Giedrius Kiaulakis

Šiek tiek susigulėjus emocijoms po eilinių (liūdna, kad tenka naudoti tokį apibūdinimą, bet jis čia geriausiai tinka, nes tai nutinka nuolat ir, deja, nebebūna didelis netikėtumas) masinių žudynių JAV Niutauno mokykloje, kilo diskusija dėl ginklo laikymo. Paprastai po tokių incidentų visuomenės pasipiktinimas būna „į vienus vartus“ – būtina maksimaliai riboti ginklo įsigijimo galimybes ir griežtinti kontrolę, kad ginklas nepakliūtų į rankas kokiam nors su velniais bendrauti ėmusiam veikėjui.

Jau beveik mėnuo viešojoje erdvėje galime stebėti itin intensyvią propagandinę kampaniją, kurią galima pavadinti „Tėvynė pavojuje! Darbo partija/Rusija/komunistai/banditai puola!“ . Kampanijos intensyvumas, kartais įgaunantis agresyvios isterijos požymių, jau pradeda kelti nerimą, kad „teisingos“ ir „švarios“ politinės jėgos puoselėja planus pakartoti 1926-ųjų perversmą.

Po pastarųjų parlamento rinkimų aukščiausiuose valdžios sluoksniuose įsiplieskė gana azartiška ir įnirtinga kova dėl įtakos tarp skirtingų interesų grupių. Suprantama, tokiais intensyvios kovos momentais yra puiki proga apmąstyti socialinę ir politinę šalies realybę bei perspektyvas. Pasigirdo jau gal dvidešimt metų negirdėti nuogąstavimai, kad itin agresyvus kai kurių grupuočių veikimo stilius yra realus pavojus demokratijai.

Europoje yra daug nacionalinių valstybių, kurios kažkada buvo jaunesnieji broliai didelėse imperijose. Lenkai turėjo savo imperiją, į kurią įėjo lietuviai, gudai ir ukrainiečiai.

Po ilgesnės pertraukos teko apsilankyti Grūto parke. Vis dėlto puiki vieta, ir didelę pagarbą reiškiu jo įkūrėjui, kuris prieš kelioliką metų gana sunkiai apgynė savo idėją nuo lietuviškojo Talibano. Jau dabar aišku, kad Talibanas smarkiai klydo, manydamas, Lietuvos TSR bus taip lengva atsikratyti – pakaks į smulkius gabalėlius sutrupinti akmeninius ir bronzinius leninus, dzeržinskius, kapsukus ir kitus balvonus.

Myliu futbolą. Smagu pažiopsoti, kaip žaidžia mokantys, dar smagiau pačiam su nemokančiais pasispardyti. Dėl FIFA Pasaulio taurės rungtynių pogrupiuose šiemet pasiėmiau atostogų, nes pirmosios vykdavo tuoj po pietų, ir tai buvo vienos geriausių atostogų mano gyvenime. Nepaisant taip negrabiai išreikštos, bet labai nuoširdžios aistros, norėčiau paviešinti keletą paniurzgėjimų.

Neseniai pareigose buvo pažemintas prokuroras Kęstutis Betingis. Iš pirmo žvilgsnio šis įvykis yra nemalonus tik pačiam prokurorui, tačiau nuobaudos pagrindimas suteikia peno rimtiems nuogąstavimams dėl mūsų Respublikos ateities. Matote, K. Betingis buvo nubaustas ne už tai, kad aplaidžiai ėjo savo pareigas, nesilaikė įstatymuose numatytų procedūrų ar pan. Jis buvo oficialiai nubaustas už tai, kad viešai pasisakė apie negeroves, vešinčias prokuratūros sistemoje.

Kauno pedofilijos skandalui, kuris jau nusinešė mažiausiai tris gyvybes, pabaigos kol kas nematyti. Kokie vingiai dar jo laukia, neaišku, bet ir iki šiol buvę įvykiai teikia peno įvairioms versijoms. Oficiali teisėsaugininkų versija yra labai paprasta ir patogi: Drąsius Kedys, kuriam jo dukra papasakojo apie ją skriaudžiančius pedofilus, neapsikentęs du iš jų nudėjo, kitų nespėjo ir po pusės metų slapstymosi ūmai prigėrė degtinės ir paspringo prie Kauno marių.

Mūsų žemė, iškankinta korupcijos ir pedofilijos skandalų, galės trumpai nuo jų atsipūsti, nes pasiners į dainų pseudovaržybas „Eurovizija 2010“. Varžybas jos primena tuo, kad naudojama sportinė terminija – pirma vieta, antra vieta, pusfinalis, finalas.

Gegužės 8-osios seksualinių mažumų demonstracija netikėtai tapo svarbiu įvykiu šalyje. Įvykio svarbą patvirtina tai, kad vienos valstybės, su kuria Lietuva dabar siekia labai draugauti, ambasada tą dieną į mūšį metė kur kas didesnes savo etatinių neramumų kurstytojų pajėgas, negu 2009 metų sausio 16 dieną.

Praėjusią savaitę Aukščiausiasis Teismas priėmė galutinį sprendimą griauti UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ namelius Kuršių nerijoje. Vidutinis statistinis lietuvis (čia tas, kuris rūko kontrabandines cigaretes, nekenčia lenkų bei homoseksualistų ir pasiryžęs paskutiniais žodžiais išplūsti bet kurį, kuris išdrįsta suabejoti prezidentės šventumu ir neklaidingumu) turi pagrindą džiūgauti – pagaliau „buržujams“ prikirpo uodegą.

Rusijos elite dar nuo caro Petro laikų egzistuoja labai svarbi takoskyra – zapadnikai ir slavianofilai. Takoskyros pagrindas nėra labai sudėtingas – zapadnikai laikosi nuostatos, kad Rusija turi perimti kuo daugiau patirties iš Vakarų valstybių ir stengtis tapti viena iš jų pagal politines ir vertybines nuostatas. Slavianofilai mano, kad „Sviataja Rus‘“ turi ieškoti savito raidos kelio, o su nedvasingais ir supuvusiais Vakarais jai nepakeliui.

Kai smogė krizė, iš aukščiausios Lietuvos valdžios koridorių piliečiams buvo išreikšti nurodymai laikytis socialinio solidarumo, t. y., visiems teks susimažinti išlaidas – tiek visų ešelonų oligarchams bei monopolistams, tiek bedarbiams, pensininkams bei Kultūros ministerijai pavaldžių įstaigų darbuotojams.

Be abejo, vienas iš svarbiausių demokratijos atributų yra laisvi rinkimai. Tokiose demokratijos citadelėse, kaip Šveicarija arba JAV, balsuojama dėl bet ko. Antai šveicarai nepatingi šaukti referendumą dėl minaretų aukščio. O JAV kiekvienas save gerbiantis bažnytkaimis renka ne tik savo tarybą ir/ar merą, bet ir teisėją bei šerifą.

Vasario pabaigoje prezidentė  Dalia Grybauskaitė jai būdingu paramilitariniu stiliumi prisakė galų gale užbaigti liustracijos procesą, paviešinant turimus, su KGB susijusius dokumentus. Tragikomiškas dvidešimtmetis Atrodo, kad artėja dvidešimt metų trukusios intrigos, ilgainiui įgavusios tragikomiškų elementų, atomazga. Aišku, džiaugtis dar anksti – minkštakūniai valdininkai, nors ir labai prisibijo šalies vadovės tiesmukos retorikos, be abejo, panaudos savo pamėgtą taktiką.

Lietuvoje 2009 metų gruodžio mėn atsirado dvi naujos politinės partijos: Algirdo Paleckio Socialistinis Liaudies Frontas (SLF) bei Kazimiros Prunksienės Lietuvos Liaudies Sąjūdis (LLS). Įdomu – ar šios partijos tikrai peržengs svarbiausius nusistovėjusius riboženklius? Pats savaime naujų partijų įsiliejimas į Lietuvos politinę sistemą nėra kažkas labai naujo ir netikėto – prieš kiekvienus Seimo rinkimus Lietuvoje užregistruojamos 1-2 politinės partijos, kurių konkrečios socialinės, ekonominės ...

Praėjusią vasarą vyko iškilmingas Radvilų giminės atstovų palaikų perlaidojimas. Šia proga, suprantama, buvo išsakyta nemažai pagiriamųjų žodžių šių didikų atžvilgiu. Kai kuriais atvejais su panegirikomis buvo perlenkta, procesą įvardijant, kaip „nykštukai didžiavyrių laidotuvėse“ ar panašiai, tokiu būdu duodant suprasti, kad Radvilos buvo pasišventę Lietuvos didybės kūrėjai, su kuriais mums, šiuolaikiniams menkystoms, nėra ko ir lygintis.

Drįstu teigti, kad šiuo metu (nuo 2008 metų kovo mėn.) rasizmo ir ksenofobijos problema Lietuvoje pernelyg ir nenatūraliai eskaluojama, nes rasistinio smurto lygis praktiškai toks pat, kaip ir 2004-2007 metais, o žymiosios Kovo 11-osios eitynės Gedimino prospektu vyksta tokiu pat sąstatu ir tokiais pat klyksmais nuo 2003 metų. Vaikščiodavo, beje, ir ankstesniais metais, tik atokesniais maršrutais.

Jau beveik mėnuo netyla kalbos dėl skustagalvių demonstracijos Kovo 11-ąją. Gana netikėtai jaunieji ekstremistai susilaukė ir žiniasklaidos, ir politikų dėmesio. Būtent tas ažiotažas labiausiai ir domina, nes pats White Power skustagalvių grupuotės egzistavimas Lietuvoje yra anokia naujiena. Jie mūsų šalyje veikia maždaug nuo 1994 metų. Bet galbūt jie tik dabar tapo gausesni, aktyvesni ir labiau matomi? Irgi ne.

Praėjo beveik 17 metų nuo vieno iš žiauriausių ir kartu mįslingiausių nusikaltimų naujausioje Lietuvos istorijoje – Medininkų žudynių. Tiesa, oficialiai jis nėra jau toks mįslingas, nes lietuviška teisėsauga, sprendžiant pagal tai, kokią informaciją nuleidžia žiniasklaidai, jau yra nustačiusi nusikaltimo vykdytojus – jais įvardijami Rygos specialios paskirties būrio milicininkai – „omonininkai“. Kuo remiantis Medininkų žudynės priskiriamos Rygos omonininkams, kol kas neteko išgirsti, ir maty...

Taigi, yra prielaida (skaitykite pirmą straipsnio „Kelių samurajai“ dalį), kad asmenys, agresyviai ir kvailai besielgiantys keliuose yra ne šiaip sau idiotai. Taip galima būtų manyti, jei visi jie būtų vaikinukai su vienodo pavyzdžio trumpomis šukuosenomis ir adidasais. Tačiau kelių chuliganai pasižymi stebėtina įvairove. Aišku, minėti „buduliai“ sudaro gana ženklią jų dalį, tačiau nestinga ir turtingų, ir gerai išsilavinusių, ir netgi rafinuotų manierų (kitoje aplinkoje) asmenų.

Pastaruoju metu karo keliuose problema yra labai populiari ir šiuo klausimu pasisako visi, kas netingi. Nusprendžiau įsikišti – kuo aš blogesnis už kitus. Tiesa, ilgokai nepavyko sugalvoti, kokiu čia „kampu“ pažvelgus į reiškinį, nes lyg ir viskas jau pasakyta. Bet sugalvojau. Nebauskit už įžūlumą. Išvažiavus į bet kurią Lietuvos gatvę, o gal net ir į užmiesčio kelią, neapleidžia jausmas, kad visa tai, kas čia vyksta jau daugybę kartų aprašyta įvairiuose istorijos vadovėliuose.