Rasa Baločkaitė

Jis grįžta. Kaip Feniksas, pakilęs iš pelenų. Kaip terminatorius – „I‘ll be back“. Prisikėlęs iš politinės nebūties, vėl gąsdins šviesuomenę ir baidys užsienio investuotojus iš Kauno, o prasigyvenę ir praprusę miestiečiai tyliai krūpčios: „Gėda.

Diena prasidėjo kaip visada, nežadėdama nieko ypatinga. Per „Žinias“ skelbiama: trečdalis gyventojų mano, kad šalis valdoma nedemokratiškai, trečdalis su nostalgija mena sovietinius laikus, reitingų lentelėse karaliauja populistai – ilgimės to, kurs „įves tvarką“. Užrakinu buto duris. Liftas dvokia šlapimu ir tą akimirką labiau nei kas kitas ilgiuosi tos dienos, kai „tvarka bus“ – tik niekaip nesusieju to su didžiąja politika ir su politikų rinkimų pažadais.

Kaip teigia Baudrillard’as – nebūtina perskrosti ir išpreparuoti pasaulį, kad išsunktum iš jo neįrodomą tiesą. Prasmė visada nelaiminga, geriau prekiauk idėjomis, visomis neleistinomis idėjomis. Prekiauk idėjomis taip, kaip buvo prekiaujama namine ketvirtajame dešimtmetyje. Grąžink pasauliui tai, ką jis tau davė – nesuprantamumą. Jei tik įmanoma, duok jam kuo daugiau nesuprantamumo. Nesuprantamumas, pasak Baudrillard’o, puiki valiuta. Niujorkas toks ir yra – kupinas nesuprantamumo.

....arba nusidavimas apie tvartelį, tvorą ir bufetavą Kultūros teoretikas M.Foucault teigia: „kiekviena visuomenė turi savo tiesos režimą“. Žinių archeologija atskleidžia daugialypius ir sudėtingus normalumo sluoksnius. Senovės graikai mylėjo berniukus – šis ryšys buvo laikomas tariu. Romantinė meilė tarp vyro ir moters atsirado tik 13 amžiuje. Beprotybė buvo laikoma apsėdimu, ir tik 17 amžiuje susiformavo kaip liga, kaip medicininis reiškinys.

Koks yra Kaunas, kokie jo vaizdiniai šių dienų Lietuvos žiniasklaidoje? Kaip, kokį jį matome ir ką jis reiškia? Kauno tapatybė – nuvalkiota, subanalinta, tačiau vis dar aktuali tema. Vien antraštės užuomina į šį klausimą užtikrina skaitomumą.

Prisipažinsiu, teksto pavadinimas inspiruotas Rolando Rastausko knygos „Kitoks pasaulis“. Koks kitoks? Kuo kitoks? Kaip tampama kitokiu? Epistemologijos ir fenomenologijos pasekėjai teigia, kad kiekviena kultūra turi savo privilegijuotą stebėjimo tašką, iš kurio savitai regimas, konstruojamas ir interpretuojamas aplinkinis pasaulis ir kad visos šios vizijos yra lygiavertės. „Kiekvienas mato pasaulį iš savo varpinės“, - sakydavo mano močiutė.