Kaip teisingai pastebėjo Leonidas Donskis, man patinka paflirtuot su buržuazija. Dar daugiau, man patinka paflirtuot ir su buržujais. Nieko nuostabaus - kapitalizmas ir patriarchatas glaudžiai susiję - sentimentų neturinti galia valdyti... Smagu pasikast po trapiais šitos galios pamatais.
Buržuazija, kaip parodė Freudas savo knygoje „Escape from Freedom,“ iškyla pofeodaliniu laikotarpiu kaip „triumfuojanti, bet nesaugi.“ Galia, kuri kamuojasi, abejodama savo pačios teisėtumu. Tuštuma, kuri siekia reikšmės signifikato – maskuojasi sodybomis, namais, automobiliais, titulais, skambiais vardais.
Berods, Lukacs‘as rašė apie tai, kad tik darbo klasės turi vilties išsivaduot iš klaidingos sąmonės, iš daiktų nelaisvės, iš priklausomybės nuo kapitalo – tik joms pasiekiama bešališko nesuinteresuoto stebėtojo pozicija. Buržuazija, priešingai, gyvena kapitalo nelaisvėje, gyvena daiktais ir dėl daiktų, ir nesugeba virš jų pakilti. Ji būtent daiktais bando pagrįsti savo egzistencijos teisėtumą ir būtent dėl to jai taip nesiseka tai padaryt.
Slegiami sunkios kapitalo ir / arba paveldėjimo (vos neparašiau – paveldimumo...) naštos, jie nepajėgia transcenduotis, nepajėgia pasiekt nuo daiktų ir kasdienybės išlaisvinto mąstymo, bešališko nesuinteresuoto stebėtojo pozicijos – jų pozicija, jų santykiai, pažintys ir draugystės aptemdyti įtarumo, suinteresuotumo ir išskaičiavimo. Jie gyvena daiktų šešėlyje. Jų nepasiekia Apšvieta.
Ankstyvuoju JAV demokratijos laikotarpiu, balsavimo teisė buvo rezervuota vyrams, baltiesiems, turintiems pakankamai nuosavybės – netgi tie, kurie mokėjo nuomą už gyvenamą plotą, prie balsavimo nebuvo prileidžiami. Jie, esą, neturtingi, jie šališki ir suinteresuoti. (Apie moteris, tai nėra ką net kalbėti – jos iš prigimties nepakyla aukščiau biologinio poreikio patikti, aukščiau kūno, menstruacijų, ir dauginimosi instinkto).
Ar turtas išlaisvina žmogų? Kas yra iš tiesų laisvas, bešališkas, nesuinteresuotas, mylintis tiesą dėl pačios tiesos pilietis? Ar akcijų naštos slegiamas, dėl rinkos pokyčių nerimaujantis oligarchas, ar Sokratas, kuris vaikščiodamas po Atėnų turgų, stebėjosi – kiek daug yra daiktų, kurių man nereikia.
Darbo klasei, kapitalas, visais jo pavidalais, išlieka tolimas ir sunkiai pasiekiamas. Atstumo dėka, darbo klasės geba išlaikyti critical gaze. Kapitalas – tai dar viena jo klasta, - jis suprekino ne darbininką, darbo jėgą, bet patį kapitalistą – būtent jį pavertė subjektyvumo stokojančiu ekonominės mašinos sraigteliu.
Buržuazija.... – ji kamuojasi, apimta subjektyvumo stokos. Įtarumas temdo kuklų buržuazijos žavesį. Įtarumas, jog kažkas gviešiasi į jų galios monopolį, į buržuazinį jų rojų, į jų vakarėlius, vilas ir automobilius... ir į kūno skysčius... – ech, auksinis Dzeuso lietus, atversiantis vartus į švytintį Olimpą... O dievišką išdidumą drumsčia negera mintis, kad jie patys, susitapatinę su kapitalu, su gamybos priemonėmis, pavirto – tiek sau, tiek kitiems, - savo šeimai, bičiuliams, draugams ir moterims – tik priedėliu prie kapitalo, priedėliu prie įmonės, korporacijos ir UAB, priedėliu prie titulo, namo ir automobilio.
Man patinka paflirtuot su buržujais. O Antonio Gramsci yra mano pasimatymų vadovas. Hegemonija. Man patinka stebėt, kaip jie, siekdami spontaniško sutikimo, leidžiasi į paviršutiniškus kompromisus - užima globėjišką poziciją, tariamai susirūpinę mano gerbūviu, ir sako, tokiu maloniu balsu: „žinai, tavo gyvenimas lyg šiol nebuvo labai laimingas“.
Taip, sakau, žinau, Fridos Kahlo irgi buvo nelaimingas. Bet vis vien, man atrodo, žvaigždėtomis vasaros naktimis slogiuose sapnuose kamuojasi, jai pavydėdamos, tūkstančiai materialiai aprūpintų namų šeimininkių. Todėl, sakau, nekalbėkit man apie tą savo laimę, kuri susideda iš užmiesčio vilų, raudonmedžio baldų ir pietų servizų, skirtų 12 asmenų.
Nenoriu apie ją net girdėt, aš jiems sakau, ir sakau ne be pykčio.
