotarpiu kaip „triumfuojanti, bet nesaugi.“ Galia, kuri kamuojasi, abejodama savo pačios teisėtumu.

Mažas šuo garsiai loja, sako lietuvių liaudies patarlė. Netikrumas visuomet dangstomas agresija. Kad apgintum savąjį tikrovės suvokimo modelį, reikia turėti rafinuotą konceptualinį mechanizmą. Arba – gerus kumščius. Karas – tai politikos tąsa kitomis priemonėmis: kai neužtenka argumentų, imasi smurtas. Ir kuo mažiau argumentų, tuo daugiau smurto. „Norvegų rasizmas yra ypač gėdingas, nes jo negalima pateisinti nei išmanymo, nei patirties stygiumi, - rašė F.Skoderug. – Tai nuobodulio rasizmas.

„Niekada neklausk, kam skambina varpai – jie skambina tau“, rašė Ernestas Hemingvėjus. Jei tik liepos mėnesį būnu Niujorke (tai atsitinka, mano dideliam džiaugsmui, gan dažnai), visada einu pasižiūrėti gėjų parado. Dominavimo, priespaudos, normatyvinės prievartos ir išsivadavimo istorijos visada žavingos. Tos istorijos kupinos laisvės troškimo, kupinos kančios. Tada gali pasitikrinti savo tolerancijos ribas – ar dar nesurambėjo tavo širdis, ar nepavirto akmeniu, ar dar gebi jausti kito skausmą.

Lietuvą kamuoja chroniška populizmo krizė. Kartais, paūmėjus, užtenka antibiotikų. O kartais tam, kad pašalintum židinį, prireikia netgi operacijos. Bet liga po kurio laiko ir vėl atsinaujina, įgyja kitus pavidalus, kitus simptomus - populizmo, šovinizmo, radikalizmo.... - virusas mutuoja, o pavargęs visuomenės ir valstybės kūnas nepajėgia išsiugdyti imuniteto, nespėja pailsėti ir atsigaut. Teoriškai - valstybė yra prievartos monopolis. Tam, kad apsaugotų piliečius nuo jų pačių.

Man patinka juodaodžiai. I like blacks. Man patinka Harlemas – šiltais rudens vakarais, be ypatingo reikalo, nė kojos iš ten nekeldavau. (Nekelk nė kojos į Harlemą, įspėjo mane išlydėdami bičiuliai; simptomiška, aš ir nekėliau kojos – tik ne į jį, o iš jo.

Prie Nežinomo kareivio kapo, apie daug ką susimąstai. Kai buvau maža, susimąstydavau, kaip niekada – net ir per lietų – neužgęsta ta ugnis. Dabar susimąstau apie tai, dėl ko XX a. Europoje kilo du pasauliniai karai, nusinešę šitiek gyvybių, kam tų karų reikėjo ir ką galvojo žmonės, padėję galvas šiuose karuose. Į pastarąjį klausimą sunku nedviprasmiškai atsakyt.

„Kultūra, viską šluojanti po kilimu“, sakoma apie Sigmundo Freudo laikų Austriją. Nubalinti namų fasadai, rožės, išpuoselėti gėlynai, - ech, buržuazijos žavesys, - bei giliai slepiamos, maskuojamos traumos, fobijos ir neurozės. „Kultūra visada yra prievartinė“, pasakys vėliau Freudas savo knygoje „Civilization and its Discontents.“ Kažkas visada lieka už diskurso ribų. Nutylėta, neišsakyta. Kažkas gąsdinančio ir kraupaus. Už ribų – beprotybė, iškrypimas, nepaklūstantys protai ir kūnai.

„Mūsų miestas jau du šimtus metų stovi, jame šimtas tūkstančių gyventojų, ir nė vieno, kuris nebūtų panašus į kitus, (...) ir visi tik valgo, geria, miega, paskui miršta.

Danijos sostinėje šeštadienį, pirmą kartą po kovo pradžioje vykusių riaušių, kilusių valdžiai nusprendus nugriauti Jaunimo centrą, Kopenhagos gatvėse vėl vyko demonstracijos, kuriose dalyvavo nuo 7 tūkst. iki 15 tūkst. jaunuolių. Eitynės surengtos siekiant apginti Kopenhagos hipių rajoną - vadinamąją Kristianiją. Protesto akcijos dalyviai taip pat reikalavo, kad valdžia miesto jaunimui skirtų naujas patalpas vietoje nugriautų Jaunimo namų.

Žmogus užkariavo pasaulį – ech, nebeliko neatrastų salų, atsidūsta vyrai; ką ten salų, nebeliko nė planetų. Užkariavus pasaulį, nebeliko žmogui kur gilintis ir kur plėstis – žmogus, kaip sakė Nietsche, ėmė augti į vidų, ėmė gilintis į save. „Žmogaus smegenys! – sako Vernikė beveik svajingai. – kadaise svajojau tapti jūreiviu, nuotykių ieškotoju, pirmykščių miškų tyrinėtoju – juokinga! Didžiausi nuotykiai slypi štai čia! – Jis baksteli sau į kaktą.

Kadaise, Hėgelis teigė, jog Afrika yra antiistoriška pasaulio dalis. Tamsiajame žemyne nevyksta joks judėjimas, Afrika – kaip inkliuzas – įkalinta laike, tradicijoje, įkalinta amžinuose pasikartojimuose. „Locked in history“. Tuo tarpu Europa vadavosi iš istorinio miego, iš tradicijos suvaržymų; apsiginklavusi racionaliu protu ir racionaliu pažinimu, pati užsimojo kurti savo ateitį, savo istoriją.

Žmogus, išvarytas iš rojaus, desperatiškai stengiasi į jį sugrįžti. Jei nesugrįžti, tai bent susikurti jo ekvivalentą žemėje. Substitute. Egzistencinė nežinomybė. Metafizinė neviltis. Skausmas ir praradimai, laikinumo ir beprasmybės nuojauta, gyvuliški instinktai ir žmogiška moralė, kompromisų nepripažįstanti mirtis. Neišvengiama subjektyvumo palydovė - kančia. Ta kančia sunkiai pakeliama. Bet atsiranda opiumas liaudžiai.

Kas bendro taip Džono Dillindžerio, Didžiosios Depresijos laikotarpiu pagarsėjusio JAV Vidurio Vakarų gangsterio, ir kaimo močiutės, sekmadienio popietę besiklausančios jai skirto kūrinio per LNK pageidavimų koncertą? Paprastas gyvenimas provincijoje. Metai po metų – tie patys veidai, ta pati pažįstama aplinka, ta pati kasdienybės rutina. Ir televizija, kaip tolimas, spalvingas, viliojantis pasaulis.

Skiriu R.G. Modernybė, kadais užgimusi Vakarų Europoje, keletą šimtmečių viešpatavo pasaulyje, tačiau XX amžiaus antroje pusėje sudrebėjo jos pamatai. Modernaus, racionalaus proto autoritetas susvyravo, kai kas teigia – žlugo. Kaip sakė Adorno, jei protas atvedė mus į Osvencimą, vadinasi, atvedė mus ne ten kur reikia. Ir dar, sakė Adorno, po Osvencimo nebeturim teisės kalbėt apie poeziją.

Sakoma, masinė kultūra – tai liaudies kultūros tęsinys: apibrėžianti ribas tarp gėrio ir blogio, pasufleruojanti, ką jausti ir ko norėti, niveliuojanti, panaikinanti individualumą (kaip pastebėjo antropologai, liaudies šokių, kaip ir visos liaudies kultūros esmė yra tokia – gali arba šokti su mumis, arba visai nešokti), pavergianti tvarkai, integruojanti į bendrąją kultūrinę tradiciją ir, last but not least, indoktrinuojanti ir priverčianti patikėti esamos tvarkos gerumu, universalumu ir neišven...

Mažas prancūzų berniukas Buchenvalde užsispyrė įteikti skundą raštininkui, taip pat kaliniui. Skundą? Raštininkas ir jo draugai juokėsi: „Nėra reikalo, vaikeli. Čia skundų niekas nepriima“. – „Matote, pone, – nepasidavė berniukas, – mano atvejis ypatingas.

Kartais pikti žmonės man sako: „Kaunas – tai tik degalinė tarp Vilniaus ir Klaipėdos“. Tada aš, labai įsižeidusi, atsakau: „Čia priklauso nuo to, kur kas keliauja. Kitiems galbūt Vilnius – tai nepatogi stotelė pakeliui iš Kauno į Niujorką“. Be to, sykį mačiau žmogų, važiuojantį į Vilniaus oro uostą arkliu kinkytu vežimu. Šiandien išgražėjęs Vilnius – ambicingas reprezentacinis projektas – su dangoraižiais, Valdovų rūmais ir palmėmis apsodintais pliažais Neries pakrantėje. Kaip Brazilija.

Senovės pergamentai, statiniai, išlikę šventovių bareljefai byloja, kad senovės Egipte žmonės garbino Saulės Dievą Ra, Ozyrį ir Izidę, statė didingas piramides pomirtiniam faraonų poilsiui ir tikėjo jų dieviška prigimtimi.

Įsimylėjėliai susitinka kapinėse slapto romantiško pasimatymo; kai mylisi, merginos rankomis įsitveria kryžių. Senas viršila kas vakarą girtas šlapinasi ant obelisko; karstadirbys Vilkė mėgsta nusnūsti karste, tiesa, kartais ten įsivilioja ir kokią vieną kitą moterį... Toks 1923-ųjų pavasaris Verdenbriuke aprašytas Ericho Maria Remarque‘o „Juodajam obeliske“ – ką tik baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, o jau bręsta Antrasis, antkapių verslas klesti, o mirtis kokia kasdieniška ir įprasta.

Vizitas mokesčių inspekcijoje buvo nesėkmingas. Ant durų kabojo lapelis: „Išsikėlė“. Į Europos prospektą. Gyvybingas „maršrutinis“, be amortizatorių, mėtydamasis į šalis, su „Pūko“ daina linksmai skriejo Kauno gatvėmis, kol prie sankryžos vairuotojas, pasikasęs dviejų dienų barzdą, abejingai tarstelėjo: „Čia...“ Kurį laiką vaikščiojau dulkėtais kelkraščiais, pro šalį lekiant krovininiams automobiliams. Šaligatvis tai pasirodydavo, tai vėl pradingdavo.

Tuo metu, kai atsirado radijas, televizija ir automobiliai, buvo įveiktas maras ir poliomielitas, išsimokslinimas tapo prieinamas visiems, ar beveik visiems, o elektra ir centrinis šildymas pasiekė kone kiekvienus namus, kai žmonija jautėsi Aukso amžiaus prieangyje, Frankfurte susibūrė grupė skeptikų ir pesimistų, su nepasitikėjimu žiūrinčių į auksines rytdienos viltis. Juos gąsdino totalitariniai režimai, stalinizmas Rusijoje ir fašizmas Vokietijoje.

Lietuvą ir vėl ištiko krizė. Kiek atsimenu, čia nuolat ko nors trūko – pinigų, užsienio investicijų, vadovėlių, kompiuterių, specialistų, kuro greitosios pagalbos ir policijos automobiliams, buvo nustatytos medikamentų kvotos, galiausiai pristygo medikų, tuo pačiu metu trūko ir darbo, ir darbininkų, o dabar, – dabar išseko ir maišto atsargos.

Antropologė Nancy Ries savo darbuose aprašo įdomų epizodą: kartą žmonės stovėjo ilgoje eilėje -gal prie banko, gal prie ambasados, gal prie mėsos parduotuvės – eilė judėjo lėtai, ir žmonės, iškankinti monotonijos, ėmė šnekučiuotis tarpusavyje – keiksnoti sunkų gyvenimą, blogą valdžią, guostis savo nelaimėmis ir vargais. Vis labiau įsibėgėdami, su užmoju ir entuziazmu liejo savo nuoskaudas, sielvartą ir skausmus, - garsiai, karščiuodamiesi, pertraukdami vienas kitą.

Laisvės statula man nekelia pasitikėjimo. Ji kažkaip klastingai šypsosi, ta moteris su fakelu rankoje. Ne Laisvė, o potenciali padegėja. Įdomu, kodėl laisvę dažniausiai simbolizuoja moteris? Kaip ir ar gali moteris simbolizuoti tai, ko pati istoriškai niekada neturėjo? Klastingas signifikatas. Amerikiečiams Laisvės statulą padovanojo prancūzai – prisimenant Levi Straussą, moteris čia ir vėl pasirodo tik kaip pasyvus mainų tarp vyrų objektas. Visiškai sudaiktintas.

Ir vėl – tautų kraustymasis. Žmonės traukia į Vakarus. Tūkstančiais, šimtais tūkstančių. „Dviratininkai“ (tie iš „Dviračio šou“) ironizuoja – „naujieji tremtiniai“... Išvyksta bedarbiai ir bežemiai. Statistika skelbia – praradom tiek gyventojų, lyg būtų bomba numesta ant tokio miesto kaip Jonava. Betgi puikiai žinom – niekas nemetė tos bombos. Bent jau tiesiogine prasme. Perkeltine prasme – galbūt.

Nuo Renesanso laikų žmonija užsikrėtė idee fix – laisvės idėja. Laisvinosi iš priespaudos, tamsos, nežinomybės, iš religinių prietarų ir dogmų, kurios neva yra opiumas liaudžiai, klastingo galingųjų luomo pučiamas vargšams į akis. Pasitelkę mokslo galias žmonės laisvinosi iš archajiškos neistorinės būties – modernėjo.

„Tas ilgai trunkantis neaiškus jausmas – tai ir buvo mano gyvenimas“, – tyliai su savimi kalba senas Molojus, Samuelio Becketto literatūrinis personažas.

„Niekas pasaulyje šitiek nemeluoja, kiek valstietis“ – sako sena Sumatros žmonių patarle. Taigi, kodėl valstietis meluoja? Ar meluoja tik Sumatros valstietis? O kaip – lietuvis valstietis? O jeigu jis – „runkelis“, kaip tada? Pasak J. Scotto, meluoja ne tik Sumatros valstiečiai - tiesa nėra atvirai išsakoma net ir labai liberaliose visuomenėse.

Kaip pranešė lrytas.lt, neseniai „Civitas“ klubo surengtame susitikime Anykščiuose filosofas Vytautas Radžvilas paskelbė, jog Lietuvos laukia apokalipsė –Lietuva žus ir žlugs, susidūrusi su aukštesnio išsivystymo visuomenėmis, taps ES Didžiasaliu, nomenklatūrinio oligarchinio režimo valdoma skurdo, nevilties ir vergų sala. Iš esmės tai nebuvo didelė naujiena. Apokalipsės šešėlis jau seniai nenuslenka nuo Marijos žemės.

„Blogoms mergaitėms viskas“, – tokią žinią prieš gerą pusmetį Lietuvai siuntė šaunių ir žavingų merginų trio. Pasirodo, būti blogai ne taip jau blogai. Pasirodo, būti blogai visai gerai. Skamba neįprastai. Kaip Milano Kunderos nepakeliama lengvybė. Kaip judėjimas Šiaurės Pietų kryptimi. Ką reiškia „geras“, ką reiškia „blogas“? Amerikiečių filosofas Richardas Rorty rašė apie galutinį žodyną ir jo ribas.

Atsiprašau, kad rašau „Marxas“. Atsiprašau už žodį „marksizmas“. Jis daug kam kelia nemalonias asociacijas su sovietine praeitimi. „Marxas grįžta“, – skelbė „Guardian“ 1998 m. Nesutikdamas su „Guardian“, A. Giddensas teigia, kad Marxas niekada ir nebuvo pasitraukęs. Marxas daug ko prišnekėjo. Bet nė viena visuomenė nėra tobula. Kapitalistinė – taip pat. Marxo nuopelnai – kapitalizmo blogybių diagnostika. Tačiau Marxas daug kur klydo. Visų pirma proletariato revoliucija.

Ar neapima liūdesys, saulėtą ir džiaugsmingą dieną susitikus laidotuvių koloną? Kai pirmuoju automobiliu pasiklysti ir išneri, priemiesčio keliuku, visai netikėtai, šalia kapinių? Kai pirmą Paryžiuje, tik užsiregistravęs viešbutyje, per langą pamatai iš gretimo namo išnešamą drobule apklotą kūną? Tada - nuo liūdesio nepabėgsi. Belieka, kaip sakė Fransuaza Sagan, ištarti – sveikas, liūdesy... Toks liūdesys netikėtai užklupo saulėtą, vasaros lietaus laistomą popietę Manhetene.

Oops, they did again..! Ir vėl pasikartojo archetipinis scenarijus. Jie vėl tai padarė. Tylią vasaros naktį, ir vėl apšlapinti tokie svarbūs mūsų širdžiai ir valstybei pastatai... Kodėl gyvenime nutinka vieni ar kiti dalykai? Ar būtis lemia žmogaus sąmonę, ar sąmonė – būtį? Tas klausimas, supriešinęs (konceptualiai) Hėgelį ir Marksą, ir šiandien neatsakytas. Autogeninės treniruotės, pozityvusis mąstymas, tavo pasąmonės galia – populiarioji psichologija siūlo lengvus ir patogius sprendimus.

Tradicinė modernioji politika buvo grindžiama racionalumu, universalumu, tiesos monopoliu, kurį saugojo instituciniai ir diskursyviniai draudimai bei apribojimai. Universalumas ir racionali priežastis – konceptualiniai ginklai, kuriais rėmėsi modernybės legitimacinis aparatas. Nuo 1968 m. (nors kai kurie autoriai nurodo skirtingas datas) žinių, kultūros ir politikos peizažas Vakarų pasaulyje iš esmės ėmė keistis – didieji modernybės naratyvai prarado savo vertę.